Teisės aktuose numatomos naujos priemonės bus veiksmingos...

2016-09-28

Pulmonologija neabejotinai yra viena sparčiausiai progresuojančių medicinos sričių. Ir toliau didžiausias dėmesys skiriamas kuo efektyvesnei kovai su plaučių vėžiu bei lėtine obstrukcine plaučių liga. Vis dar aktuali išlieka tuberkuliozė, nors šios ligos atvejų pastebimai mažėja, o tarp vaikų – astma. Tačiau ant pulmonologų pečių gulanti nelengvo kasdienio darbo našta nėra lengva, juolab kad nuolat kyla klausimų, kurių sprendimo jie tikisi sulaukti iš atitinkamų institucijų. Kas šiandien aktualiausia plaučių bei kvėpavimo takų ligas diagnozuojantiems bei gydantiems gydytojams, kaip sekasi spręsti jiems rūpimus klausimus, kalbamės su Lietuvos sveikatos apsaugos viceministre Jūrate Sabaliene.

 

Atsižvelgiant į LOPL (lėtinės obstrukcinės plaučių ligos) reikšmę, Lietuvos gydytojų draugijų ir SAM specialistų konsultantų iniciatyva buvo pradėta rengti reguliariai rūkančiųjų plaučių funkcijos tyrimo tvarka. Kokios stadijos yra šio klausimo sprendimas šiandien?

 

2016 m. sausį Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) vykusiame posėdyje, kuriame dalyvavo ir SAM specialistai konsultantai: prof. dr. Skaidrius Miliauskas, prof. dr. Edvardas Danila, prof. dr. Kęstutis Malakauskas, buvo svarstytas klausimas – ar į Profilaktinių sveikatos tikrinimų tvarką įtraukti privalomą rūkančiųjų plaučių funkcijos patikrinimą. Prof. R. Sakalauskas buvo pasiūlęs ir privalomųjų tikrinimų formulę, tačiau šis siūlymas nesulaukė visuotinio pritarimo, nes tai būtų itin didelė finansinė našta Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetui. Dar kartą aptarus klausimą su SAM Asmens sveikatos priežiūros ir Visuomenės sveikatos priežiūros departamentais, siūlymams nebuvo pritarta. Šį rugsėjį planuojama sudaryti darbo grupę, kuri peržiūrėtų sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 dienos įsakymą Nr. 301 „Dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose“. Šiai darbo grupei pateiksime visus gautus pasiūlymus.

 

Viena svarbiausių išskirtinai didelio Lietuvos gyventojų sergamumo tuberkulioze (TB) priežastis yra ta, jog atvira TB sergantys asmenys nesilaiko gydymo režimo. Kada kitų šalių pavyzdžiu Lietuvoje bus priimti ir įgyvendinti veiksmingi įstatyminiai privalomojo TB gydymo tvarkos reikalavimai?

 

Asmens, sergančio tuberkulioze ir vengiančio gydytis ar pažeidžiančio gydymo režimą, būtinojo izoliavimo tvarką reglamentuoja Ligonių būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo organizavimo tvarka, kurią patvirtino sveikatos apsaugos ministras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įsakymu. Šiame teisės akte nustatyta, kad asmeniui, sergančiam atvira TB, pažeidus stacionaro vidaus tvarkos taisykles ir nutraukus gydymą ilgiau nei 2 savaites, gydantis gydytojas pulmonologas nedelsdamas privalo kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinę komisiją spręsti klausimą dėl tikslingumo inicijuoti kreipimąsi į savivaldybės gydytoją, kad būtų taikytos būtinojo hospitalizavimo ir  izoliavimo priemonės.

Tiesiogiai stebimo trumpo gydymo tvarkos apraše, patvirtintame sveikatos apsaugos ministro 2016 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. V-237, taip pat yra numatyta, kad pažeidus gydymo režimą (pvz., kai pacientas du kartus per savaitę be pateisinamos priežasties neateina išgerti vaistų), gydytojas pulmonologas teikia dokumentus savivaldybės gydytojui spręsti dėl ligonio būtinojo hospitalizavimo. Tikimės, kad tokios teisės aktuose nustatytos naujos priemonės bus tikrai veiksmingos ir pagerins situaciją.

 

Įkvepiamosios vaistų (bronchų plečiamųjų, gliukokortikoidų) formos yra veiksmingiausios gydant lėtines obstrukcines plaučių ligas, bet jų veiksmingumą ypač sumažina inhaliacijos klaidos. Todėl daugumoje Europos šalių gydytojas, būdamas atsakingas už gydymo kokybę, priima sprendimą dėl konkretaus inhaliatoriaus parinkimo ir paciento apmokymo. Ar nenumatoma ir Lietuvoje įgyvendinti tokios tvarkos?

 

Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, gydytojai konsultuoja pacientus ir parenka jiems tinkamiausią vaisto formą bei apmoko, kaip naudoti atitinkamų formų inhaliatorius. Niekas kitas geriau už gydantį specialistą negali nustatyti, kokios formos inhaliatorius turi būti paskirtas, nes tik jis geriausiai žino paciento įkvėpimo jėgą ir gali įvertinti paciento gebėjimą vartoti vienus ar kitus inhaliatorius.

Kurį inhaliatorių bepasirinktų pacientas, jo naudojimas turi būti labai gerai paaiškintas, o inhaliavimo technika – periodiškai tikrinama. Gydytojas pulmonologas, nustatęs lėtinę obstrukcinę plaučių ligos diagnozę ir paskyręs vaistus (inhaliatorius), turi paaiškinti pacientui, kaip tiksliai naudotis inhaliatoriumi, kaip valdyti ligą ir jos simptomus, o papildomą informaciją (kaip naudotis pačiu inhaliatoriumi) teikia ir vaistininkai. Pažangios sveikatos priežiūros įstaigos dar organizuoja pacientų mokymus, kuriuos vykdo slaugytojos, bei teikia pacientams rašytinę informaciją (pvz., lankstinukus), skirtus sergantiesiems lėtinėmis obstrukcinėmis plaučių ligomis.

Plačiau apie tai skaitykite „Pulmonologija, imunologija ir alergologija“ 2016 Nr. 2

 

© 2006 Visos teisės saugomos.