Žmonių genealogijos ypatumai

2016-09-28

Danielius Serapinas 1,2, Diana Bekasėnė2

 

1LSMU MA Genetikos ir molekulinės medicinos klinika 

2Mykolo Romerio universitetas

 

Reikšminiai žodžiai: genealogija, protėviai, giminystė, istorija.

Santrauka. Analizuojant žmogaus genomą, DNR struktūras, svarbu pažvelgti ir į žmonijos praeitį, į žmogaus atsiradimo istoriją. Nuo senų laikų žmones intriguoja jų pačių kilmė. Todėl greta istorijos mokslo gyvuoja ir genealogija – žmogaus ar jo giminės šaknų ieškojimas. Genealogija plačiąja prasme – tai istorijos mokslo šaka. Ieškoti savo giminės šaknų žmones skatina pačios įvairiausios priežastys – tikimybė, jog bus rasta sąsajų su kilmingaisiais, giminystės su talentingais asmenimis ar tiesiog noras sužinoti prosenelių gyvavimo istoriją.

 

Genea iš graikų kalbos išvertus reiškia giminė, logos – mokslas. Profesionalius genealoginius medžius pradėta sudarinėti tik XVIII a. pabaigoje ir IX a. pradžioje. Tai buvo susiję su turto paveldėjimu, todėl genealoginius medžius galėjo leisti sau sudarinėti tik aristokratai. Markas Tvenas yra pasakęs „Kam mokėti pinigus, norint atsekti savo šeimos medį? Eikit į politiką, ir jūsų oponentai tai padarys už jus.“

2007 m. Lietuvoje įkurta Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija (LGHD), kuri tyrinėja, sudarinėja genealoginius medžius, konsultuoja asmenis, išduoda kilmės liudijimus, kaupia genealoginių duomenų bazę, kuria virtualųjį archyvą. 2013 m. birželio 26 d. sudarytas Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos dokumentų patikros (LGHD DP) komisijos darbo reglamentas, kuriame nurodoma, kad „Kiekvieno žmogaus, šeimos, giminės istorija sudaro bendrą pynę – mūsų tautos praeitį“ [1], todėl svarbu domėtis protėvių šaknimis, savo šalies bei tautos istorija. LGHD DP komisija nagrinėja šeimų genealogines schemas, genealoginius medžius, juos tvirtina, registruoja piliečių prašymus, nagrinėja ir vertina kilmės liudijimams gauti pateiktus dokumentus. LGHD archyvai yra didelė pagalba žmonėms, norintiems sužinoti ir surinkti informaciją apie savo giminės istoriją.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA) yra didžiausia Lietuvos istorijos archyvinių dokumentų saugykla nuo XIII a. [2]. Archyvo dokumentai yra svarbūs ir naudojami tenkinant Lietuvos ir daugelio užsienio valstybių institucijų bei piliečių poreikius. Itin išaugo socialinio teisinio, genealoginio pobūdžio paklausimų skaičius. 2001 m. sausio 1 d. prie Lietuvos valstybės istorijos archyvo buvo prijungtas Lietuvos centrinis metrikų archyvas.

Pastaruoju metu domėjimasis savo šaknimis Lietuvoje vis populiarėja. Anksčiau buvo itin svarbu ieškoti tik savo bajoriškos kilmės šaknų ir įrodymų, o dabar domimasi apskritai visa savo šeimos, giminės istorija ir praeitimi, nepaisant buvusios kilmės. Sovietmečiu buvo įprasta žiūrėti tik į ateitį, žinios apie praeitį buvo nepasiekiamos dėl genealoginių šaltinių neprieinamumo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, situacija pasikeitė. Didikų, bajorijos istorija ir genealogija tapo svarbi istorikams ir piliečiams – bajorų palikuonims. Genealoginiai tyrimai tapo populiarūs ir tarsi savaime būtinu dalyku. Šie tyrimai parodė didikus ir bajorus įvairiapusiškiau – kaip politikus, karius, mecenatus, mokslininkus, kultūros puoselėtojus ir kt. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) didikų, bajorų giminių ar jų šakų genealogijų chronologija apima nuo 1666 m. iki XX a. pradžios. Archyvuose yra pateiktos tiek didikų (pvz., Radvilų, Oginskių, Sapiegų, Tyzenhauzų), tiek lietuvių bajorų (pvz., Bytautų, Stulpinų, Paškevičių, Stankevičių ir kt.) genealogijos, taip pat rusėnų (pvz., Valavičių, Sapiegų, Oginskių), vokiečių (pvz., Broel-Pliaterių, Tyzenhauzų), lenkų (Nagurskių ir kt.) bei totorių (Sobolevskių) kilmės giminių. Dauguma genealoginių medžių buvo sudaryta norint įrodyti didikams ir bajorams savo bajorišką kilmę (XVIII a. pab. – XX a. pr.). Tačiau į sudarytus genealoginius medžius būtina žiūrėti kritiškai, kadangi ne visi yra tikslūs – trūksta žinomų kai kurių giminės atstovų arba net kelių kartų. Sudaromų medžių tikslumą ir jų dydį lėmė kiekvienos giminės sukauptų ir išsaugotų senų dokumentų apie giminę kiekis bei finansinės asmenų galimybės.

Šiuolaikinei kartai darosi svarbu identifikuoti save ne tik dabar, bet ir praeityje. Užsieniečiai savo praeitimi, genealogija domisi gerokai dažniau ir labiau nei lietuviai. Jiems tai labai svarbu, kadangi emigravimas į svečią šalį atskiria ir nutolina žmogų nuo jo tikrųjų giminės šaknų. Dėl šių priežasčių itin išpopuliarėjo genealoginis turizmas, kuris supažindina asmenį su tam tikrais objektais, tiesiogiai susijusiais su konkrečia šeima, gimine. Tai nėra masinis turizmas, nes per vietoves keliaujama pagal konkrečiai šeimai sudarytą genealoginį maršrutą. Šeimai, kuri seka savo giminės istorinėmis pėdomis, gali būti įdomi vieta, kurioje gyveno, dirbo, mokėsi jų proseneliai, kokių profesijų atstovai jie buvo, vietovės, kuriose jie palaidoti. Genealoginis turizmas – tai alternatyvi ir nauja turizmo atšaka, kurios esmė – praeities ir dabarties sujungimas, prisilietimas prie savųjų šaknų. Tai kelionė po vietoves, kuriose kadaise gyveno jūsų protėviai.

Galima sakyti, kad būtent Amerikoje gyvenantys emigrantai ir jų palikuonys išpopuliarino genealoginį turizmą, kadangi JAV yra emigrantų šalis, žmonės nori žinoti ir grįžti ten, iš kur yra kilę. Airijoje, Škotijoje genealoginis turizmas išplėtotas geriausiai, kadangi iš šių šalių į JAV emigravo labai daug žmonių, ten jie sukūrė itin stiprias organizacijas, kurios skatina palaikyti ryšį su tėvyne. JAV Pensilvanijos valstijoje susikūrė internetinė Lietuvos globalinė genealoginė visuomenė [3] (angl. Lithuanian Global Genealogical Society) (toliau – LGGS), kurioje grupė žmonių dalijosi informacija apie savo lietuviškas šaknis, Lietuvos šeimų istoriją ir padėdavo atlikti genealoginius tyrimus.

 

Giminystės tipai

 

Šeimos antropologai, nagrinėdami santuokos tikslingumą, giminystės tipus ir jų kaitą, nustatė, kad dažniausiai santuoka priklauso nuo turtinių, valdžios santykių, „kraujo“ grynumo, identiteto ir kilmės [4]. Kilmė yra tikėjimas tam tikrais giminystės ryšiais, kurie perduoda tam tikrus charakterio, socialinio elgesio, protingumo, kultūringumo bruožus. Remiantis antropologija, išskiriami tokie giminystės tipai, kaip kraujo giminystė (ar tiesiog giminystė), vedybų giminystė ir pagal senąją visuomenę – toteminė giminystė. Kraujo giminystė – tai dviejų asmenų santykis, paremtas genetine giminyste pagal bendrą kilmę, kilimą vienas iš kito arba giminyste per socialinį įsipareigojimą įvaikinant [5]. Kraujo giminystę galima suskirstyti į:

  • genetinę giminystę pagal bendrą protėvį (pvz., pusbrolis su pussesere, dėdė ir sūnėnas, ir kt.);
  • genetinę giminystę pagal kilimą vienas iš kito (pvz., motina ir duktė; senelis ir anūkas; ir kt.);
  • arba socialinė giminystė, atkurianti tėvų ir vaikų ryšius per socialinį įsipareigojimą įvaikinant.

Kraujo giminystė net ir kilusi per įvaikinimą sukelia teisines pasekmes įstatymų numatytais atvejais, t. y. sukelia pareigą išlaikyti savo vaikus ir teisę į turto paveldėjimą.

Vedybų giminystė apima giminystę pagal savo paties arba artimo kraujo giminaičio santuoką. Toteminiais giminaičiais laikyti visi žmonės, priklausantys tam pačiam totemui.

LR CK išskiria dvi giminystės linijas: tiesioji ir šoninė. Tiesioji giminystės linija – giminystės ryšių sistema tarp protėvio ir jo palikuonių – tai proseneliai, seneliai, tėvai, vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai ir t. t. Šoninė giminystės linija – giminystės ryšių sistema tarp giminaičių, kilusių iš bendro protėvio. Tokią sistemą sudaro broliai ir seserys, pusbroliai ir pusseserės, dėdės arba tetos ir sūnėnai arba dukterėčios ir t. t. Artimaisiais giminaičiais laikomi tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai), arba šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys).

Plačiau apie tai skaitykite „Pulmonologija, imunologija ir alergologija“ 2016 Nr. 2

 

© 2006 Visos teisės saugomos.