Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) informuoja, jog Jungtinei Karalystei (JK) nusprendus pasitraukti iš Europos Sąjungos (ES) be susitarimo („kietasis“ BREXIT), JK pagamintos arba sertifikuotos medicinos priemonės nebeatitiktų teisės aktų reikalavimų ir negalėtų būti tiekiamos Lietuvai. Dėl to gali sutrikti medicinos priemonių tiekimas ir atsirasti kliūčių sklandžiam ir kokybiškam gydymo paslaugų teikimui.

Dieviškosios Jėzaus širdies pranciškonių seserų kongregacijos Generalinė vyresnioji – sesuo Romualda Alma Vabuolaitė FDCJ: „Vaistinėje jaučiausi puikiai, bet čia jaučiuosi laiminga…“

2019-01-02

Jauku ir gera viduje – toks įspūdis liko po šilto ir nuoširdaus pokalbio su Dieviškosios Jėzaus širdies pranciškonių seserų kongregacijos Generaline vyresniąja – seserimi Romualda Alma Vabuolaite… Rinkdamasi aukštuosius farmacijos mokslus, ji tuo pat metu svarstė, koks tikrasis jos pašaukimas: ar šeima ir pasaulietiškas gyvenimas, ar… vienuolės įžadai…

Alma Romualda pasirinko antrąjį kelią ir džiaugiasi juo žengdama…

 

Miela Alma Romualda, žinau, kad Jūs tarnystės Dievui nesišalinote nuo mažų dienų. Papasakokite apie tai plačiau…

Esu kilusi iš Dzūkijos, iš Šlavantų parapijos Stankūnų kaimo, esančio Lazdijų rajone. Šeimoje buvome trys vaikai, aš – vyriausia. Brolis Valdas – vidurinis, o sesuo Lijana – jauniausia. Jie sukūrę šeimas ir laimingai gyvena… Trauką Viešpačiui pajutau nuo mažų dienų. Abu tėvai buvo giliai ir nuoširdžiai tikintys, kaip ir mano močiutė, kuri gyveno kartu. Gal ne visada buvo labai daug maldų, bet gyvenimas buvo nuolat paremtas tikėjimu. Mane nusivesdavo į bažnytėlę, aišku, ne itin dažnai, nes tėvai dirbo Lazdijuose, buvo užsiėmę… Mano mama – medicinos sesuo, kartais tekdavo jai budėti ir savaitgaliais, todėl bažnyčioje kiekvieną sekmadienį tikrai nebuvo kada lankytis. Per daug dažnai mūsų, vaikų, jie į bažnyčią nesivesdavo, tačiau tikėjimo aplinka visada buvo juntama namuose. Maldų, kaip minėjau, daug nebuvo, bet matydavau, kaip tėvai kiekvieną rytą atsikėlę ar eidami miegoti persižegnodavo… Šitą aš mačiau ir mokiausi.

 

Tai buvo laikai, kai atviras pamaldumas buvo draudžiamas?

Taip, aš mokyklos laikais buvau šiek tiek išskiriama – mokytojai kartais sakydavo – va, ji iš tokios šeimos… Mano mama buvo tremtinė, tėčio trys broliai – partizanai, žuvę kovose už Lietuvos laisvę. Tėtį irgi būtų už tai ištrėmę, bet kaip vaiko pagailėjo. Pasakojo, kad kai jį jau vežė į traukinį, stribai sudarė galimybę pabėgti… Tėčio paauglystė praėjo besislapstant pas svetimus žmones…

Kaimo mokykloje į mano ir mano tėvų pamaldumą niekas per daug nekreipdavo dėmesio. Mokytojai pakalbėdavo apie tikėjimą iš neigiamos pusės, bet tai nebuvo dažnos kalbos. Kaime visi buvo tikintys, tad juoktis nebuvo kam… Dzūkijoje apskritai visi gyventojai buvo daugiau ar mažiau tikintys.

 

O kaip išsirutuliojo Jūsų sprendimas rinktis farmaciją?

Iš tikrųjų, apie farmaciją pradėjau galvoti tik kai atėjo metas rinktis būsimą profesiją, kai paskutinieji mokslo metai vidurinėje mokykloje ėjo į pabaigą. Kad rinksiuosi medicinos kryptį, buvo savaime aišku, mane tai traukė. Dažnai pasvajodavau apie pediatriją, nes labai mylėjau vaikus. Vis dėlto įvertinau realią situaciją: mano mokslų vidurkis buvo neblogas, bet, norint įstoti į Gydomąjį fakultetą, mokyklą reikėjo baigti aukso medaliu. Taigi pasvarsčiau, kad gal visai neblogai būtų farmacija. Tais metais, kai stojau, smarkiai padidino studentų skaičių, į farmaciją vietoj 50 priėmė 100 jaunuolių, todėl nekilo jokių problemų. Beje, iškart po vidurinės aš dar nepradėjau studijuoti – metus gyvenau su vienuolėmis vienoje Kauno vienuolijų.

 

Įstojote mokytis farmacijos jau gyvendama vienuolyne?

Sovietmečiu vienuolinis gyvenimas buvo pogrindyje: sovietinėje Lietuvoje vienuolynų „nebuvo“, tai buvo draudžiama veikla. Sovietiniai propagandistai sakydavo: „Yra „vienuoliaujančių moterų“ (paskaita KMI). Buvo viešai nesirodančios bendruomenės – gyvendavo būrelis merginų be jokių išorinių atpažinimo ženklų... Kai dar mokiausi Lazdijų vidurinėje mokykloje, Šlavantuose buvo toks kunigas Juozas Zdebskis, kuris dabar įrašytas į Kankinių sąrašą, tai jis burdavo jaunimą – atvažiuodavo iš Kauno vienuolės, su joms ten ir susipažinau. Veikė parapijoje pogrindinė jaunimo grupelė, kur mes kartu gilindavome tikėjimą, kartu dalyvaudavome bažnytinėse šventėse ir procesijose, padėdavome sutvarkyti bažnyčią… Kaunietės vienuolės toje jaunimo grupėje dažniau besilankančioms mergaitėms pirmiausia pasiūlė melstis – kad sąmoningai pasirinktume pašaukimą. Kadangi žinojau, kad tai vienuolės, iš pradžių į tokius jų žodžius net nesureagavau. Galvojau, na, į vienuolyną tai nenoriu… Kai pirmą kartą viena iš sesių paklausė, ar nenorėčiau būti vienuole, mano galvoje iškilo vaizdinys tarsi iš Jono Biliūno „Laimės žiburio“ – kažkur toli spindi žiburys, bet jis man nepasiekiamas… Vienuolinis gyvenimas man išties atrodė nepasiekiamas. O po savaitės, kitos priėjo prie manęs vyresnioji draugė ir pasiūlė: žinai, susitariam melstis vieną „Sveika Marija“, kad sąmoningai pasirinktume pašaukimą. Ne dėl to, kad turėtume būti vienuolėmis, bet kad sąmoningai pasirinktume... O, pagalvojau, čia įdomu, šito tai aš noriu! Nebūtinai turiu vienuoliją pasirinkti – tiesiog pagavo smalsumas atpažinti Dievo planą. Nesvarbu, ar tai vienuolinis gyvenimas, ar šeima. Ir aš pradėjau sąžiningai melstis… O po kelių mėnesių kažkodėl pradėjau melstis su dar vienu tikslu: kad Marija man išprašytų vienuolišką pašaukimą! Nes aš pati to dar nenorėjau…

 

Pasirinkote tai, ko Dievas iš Jūsų norėjo?

Kaip aš tai supratau… Širdies gelmėje pajutau, kad tai mano kelias. Ir dabar, po 35 metų, atrodo, kad tada tikrai nesuklydau. 

 

Vienuolinio gyvenimo pasirinkimas visam gyvenimui nebūna spontaniškas – esate stebima, o ir pati viduje svarstote, ar tikrai čia jaučiatės geriausiai…

Taip, yra atskiri etapai. Pirmasis – susipažinimo, priklauso nuo kiekvieno žmogaus, jis nėra griežtai apibrėžtas; po to yra postulantūra – nuo lotyniško žodžio postulare (belstis, prašyti), kai didesnę laiko dalį reikia gyventi vienuolių bendruomenėje (tiesa, sovietmečiu buvo galima ir negyventi, tik reikėdavo susitikinėti su sesėmis vienuolėmis), tai yra dar artimesnis susipažinimas...  Ir tik po to, jei mergina apsisprendžia, laukia dvejų metų pasiruošimas vienuoliniam gyvenimui. Dabar tai laikotarpis visiškai be jokių išorinių įsipareigojimų, o tuo metu buvo stengiamasi, kad mergina bent jau nesimokytų, o dirbtų, kad galėtų geriau pasiruošti vienuoliniam gyvenimui. Aš tą vasarą po vidurinės mokyklos ir pradėjau pasiruošimo laikotarpį. Pirmuosius metus dirbau ir mokiausi tai, kas susiję su vienuoliniu gyvenimu. Gyvenau vienoje nedidelėje seserų bendruomenėje Kaune. Kadangi seserys pritarė, kad stočiau studijuoti, sunkumų dėl studijų institute man nekilo.

Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2018 Nr. 7

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.