Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) informuoja, jog Jungtinei Karalystei (JK) nusprendus pasitraukti iš Europos Sąjungos (ES) be susitarimo („kietasis“ BREXIT), JK pagamintos arba sertifikuotos medicinos priemonės nebeatitiktų teisės aktų reikalavimų ir negalėtų būti tiekiamos Lietuvai. Dėl to gali sutrikti medicinos priemonių tiekimas ir atsirasti kliūčių sklandžiam ir kokybiškam gydymo paslaugų teikimui.

Asta Kaveckienė: „Noras padėti tėvams iš vaistinės atvedė į verslą“

2019-01-02

Smulkutė inteligentiška jauna moteris. Santūri šypsena. Darbe jai puikiai sekėsi – užsukę į vaistinę klientai dėkodavo už kvalifikuotus, nuoširdžius patarimus ir kantrybę. Ji buvo mylima ir gerbiama kolegų... Bet vieną dieną vaistinės vedėjos pareigas Asta Kaveckienė iškeitė į nuosavą verslą. Kodėl? Viena iš apsisprendimo priežasčių – noras padėti tėvams, kuriuos užklupo sunki liga.

 

Miela Asta, pirmiausia susipažinkime...

Esu tikra žemaitė. Gimiau ir užaugau Žemaitijos sostinėje Telšiuose. Po vidurinės mokyklos „emigravau“ į laikinąją sostinę, baigiau farmacijos studijas Kauno medicinos universitete. Dirbu ir jau daug metų gyvenu tikrojoje Lietuvos sostinėje Vilniuje. Kaip matote, mano gyvenimo, mokslų ir veiklos kryptys susijusios tik su sostinėmis (juokiasi).

 

Kodėl pasirinkote būtent farmacijos studijas? Gal patraukė šeimos narių ar giminaičių pavyzdys?

Anuomet, kai rinkausi, ką studijuoti, farmacija iš tiesų buvo laikoma prestižine, garbinga profesija. Panašiai kaip medicina. Tėvai šiam pasirinkimui pritarė ir net turėjo tam tikros įtakos: mama – mokytoja, o tėtis visą gyvenimą dirbo geležinkelyje. Bet jie visada sakydavo, kad reikia rinktis rimtą specialybę, kad ji būtų visam gyvenimui. Su medicina susiję mokslai jiems atrodė būtent tai, ko man ir mano jaunesniajai sesei reikia. Ši vėliau pasirinko odontologiją, taigi tėvų lūkesčius, galima sakyti, išpildėme... Na, o kas dėl giminaičių įtakos, iš tiesų vienoje mūsų giminės genealoginio medžio atšakoje įrašyta garsaus mikrochirurgo Kęstučio Vitkaus pavardė, tai tarsi patvirtina, kad polinkis į mediciną galėjo būti „užkoduotas“ prosenelių genuose (juokiasi).

 

Ar studijų metais nesigailėjote, kad pasirinkote farmaciją?

Jei atvirai, studijos buvo sunkios – labai daug chemijos, labai daug teorijos, kurios darbe gal ir neprireiks, daug sauso kalimo, o praktikos – atvirkščiai, per mažai. Man buvo kiek lengviau, nes dar ruošdamasi studijoms dirbau su korepetitoriais. Anokia čia paslaptis – norint įstoti į mediciną ar farmaciją mokyklinių žinių tikrai nepakako. O aš – užsispyrusi žemaitė turėjau prieš akis tikslą ir dirbau, nes norėjau studijoms universitete pasiruošti kuo geriau.

 

Kad turėjote aiškų tikslą ir atkakliai jo siekėte, rodo ir tai, jog darbuotis vaistinėje pradėjote dar studijuodama.

Taip, jau nuo trečiojo kurso labai norėjau išbandyti save kaip būsimą vaistininkę – intensyviai ieškojau ir gavau darbą nedidelėje privačioje vaistinėje Kaune. Ir, žinokit, kuklumu nepasižymėjau (juokiasi) – jau nuo to laiko labai norėjau vedėjauti! Vyresni kolegos iškart įvertino mano jaunatvišką veržlumą ir aktyvumą.

 

Žinau, kad po kurio laiko jums iš tiesų buvo patikėtos vaistinės vedėjos pareigos. O ką iki to laiko veikėte?

Baigusi studijas, apsistojau Vilniuje, įsidarbinau vienam tinklui priklausančioje vaistinėje Justiniškėse. Pasijutau lyg dilgėlėse – skauda, o kapstytis reikia pačiai. Vaistinė didelė, tempas – dar didesnis, klientai – nuo inteligento iki varguolio, nuo maloniai bendraujančių iki piktų ir viskuo nepatenkintų. Be to, gana daug rusakalbių, o rusų kalbos nei mokykloje, nei universitete nesimokiau, tad teko jos išmokti darbe. Pirmieji darbo mėnesiai tikrai buvo nelengvi. Kadangi buvau naujokė, vadovai „žavėjosi“ mano veržlumu – „metė“ ten, kur trūko darbuotojų. Suskaičiavau, kad per pirmus dvejus metus teko darbuotis 14-oje vaistinių, o kai kuriais mėnesiais net dviem etatais. Visgi dabar galiu pasakyti, kad tas „šaltas dušas“, ta greitai įgyta patirtis man buvo labai naudinga, išėjo tik į gera. Visa tai buvo labai gera mokykla siekiant tikslo – vadovauti vaistinei, o iš dalies dar ir todėl, kad kaskart nereikėtų persėdinėti į kitą troleibusą prisiminus, kad šiandien darbas ne toje vaistinėje... (juokiasi).

Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2018 Nr. 7

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.