Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, susirgimų lytiškai plintančiomis infekcijomis (LPI) pernai Lietuvoje užregistruota mažiau, lyginant su užpernai: atitinkamai 459 ir 625 atvejai. 2018 m. didžiausias sergamumas sifiliu ir chlamidioze nustatytas Vilniaus ir Kauno, o sergamumas gonorėja – Tauragės, Telšių ir Kauno apskrityse.

Mano TOP 3. Vilma Gudienė

2019-08-30

Mano TOP3

 

Vilma Gudienė, Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejaus vyriausioji muziejininkė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Farmacijos fakulteto docentė

 

Knygos 

Man – 55 metai, nugyvenau jau daugiau nei pusę amžiaus. Taigi nueitas kelias jau netrumpas ir visas jis pilnas pokyčių... Mano mėgstamiausių knygų trejetukas keitėsi atsižvelgiant į amžių. Daug mano amžiaus žmonių pritars man, su kokiomis knygomis augome. Vaikystėje visi rijome Aleksandro Diuma knygas, jo „Trys muškietininkai“ buvo skaitomiausia... Studijų metais – Džeko Keruako „Kelyje“: visi troškome atrasti save, siekėme turėti teisę atrasti laisvą, pasirinkimų (kurių mums taip trūko!) nestokojantį kelią... Knyga, kurią norėčiau išskirti kaip patikusią brandžiame amžiuje, būtų „Sinuhė egiptietis“. Suomių rašytojas Mika Valtari parašė intriguojantį kūrinį apie Egipto gydytoją Sinuhę. Gražus kūrinys, puikiai išverstas tekstas, intriguojantis pasakojimas. Romano siužetas leidžia pažinti Egipto valdovo Echnatono laikų Artimųjų Rytų kasdienybę, mediciną. Paskutinė knyga, kurią skaičiau, – šiuolaikinės performansų kūrėjos, vienos charizmatiškiausių menininkių Marinos Abramovič autobiografinė knyga „Eiti kiaurai sienas“. Tai drąsi, dramatiška, intymi, tamsiąsias ir šviesiąsias menininkės moters gyvenimo puses atspindinti gyvenimo istorija. 

 

Teatro spektakliai 

Su spektakliais mano karta turi savitą santykį. Kai buvome studentai, susitardavome, kurie pasikeisdami penkias šešias valandas stovės eilėje, kad nupirktų bilietus į premjerą ar kitą populiarų spektaklį. Kūrėjai tarp eilučių pasakydavo tai, apie ką nekalbėdavome viešai... Atsimenu pritrenkiantį įspūdį palikusius spektaklius – režisieriaus Jono Vaitkaus „Mėlyni žirgai raudonoje pievoje“, Eimanto Nekrošiaus – „Pirosmani, Pirosmani“, Dalios Tamulevičiūtės „Haroldas ir Modė“. Nepriklausomoje Lietuvoje turime galimybę matyti tokių talentų kaip Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino, Oskaro Koršunovo spektaklius. Dar norėčiau išskirti vieną paskutinių matytų spektaklių – tai O. Koršunovo „Tartiufas“. Puiki komedija, atspindinti mulkinimų ištroškusią visuomenę, manipuliacijas, dvigubą moralę...  

 

Kino filmai

Vaikystėje „filmų filmas“ buvo lenkų serialas „Keturi tankistai ir šuo“. Herojus Janekas – pirmoji meilė. Sunku įsivaizduoti, kad tai galėtų patikti šiandieniam vaikui... Studijų metais dar visi žiūrėjome sovietinius filmus. Iki šių dienų įsiminė Vladimiro Menšovo legendinis filmas „Maskva netiki ašaromis“, kuriam niekas neprognozavo sėkmės, o buvo įvertintas iškiliausiu kino pasaulyje apdovanojimu ir tapo vienu įsimintiniausių kino darbų per visą tuometinės Sovietų Sąjungos istoriją. 

Vertinant jau subrendusio žmogaus akimis, man labai patiko amerikiečių romantinė komedija ir drama „Forestas Gampas“ (režisierius Robertas Zemeckis), išties pelnytai laimėjusi 6 „Oskarus“ ir keliasdešimt kitų apdovanojimų – talentinga režisūra, puiki aktorių vaidyba – tikras malonumas akims... Filmas įspūdingas – apimantis kone visą 20 amžiaus JAV istoriją, įkūnijantis žmogiškumo prasmę, aliuziją į žmogaus vertybių sistemas, ilgą ir nesibaigiančią meilę...

Šiandien ir kitiems rekomenduočiau pažiūrėti pagal Michailo Bulgakovo novelę pastatytą filmą „Šuns širdis“ (režisierius Vladimiras Bortko). Nors Rusijoje šis filmas ir jo režisierius buvo smarkiai sukritikuoti, užsienio šalyse sulaukė stulbinamo populiarumo. Mano karta augo bolševikinėje šalyje, todėl daug ką iš filmo atpažįstame, be to, juntamas geras humoras, pateikiami nuostabūs herojų portretai... Tiems, kurie bolševikų nepažino, verta su jais susipažinti bent jau per filmo herojus Šarikovą ir Švonderį. 

 

Posakiai

Daug žmonių yra pasakę man įstrigusių įdomių, gilių minčių, ypač apie laikinumą šioje žemėje. Norėčiau prisiminti vienintelį ir labai paprastą posakį. Tai mano mylimo dėstytojo, vėliau kolegos ir brangaus žmogaus, Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejaus įkūrėjo docento Alfonso Kaikario žodžiai: „Visiems tas ateis.“ Be konteksto šie žodžiai nieko nesako. O kontekstas buvo toks: prieš 75 metų jubiliejų jis pateko į ligoninę, kur po tyrimų paaiškėjo, kad užkalkėjusi kraujagyslė, operuoti negalima, „liko mažai laiko“. Artimieji žinojo, kad tai – gyvenimo kelio pabaiga. Jubiliejinę šventę doc. A. Kaikarį gydytojai išleido paminėti namuose. 1997 metų lapkričio 30 dieną šventė vyko muziejuje, doc. Eugenija Kaikarienė kalbėjo, kad jis laimingas, spindintis, nors žinojo, kad ateities nėra... Filmavome šią šventę ir, keldamas taurę, besišypsodamas, regis, iš tiesų labai laimingas, doc. A. Kaikaris pasakė: „Na ką, visiems tas ateis.“ Jis mirė gruodžio 19 dieną… Man šie žodžiai ir jausmas juos tariant – ypatingai prasmingi... 

 

 

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.