Praėjusių metų pabaigoje steigiamojo suvažiavimo metu buvo įkurta Lietuvos chirurginės onkologijos draugija, kuri nuo pat pirmųjų savo gyvavimo dienų įsitraukė į aktyvią veiklą, siekdama gerinti onkologinėmis ligomis sergančių pacientų gydymo kokybę. Gegužės 21-ąją vyko pirmasis Lietuvos chirurginės onkologijos draugijos it Lietuvos chirurgų asociacijos jungtinis suvažiavimas, kuriame buvo aptarta daug svarbių onkologinėmis ligomis sergančių pacientų gydymo aspektų bei aktualiausių šios srities problemų. Savo mintimis apie chirurginės onkologijos problemas ir įspūdžiais iš jungtinio draugijų suvažiavimo sutiko pasidalyti Lietuvos chirurginės onkologijos draugijos prezidentas prof. Dainius Pavalkis.
Pirmiausia norėčiau paklausti, kodėl atsirado būtinybė steigti Lietuvos chirurginės onkologijos draugiją?
Europos Sąjungoje yra nusistovėjusi graži pusiausvyra, tarp trijų pagrindinių specialybių, gydant vėžį, t. y. tarp gydytojų onkologų, radioterapeutų ir chirurgų. Visų trijų specialybių draugijos Europoje sudaro bendrą junginį ECCO (European CanCer Organisation) vykdantį ir mokslinius, ir praktinius, ir politinius darbus Europos Sąjungoje, gerinančius sergančių vėžiu pacientų pagalbą. Nors mūsų šalyje ir veikia Lietuvos radioterapeutų ir Lietuvos chemoterapeutų draugijos, tačiau asociacijos, kuri vienytų chirurginės onkologijos specialistus, nebuvo. Paskatinimo steigti draugiją susilaukėme ir iš Europos vėžio chirurgų draugijos prezidento prof. C. H. J van de Velde.
Taip pat reikėtų pabrėžti, jog kompleksiškai gydant vėžį, chirurgija yra vienas svarbiausių gydymo būdų, lemiančių vietinių atkryčių ir visiško pasveikimo prognozę. Vertinama, kad nuo chirurginės rezekcijos kokybės priklauso iki 90 proc. paciento pasveikimo atvejų, o nuo spindulinės terapijos ir chemoterapijos – tik apie 10 proc. Taigi mūsų draugijos įkūrimas ir tolesnė veikla įgauna tik dar didesnę reikšmę, siekiant gerinti ir atliekamų chirurginių procedūrų kokybę, ir pacientų išgyvenamumo rodiklius.
Tai buvo pirmasis jungtinis Lietuvos chirurginės onkologijos draugijos ir Lietuvos chirurgų asociacijos suvažiavimas. Į ką, Jūsų nuomone, buvo labiausiai atkreiptas dėmesys ir kokie pagrindiniai akcentai pabrėžiami šio suvažiavimo metu?
Viso suvažiavimo metu aptartos temos buvo labai aktualios ir nenorėčiau išskirti nei vieno pranešimo kaip svarbesnio ar mažiau svarbaus. Manau, reikėtų pabrėžti, jog turbūt pirmą kartą tokio suvažiavimo metu iš tiesų didelis dėmesys buvo atkreiptas į vėžiu sergančių pacientų gydymo kokybę, jos garantavimą ir galimus tokios kontrolės veikimo mechanizmus. Visa antroji suvažiavimo dalis buvo skirta būtent šios temos aptarimui ir diskusijoms.
Džiugu, jog savo patirtimi pasidalijo tokie užsienio specialistai, kaip prof. Arne Wibe, Norvegijos tiesiosios žarnos vėžio registro atstovas, ir dr. Pawel Mroczcowsky iš Magdeburgo universiteto, kuris taip pat yra ir Vokietijos–Lenkijos tiesiosios žarnos vėžio registro atstovas. Šiose šalyse įdiegtos onkologinių ligų chirurginio gydymo kokybės kontrolės sistemos sėkmingai veikia jau nebe pirmus metus. Suvažiavime taip pat dalyvavo ir vienas žymiausių Jungtinės Karalystės patologų prof. Phil Quirke, kuris savo šalyje yra puikiai ištobulinęs sistemą, kaip gydytojai patologai turėtų kontroliuoti onkologinių ligų chirurginį gydymą ir tokias procedūras atliekančio chirurgo darbą.
Remdamiesi užsienio kolegų patirtimi, turėtume sekti jų pavyzdžiu, diegdami ir įgyvendindami sėkmingą tokių kontrolės organų veiklą Lietuvoje, siekdami pagerinti onkologinėmis ligomis sergančių pacientų gydymo veiksmingumą.
Kokie tolesni draugijos planai? Kokių veiksmų ketinama imtis, siekiant gerinti chirurginės onkologijos padėtį Lietuvoje?
Suvažiavimo metu buvo priimta rezoliucija, kuri ir apibrėžia tolesnius mūsų planus ir siekius. Pagrindinė veiklos kryptis, garantuojanti kokybiškų gydymo paslaugų vėžiu sergantiems pacientams suteikimą, turėtų būti tinkama atliekamų procedūrų kontrolė. Ji nebus įmanoma tol, kol nebus tinkamai veikiančio vėžio registro, kaip pagrindinio vėžio sergamumo, pokyčių ir kokybės kontrolės instrumento prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Taip pat reikia steigti ir finansiškai palaikyti ir įvairių vietų vėžio gydymo registrus, pvz., tiesiosios žarnos, krūties, skrandžio vėžio registrus. Tikėtina, kad jų steigimą savo rekomendaciniu dekretu paskatins Europos vėžio asociacija (European CanCer Organisation) ir greičiausiai – Europos Sąjunga. Tvirtos teisinės bazės sukūrimas leistų daug veiksmingiau vykdyti ir kokybės kontrolę, ir stebėti onkologinių pacientų gydymo srities pokyčius.
Ketiname kreiptis į Lietuvos chemoterapeutų bei radioterapeutų draugijas, VU, KMU ir jų akademines gydymo bazes, kviesdami palaikyti šiuos mūsų siūlymus. Taip pat norime informuoti Prezidentę, Ministrą Pirmininką ir sveikatos apsaugos ministrą apie šios rezoliucijos priėmimą ir atkreipti jų dėmesį į aktualias chirurginės onkologijos problemas Lietuvoje.
Reikia pasidžiaugti ir tuo, jog Kauno medicinos universitetas gavo Vokietijos Švietimo ir mokslo ministerijos paramą pradiniams veiksmams atlikti, steigiant klinikinį tiesiosios žarnos vėžio tyrimo ir gydymo registrą. Kaip jau minėjau, tokių registrų steigimas ir jų sėkmingo darbo įtvirtinimas Lietuvoje yra viena iš prioritetinių mūsų draugijos veiklos sričių.
Visiems, kurie norėtų daugiau sužinoti apie Lietuvos chirurginės onkologijos draugijos veiklą ir nuostatus, siūlyčiau skaityti internetinį draugijos puslapį www.onkochirurgija.lt
Dėkui už malonų pokalbį.
Eglė Svitojūtė
Savaitraščio AVE VITA korespondentė