Vyriausybė pritarė Sveikatos apsaugos ministerijos siūlymui aiškiau apibrėžti laisvalaikio, pramogų ir sporto paslaugas, kurioms yra taikomi apribojimai karantino metu. Vyriausybės nutarimu buvo patikslinta, kokioms laisvalaikio, sporto ir pramogų paslaugoms taikomi ribojimai, nustatant, kad draudžiama teikti laisvalaikio, sporto įrenginių eksploatavimo, sporto klubų, pramogų, poilsio, baseinų, pirčių (išskyrus viešąsias pirtis, skirtas asmenų higienos poreikiams tenkinti), diskotekų, šokių salių, kino teatrų ir kino klubų paslaugas.

1918-1920 metų pandemijos sukėlėjo paieškos

2020-09-28

Vilma Gudienė,

Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus

Per 1918–1920 metų ispaniškojo gripo pandemiją mirė apie 50 mln. žmonių. Tuo metu jau buvo žinoma apie bakterijas, imunizacija gelbėjo nuo kai kurių infekcinių ligų, tačiau nežinota apie virusus. Gripo sukėlėjo buvo ieškoma ir anksčiau, bet manyta, kad tai bakterija. 1892 metais bakteriologas Richardas Pfeifferis (1858–1945) pranešė atradęs sukėlėją – bakteriją Haemophilus influenzae, kuri vėliau pavadinta Pfeiferio bacila. Tačiau per 1918–1920 metų pandemiją suprasta, kad gripą sukelia ne Pfeiferio bacila, o kažkas kitas.

Kad mokslininkai 2005-aisiais pasakytų, jog ispaniškojo gripo sukėlėjas atrastas, pažintas ir atkurtas, nuo pandemijos pradžios turėjo praeiti 87 metai. Prie to prisidėjo gausybė mokslininkų – ne tik virusologai, bet ir moderniųjų technologijų kūrėjai, molekulinės biologijos, genetikos ir kitų sričių mokslininkai.

 

Tyrinėjimai Aliaskoje 1951 m.

Pirmą kartą gripo virusas išskirtas 1930 m. iš kiaulių, o 1933 m. – iš gripu sergančio žmogaus. Taip pradėti rezultatyvūs gripo virusologiniai tyrinėjimai. Skirtingi virusų tipai kasmet sukeldavo gripą, bet žmonija ir mokslininkai negalėjo pamiršti paties letališkiausio 1918–1920 metų ispaniškojo gripo. Mokslininkams vis labiau rūpėjo: kokia ispaniško gripo kilmė, kas jo sukėlėjas, kaip nuo jo apsisaugoti. Pandemija galėjo pasikartoti, tad suprasta būtinybė pažinti, ištirti ir sukurti apsisaugojimo nuo ispaniškojo gripo priemones.

Upsalos universiteto absolventas Johanas Hultinas (g. 1925 m.) į Ajovos (JAV) universitetą atvyko 1949 m. ir čia pradėjo magistrantūros, vėliau mikrobiologijos doktorantūros studijas. Daktaro disertacijos temos pasirinkimą lėmė 1950 m. akademinė diskusija apie ispaniškojo gripo pandemiją ir dr. Williamo Hale‘o (1898–1976) pasakyti žodžiai „Kažkas turėtų nuvykti į šiaurę ir amžinajame įšale surasti 1918 m. gripo sukėlėją“. Ši mintis nulėmė 25-erių metų doktoranto J. Hultino tyrimo temos pasirinkimą. Jis numanė, kad tinkamiausia tokiam archeologiniam tyrimui vieta galėtų būti Aliaska. Gavęs pritarimą iš universiteto, pradėjo planuoti ekspediciją. Suderinęs darbo temą, gavęs vertingų patarimų iš paleopatologo Otto Geisto (1888–1962), taip pat 10 tūkst. dolerių tyrimui, 1951 m. gegužę J. Hultinas išskrido į vakarinį Aliaskos Siuardo pusiasalį. Pagal tiksliai užrašytus 1918–1920 m. epidemiologinius duomenis archeologiniams tyrimams pasirinko tris vietas Siuardo pusiasalyje. Mažo kaimelio Brevig Mišeno gripo aukų kapavietė buvo tinkamiausia vieta tyrimui. Pandemijos metu čia gyveno 80 suaugusiųjų, daugiausia inuitai (eskimų tautinės grupės šaka). Per kelias dienas, nuo 1918 m. lapkričio 15 iki 20 d., užsikrėtę gripo virusu mirė 72 gyventojai. Liko tik 8 suaugusieji ir keli vaikai. Beveik visa kaimo bendruomenė buvo palaidota viename kape. Kaip „pasaulio pakraštį“ pasiekė gripo virusas, pasakojama įvairiai. Vieni teigia, kad su šunų kinkiniu atvykę prekiautojai, kiti, kad paštininkas išplatino ligos sukėlėją. 

Trys 1918 m. pandemiją išgyvenę kaimelio gyventojai galėjo papasakoti apie neįtikėtinus 1918 m. lapkričio mėnesio įvykius. J. Hultinas įgijo bendruomenės pasitikėjimą, sugebėjo tinkamai paaiškinti savo tyrimo svarbą ir gavo kaimo vyresniojo leidimą kasinėti kapavietę ir ekshumuoti kūnus. Į pagalbą jis pasikvietė kelis kolegas iš Ajovos universiteto. Kūrendami laužus jie atšildė žemę, kad galėtų atkasti kapavietę. Kūnai buvo palaidoti 2 metrų gylyje ir puikiai išliko. Pirmasis buvo ekshumuotas mažos mergaitės kūnas ir paimta dalis jos plaučių audinio, vėliau ekshumuoti dar keli kūnai. Tyrėjai žinojo, kad ieško milijonus gyvybių pražudžiusio viruso, tačiau naudojo tik paprasčiausias apsisaugojimo priemones: chirurgines kaukes, gumines pirštines, o autopsijos įrankius sterilizavo verdančiame vandenyje.

Mėginius reikėjo laikyti užšaldytus, todėl J. Hultinas skubėjo kuo greičiau grįžti į universiteto laboratoriją ir pradėti tyrimą. Šaldymui pasiruoštas ledas greitai tirpo, o kelionė iš Aliaskos į Ajovą buvo ilga. Lėktuvas kelis kartus tūpė papildyti kuro atsargų, tuo metu J. Hultinas angliarūgštės dujomis iš gesintuvo stengėsi šaldyti mėginius. Grįžus į Ajovą skubiai pradėti tyrimai, kurie truko pusantro mėnesio. Plaučių audinių mėginius ir jų ištraukas jis švirkštė į apvaisintus vištų kiaušinius, tikėdamasis padauginti gripo virusus. Taip pat per nosiaryklę bandyta virusu užkrėsti penkis bandomuosius šeškus, ligos simptomai nepasireiškė. Iš surinktos medžiagos išaugo Haemophilus influenzae ir Streptococcus pneumoniae bakterijos. Taikyti įvairūs tyrimo metodai, kol galiausiai baigėsi iš Aliaskos pargabenta medžiaga. Teko pripažinti, viruso išsaugoti nepasisekė. Neregėtu greičiu pandemijos metu iš žmogaus žmogui plitęs virusas žuvo kelionėje.

 

Norvegijoje, už poliarinio rato

Ne tik J. Hultinui teko nusivilti bandymu atšildyti ir atgaivinti ispaniškojo gripo sukėlėją. Tokių bandymų būta ir daugiau. Nesėkmę, kuri buvo plačiai aprašyta spaudoje, patyrė ir kanadiečių mokslininkė antropologė, geografė Kirsty Duncan (g. 1966 m.). Mokslininkai skirtingai visuomenei pristatė savo tyrimą ir skirtingai vertino pavojų, kad virulentiškas virusas „pabėgs“. Hultinas savo planus, darbo eigą, nesėkmes aptarė siaurame mokslininkų rate. Trisdešimtmetė kanadietė K. Duncan, 1992 m. apgynusi daktaro disertaciją Edinburgo universitete, priešingai, apie siekius ispaniškojo gripo aukų palaikuose atrasti ligos sukėlėją kalbėjo viešai ir sulaukė didelio žurnalistų dėmesio.

Pirmiausia ji analizavo galimą archeologinio tyrinėjimo vietą, svarstė atlikti tyrimus Aliaskoje, Sibire, Islandijoje. Aliaskoje ji neturėjo tokių gerų ryšių kaip J. Hultinas, iš Sibiro negavo nė menkiausio atsakymo į laiškus, o Islandija pasirodė netinkama vieta tokiam tyrimui. Galiausiai nusprendė tyrimus atlikti šiaurinės Norvegijos salyne už poliarinio rato Špicbergene, mažame miestelyje Longjyrbiene. Vietinis mokytojas buvo išsaugojęs užrašus, kuriuose nurodyta, kad šeši jauni kalnakasiai mirė nuo gripo, paminėta jų palaidojimo vieta. K. Duncan gavo leidimus kasinėti, projekto finansavimą, subūrė tarptautinę 17 tyrėjų grupę ir daug dėmesio skyrė tyrimo saugumui. Ekspedicijos dalyviams užsikrėtus, virusas galėjo vėl išplisti ir sukelti mirtinas pasekmes. 1998 m. pradėti kasinėjimai. Žurnalistai juos plačiai aptarinėjo ir laukė sensacingų žinių. Tačiau atvėrus kapavietes ir ekshumavus kūnus paaiškėjo, kad jų plaučiai ir smegenys suirę. Kūnai buvo nepakankamai giliai palaidoti. 

K. Duncan Kanadoje žinoma ir kaip mokslininkė, ir kaip politikė. Ji Kanados parlamento narė, nuo 2015 m. Mokslo, vėliau Mokslo ir sporto ministerijos vadovė. Šias pareigas ėjo iki 2019 metų. Archeologinius tyrinėjimus Norvegijoje ir ispaniškojo gripo pandemiją K. Duncan aprašė 2003 m. knygoje „1918 m. gripo medžioklė“ (Hunting the 1918 Flu).

 

Tikslas pasiektas 1997 m.

Mokslininkų patirti pralaimėjimai neabejotinai buvo skausmingi, tačiau ši istorija sulaukė sėkmės.

1997 m., kai K. Duncan rinko medžiagą tyrimams ir planavo ekspediciją, 72 metų J. Hultinas gyveno San Fransiske ir nuolatos domėjosi virusologijos atradimais, mokslo naujienomis. Vieną 1997 m. rytą atsivertęs žurnalą Science perskaitė sostinėje Vašingtone veikusio Karo patologijos instituto Molekulinės patologijos skyriaus mokslininko Jeffery‘o Taubenbergerio ir bendraautorių straipsnį „Pirminis genetinis 1918 m. „ispaniškojo“ gripo viruso apibūdinimas “Initial Genetic Characterization of the 1918 “Spanish” Influenza Virus.“ Tuomet J. Hultinas pagalvojo, kad padaryta tai, ko jis siekė, virusas surastas, atkurtas, nustatytas. Tačiau tai buvo tik pradinis viruso genomo tyrimo etapas. J. Taubenbergeris su kolegomis nuo 1995 m. tyrė 1918 m. rugsėjo 26 d. Pietų Karolinoje nuo ispaniškojo gripo sukelto plaučių uždegimo mirusio 21-erių metų kareivio plaučių audinio mėginį ir atkūrė dalį viruso RNR.

Amerikiečiai ne tik rūpestingai fiksuodavo epidemiologinius duomenis, bet ir nuo pilietinio karo kaupė patalogoanatominių audinių rinkinius, kuriuose buvo ir nuo ispaniškojo gripo mirusiųjų plaučių audinio dalys, išmirkytos formaldehide ir užklotos parafino plėvele. Tačiau reikėjo laiko ir pažangiausių technologijų, kad būtų ištirtas ispaniškojo gripo sukėlėjas. Ištyręs šiame audinių archyve esančią medžiagą, J. Taubenbergeris atkūrė dalį viruso genomo.

Perskaitęs J. Taubenbergerio straipsnį J. Hultinas pagalvojo, kad galėtų dar kartą pabandyti surasti virusą Aliaskoje. Laiške Taubenbergeriui jis klausė, ar mokslininkas tirtų jo iš Aliaskos atgabentus ispaniškojo gripo aukų audinius ir ar tai galėtų padėti nustatant visą RNR grandinę. Baiminosi, kad jaunas mokslininkas nepalaikytų jo pasiūlymo „neadekvačiais pramanais“, bet netrukus jam paskambinęs J. Taubenbergeris pripažino, kad medžiaga būtų naudinga. Neįtikėtina, kad po beveik pusės amžiaus J. Hultinas galėjo įgyvendinti turėtą tikslą. Nedelsdamas, kitą savaitę po pokalbio, jis išskrido į Aliaską ir pasiekė tą patį Brevig Mišeną. Kaimas buvo pasikeitęs. Jame gyveno apie 400 žmonių, dažnas neturėjo darbo, bet gaudavo nemenkas valstybės išmokas. Vietoje šunų kinkinio prie namų stovėjo sniego motociklai. Patirtis ir išlikusios pažintys J. Hultinui padėjo gauti bendruomenės sutikimą atnaujinti kasinėjimus toje pačioje kapavietėje. Jam padėjo keturi vietiniai vyrai. Per pirmąją 1951 m. ekspediciją kasinėjant kapavietę ir atšildant žemę palaikai nukentėjo. Todėl dabar J. Hultinui teko nusivilti, nes ekshumuodamas vieną po kito kūnus nerado tinkamai išlikusių plaučių. Atrodė kad gresia dar vienas nusivylimas. Tačiau 20 metų apkūnios moters palaikuose riebalų sluoksnis apsaugojo plaučius ir jie buvo tinkami tyrimui. Šį kartą mokslininkas turėjo modernias priemones išsaugoti audinių pavyzdžius. Mirtinu virusu užkrėstus audinius jis laikė konservavimo skystyje. Palaikus, iš kurių paėmė taip vertingą mokslui medžiagą, Hultinas pavadino Liusi, o ekspediciją baigė bendroje Brevig Mišeno kapavietėje pastatęs naują kryžių su gripo pandemijos aukų pavardėmis. Ši ekspedicija, skrydžio bilietai, mokestis pagalbininkams atsiėjo 3 200 dolerių. Grįžęs į San Fransiską, J. Hultinas virusu užkrėstus audinius išsiuntė per tris skirtingas pašto tarnybas keliems J. Taubenbergerio komandos nariams į Vašingtoną. Taip norėjo užtikrinti, kad tyrimo medžiaga nepražus ir pasieks tyrėjus. Virulentiškiausias žmonijos istorijoje virusas keliavo J. Hultino lagamine iš Aliaskos į San Fransiską, o paskui paprasta pašto siunta – į laboratoriją Vašingtone. Ištrūkęs į aplinką virusas galėjo pasklisti ir užkrėsti daugybę žmonių.

Po dešimties dienų J. Taubenbergeris pranešė, kad laboratorija gavo siuntinį – audiniai tinkami tyrimui. Jaunos inuitės, pavadintos Liusi, mirtino viruso sužaloti plaučiai mokslininkams padėjo rekonstruoti ispaniškojo viruso genomą. Apie sėkmingą ispaniškojo gripo viruso genomo rekonstrukciją, užtrukusią dešimt metų, mokslininkai paskelbė 2005 m.

 

Plačiau skaitykite žurnale „Farmacija ir laikas“ 2020 m. Nr.6

 

© 2006 Visos teisės saugomos.