Farmaciją į politiką iškeitęs Sergejus Riabininas: „Svarbiausia – nenerti stačia galva“

Nuo šiųmečio birželio pradžios Alytaus rajono savivaldybės mero Algirdo Vrubliausko patarėju pradėjo dirbti Tarybos narys Sergejus Riabininas. Įdomiausia tai, kad jaunas politikas ryžosi atsisveikinti su savo pagrindine profesija – farmacijos studijas baigęs vyras ne vienerius metus dirbo vaistinėje ir sėkmingai kopė karjeros laiptais… Kuo jį sužavėjo politika, kad priėmė tokį kardinalų sprendimą? O gal tai – tik vienas iš daugelio Sergejaus suplanuotų gyvenimo posūkių?

 

Sergejau, pirmiausia papasakokite apie save – kur gimėte, augote, mokėtės?

Esu dzūkas – gimiau ir augau Alytaus rajone, Daugų seniūnijoje, Kančėnų kaime. Mūsų šeima, matuojant šiandieniais rodikliais, buvo daugiavaikė – penki asmenys. Kartu su dviem broliais mokiausi dabartinėje Daugų Vlado Mirono gimnazijoje. Vien mokslų nepakako – nuo mažų dienų jutau didelį potraukį muzikai, todėl panorau mokytis muzikos mokykloje, baigiau fortepijono klasę. 2005-aisiais, baigęs vidurinę mokyklą, pradėjau studijas tuomečiame Kauno medicinos universitete. Po penkerius metus trukusių mokslų rankose laikiau farmacijos magistro diplomą… Tačiau ir to nepakako – tais pačiais metais įstojau į Kauno technologijos universitetą, kuriame įgijau ekonomikos mokslų magistro diplomą.

 

Kodėl pasirinkote farmaciją? Tai buvo Jūsų pirmasis pageidavimas ar tik paprastas atsitiktinumas – stojote į mediciną, nepasisekė, todėl rinkotės kitą panašią sritį?

Tai, kad tapau diplomuotu farmacijos specialistu, lėmė keletas priežasčių. Jas, noriu pabrėžti, pasirinkau kryptingai. Dar mokykloje man patiko su biomedicina susijusios disciplinos, tokios kaip biologija, chemija, o ypač – fizika. Medicinos studijos taip pat žavėjo, tačiau tuo metu farmacijos studijų krypties pasirinkimas buvo įgavęs didelį pagreitį – pirmiausia turbūt todėl, kad per kone perpus trumpesnį laiką įgyjamas magistro diplomas (kas itin aktualu jaunam, savarankiškumo siekiančiam žmogui). Ne paskutinėje vietoje buvo ir darbo užmokestis – lyginant su pokrizinio laikotarpio atlyginimais, vaistininko atlyginimas buvo ne tik geras, bet, sakyčiau, kaip jaunam specialistui netgi labai geras… Be to, tuo metu buvo geresnės galimybės save realizuoti kitose farmacijos srityse, pavyzdžiui, farmacijos kompanijoje.

 

Kodėl būtent farmacija, o ne, tarkime, panašios trukmės visuomenės sveikatos ar odontologijos universitetinės studijos?

Vaistininkas ir kunigas kitados buvo labiausiai gerbiamos specialybės – žmonės pas vaistininką skubėdavo pasisemti sveikatos, o pas kunigą – dvasios stiprybės. Todėl farmacija pirmiausia man asocijavosi su pagalba žmogui. Šiandien vaistininkas yra lyg tarpininkas tarp gydytojo ir paciento, o neretai – ir pirmas bei paskutinis asmuo, į kurį kreipiamasi pasijutus prastai… Man svarbu išgirsti, įsiklausyti į žmogų ir jokiu būdu nelikti abejingam to žmogaus pagalbos šauksmui… O puikios bendravimo savybės su visomis žmonių amžiaus grupėmis mano kasdienį darbą tik palengvina…

 

Kur ir kuo dirbote baigęs farmacijos studijas?

Pradėjau dirbti dar studijuodamas. Pirmoji mano darbovietė – „Lentvario vaistinė“. Tai gamybinė vaistinė. Po studijų joje likau dirbti toliau. Vėlesnė mano darbovietė buvo UAB „Eurovaistinė“ Dauguose. Joje 4 metus dirbau vaistinės vedėju – Farmacinės veiklos vadovu.

 

Ar niekada nebuvo kilę minčių emigruoti? Juk nemažai farmacijos studijas baigusių tautiečių sėkmingai tęsia karjerą užsienio šalyse.

Jauno, perspektyvaus žmogaus galvoje išties kyla daugybė panašių minčių ir pamąstymų. Tačiau mano svajonėms apie emigraciją materializuotis nebuvo lemta. Manau, kad ir mūsų šalyje yra puiki terpė farmacijos specialistams, juolab kad jų gretos ir taip yra ženkliai sumažėjusios, o kai kuriose srityse netgi labai trūksta. Negalėjau numoti į tai ranka ir lengvai su Lietuva atsisveikinti.

 

Šiemet pasukote į politiką – kandidatavote į Alytaus rajono tarybą konservatorių sąraše, tiesa, būdamas nepartinis… Kaip tokie dalykai suderinami – politikas ne politiko kailyje?

Gyvenime vadovaujuosi keletu principų, vienas jų – „nenerk stačia galva“. Jeigu yra galimybė rinktis (šiuo atveju – būti partiniu ar ne), reikia ja ir naudotis, juolab kad dabar mano einamos politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigos įstatymiškai nesuderinamos su Alytaus rajono savivaldybės tarybos nario mandatu. Politika – labai plati sąvoka, niekur nėra konkrečiai apibrėžta, kas yra tikras politikas, o kas – ne politikas. Juk ir apie farmacininką, papildomai dirbantį vadybos srityje, būtų galima pasakyti tą patį.

 

Politikų daug kas nemėgsta, bodisi jais – tai ne žmonių mylimas vaistininkas! Ar vertėjo rizikuoti – atsisveikinti su farmacija? Kaip galvojate?

Rizika? Jokios rizikos šiame savo žingsnyje nematau (juokiasi). Kiekvienas pasirinkimas reiškia vieną ar kitą praradimą ir atradimą. Juk visada yra dvi medalio pusės. Žmonių, su kuriais kasdien bendraudavau, dirbdamas vaistinėje, akyse buvau ir likau toks pat. Juk tikrosios vertybės išlieka nepakitusios. Tai įrodo ir tai, kad žmonės skambina, konsultuojasi dėl vaistų vartojimo, prašo patarimų. Vadinasi, vis dar esu jų mylimas vaistininkas (džiugiai nusišypso).

Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2015 Nr. 8

Nuotraukoje – S. Riabininas