Farmakognozijos ištakos Lietuvoje: Jurgis Ambroziejus Pabrėža

2011-04-06

Prof. dr. Ona Ragažinskienė
VDU Kauno botanikos sodo Vaistinių augalų mokslo sektoriaus vedėja

Doc. dr. Tauras Mekas
LSMU Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus direktorius

Jurgis Ambroziejus Pabrėža (1771–1849) – botanikos (augalų terminologijos), farmakognozijos mokslo pradininkas bei liaudies medicinos žinovas Lietuvoje, kurio gimimo 240 metų sukaktį pažymime.

J. Pabrėžos tėvai, Jonas Pabrėža ir Rožė Baužinskaitė, gyvenę Vėčių kaime, Lenkimų apylinkėje, Skuodo rajone, buvo valstiečiai, turėję bajorų teises. Sūnus Jurgis, gimęs 1771 metais sausio 15 dieną, mokėsi Lenkimų pradžios mokykloje, o 1785 metais įstojo į Kretingos gimnaziją ir gyveno Kretingos pranciškonų bendrabutyje. 1791 metais baigė gimnaziją aukso medaliu ir po metų įstojo į Vyriausiąją Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės mokyklą, dabartinį Vilniaus universitetą. Ten dvejus metus mokėsi medicinos. Klausė ir kitų dalykų paskaitas: istorijos, botanikos, chemijos, fizikos, geografijos, bet ypač pamėgo gamtos ir medicinos mokslus.

J. Pabrėža botanikos paskaitas klausė pas profesorių R. Špicnagelį, kuris, būdamas gydytojas, plačiau pasakodavo apie vaistinius augalus ir orientavo klausytojus taikomajai botanikai, tačiau augalų pažinimo neįsisavino ir vėliau, savarankiškai dirbdamas Žemaitijoje, daug vargo augalus apibūdindamas be vadovo, neturėdamas specialios literatūros.

Tuo metu kilo T. Kosciuškos vadovaujamas sukilimas. Jo numalšinimą lydėjo žiaurios represijos ir sutrikimai kultūriniame gyvenime, kurie sutrukdė J. Pabrėžai baigti studijas Vilniaus universitete.

Kunigas, vienuolis, pamokslininkas

1794 metais jis paliko Vilnių ir rugpjūčio 1 dieną įstojo į Varnių kunigų seminariją. 1796 metais ją baigė, po to trejus metus dirbo vikaru Šiluvoje, o 1798 metais buvo paskirtas klebonu Raudėnuose. Tačiau klebonavo tik dvejus metus, po to vėl buvo paskirtas vikaru Tveruose, Plungėje. Gyveno jis labai kukliai, tiesiog asketiškai. Keldavosi trečią–ketvirtą valandą ryto, daug skaitydavo, rašydavo pamokslus, lankydavo ligonius. Valgė tik du kartus per dieną, vengė bet kokių pramogų, prastai vilkėjo, nedalyvavo pokyliuose, negėrė svaigiųjų gėrimų, nelošė kortomis.

Vikaro pareigos atimdavo daug laiko ir sveikatos, J. Pabrėža kreipėsi į Kartenos kleboną Nagurskį, prašydamas pereiti į altariją. Klebonas sutiko priimti su sąlyga, jei jis savo lėšomis įsirengs butą. Nuo 1807 metų – J. Pabrėža Kartenos altarista. Čia jis galėjo atsidėti mokslui.

Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2011 Nr. 4

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.