Imunoterapija – naujas žingsnis gydant plaučių vėžį

2016-09-28

Eglė Paulauskaitė, dr. Neringa Vagulienė

LSMU MA Imunologijos ir alergologijos klinika

Santrauka. Plaučių vėžys ilgai buvo laikomas mažai imunogeniška piktybine liga, tačiau pastarųjų metų atlikti klinikiniai tyrimai atskleidė naujas imunoterapijos galimybes gydant plaučių vėžį. Iki šiol daugiausia ištirti ir turintys klinikinę reikšmę yra citotoksinis T limfocitų antigenas T-4 (CTLA-4) ir programuotos ląstelių žūties baltymas (PD-1). Klinikinių tyrimų duomenimis, nustatyta, kad PD-1/PD- L1 (programuotos ląstelių žūties baltymo ligandas) inhibitoriai lemia ilgesnį bendrą išgyvenamumą lyginant su chemoterapija docetakseliu (skiriant jį antros eilės gydymui) ir teikia daug vilčių gydant nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžį.

 

Pirmieji bandymai taikyti imunoterapiją vėžio gydymui buvo atlikti XIX a. pabaigoje, kai chirurgas Viljamas Kolei (William Coley) pastebėjo savaiminį sarkomos regresavimą pacientams, susirgusiems rože. Jis į tumorą suleisdavo gyvas arba inaktyvuotas Strptococcus pyogenes ir Serratia marcescens bakterijas pacientams, kuriems buvo diagnozuotas neoperabilus piktybinis navikas [1]. Tai turėjo padidinti organizmo pasipriešinimą ir sunaikinti navikines ląsteles. Nors Kolei bandymai kai kuriais atvejais sukeldavo pastebimą ir ilgalaikį atsaką, tuo metu buvo griežtai kritikuojami ir vertinami skeptiškai. Nepaisant to, Kolei darbas buvo pirmasis bandymas pajungti imuninę sistemą kovoje su vėžiu.

Mūsų organizmo imuninė sistema atlieka pirminę gynybinę funkciją, t. y. geba atpažinti ir sunaikinti navikiškai pakitusias ląsteles, taip užkirsdama kelią vėžiui vystytis ir augti. Gebėjimas išvengti imuninio organizmo atsako yra nepaprastai svarbus navikinio proceso vystymuisi ir progresavimui [2].

Sėkmingą pakitusių ląstelių likvidavimą lemią įgimtas ir įgytas imunitetas. Įgimto imuniteto mechanizmai pradeda veikti, kai NK ląstelės atpažįsta specifinius vėžio antigenus ir sunaikina piktybiškai pakitusias ląsteles [3]. Lizuotų vėžinių ląstelių fragmentai yra absorbuojami ir apdorojami makrofagų bei dendritinių ląstelių. Ag pristatanti ląstelė pristato tumoro antigeną T limfocitams per specifinius T ląstelės receptorius. Aktyvuota T ląstelė atpažįsta tumoro antigenus ir atpalaiduoja citolizinius fermentus bei citokinus, kurie sutelkia kitus imuninės sistemos narius, ir proliferuoja. Idealiu atveju įvyksta tumoro destrukcija ir susiformuoja T ląstelių atmintis [4].

Vis dėlto ne visada imuninė sistema atpažįsta pakitusias transformuotas ląsteles, taip vėžinėms ląstelėms pavyksta išvengti sunaikinimo. Vienas iš mechanizmų yra imuninę sistemą blokuojančių molekulių pasireiškimas. Pastebėta, kad pacientams, sergantiems nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžiu, yra padidėjęs reguliacinių T ląstelių kiekis, kurios gamina tumoro augimo faktorių B ir interleukiną 10 ir taip gali slopinti T ląstelių aktyvaciją, sukeldamos imuninės sistemos toleranciją [5]. Vėžio sukelto imuninės sistemos slopinimo panaikinimas yra imunoterapijos tikslas.

Pastaraisiais metais pastebėtas reikšmingas imunoterapijos poveikis prieš PD-1 (programuotos ląstelių žūties baltymą)/PD-L1 (programuotos ląstelių žūties baltymo ligandą) gydant nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžį [6, 7]. Iki šiol daugiausia ištirti ir turintys klinikinę reikšmę yra CTLA-4 (citotoksinis T limfocitų antigenas T-4) ir PD-1 (programuotos ląstelių žūties baltymas).

 

CTLA-4

Citotoksinės T ląstelės aktyvuojamos jungiantis T ląstelių receptoriui su MHC molekule ir aktyvuojamas signalinis kelias per CD28 ir B7. CTLA-4 baltymas yra aptinkamas T ląstelių paviršiuje ir veikia T ląstelių aktyvavimą konkuruodamas su CD28 [8].

Plačiau apie tai skaitykite „Pulmonologija, imunologija ir alergologija“ 2016 Nr. 2

 

© 2006 Visos teisės saugomos.