Higienos institutas kartu su Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centru išleido metodines rekomendacijas „Pneumonijų, susijusių su dirbtine plaučių ventiliacija, prevencija“. Leidinyje pateikiamas hospitalinės pneumonijos apibrėžimas ir diagnozavimo kriterijai, pneumonijų išsivystymo ir rizikos veiksniai, taip pat informacija apie epidemiologinę priežiūrą ir pneumonijų prevencijos priemones.

Mano grupė. Prof. Nijolė Savickienė, LSMU Farmacijos fakultetas, Farmakognozijos katedra

2020-10-15

1980–1985 m. laida, Kauno medicinos institutas (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas)

 

Pirmasis įspūdis apie grupę

Pirmosios rugsėjo pirmosios tuomečiame Kauno medicinos institute nebeatsimenu, bet puikiai pamenu, kaip su grupės draugais susipažinau rugsėjo pradžioje išvažiavusi padirbėti į kolūkį. Mano studijų laikais studentai pirmiausia būdavo vežami į kolūkius, tik po to kibdavo į mokslus. Mes dirbome Kelmės rajone – kasėme bulves. Nors darbas nebuvo lengvas, bet prisiminimai iš tų dienų – kuo puikiausi! Visi grupės draugai, kurių buvo 28, – paprasti, draugiški, šaunūs. Į Kelmės rajoną išvažiavome su dabar Biochemijos katedroje dirbančiu dr. Arūnu Liekiu – jis buvo mūsų grupės vadovas. Arūnas gražiai skambino gitara, groti ja mokėjo ir trys iš šešių mūsų grupės vaikinų, todėl vakarais muzikuojant visiems pavyko greitai susidraugauti, atsiskleisti, išdrąsėti. Turbūt nebuvo nė vieno vakaro, kad mes, visi susibūrę draugėn, nesilinksmintume, nedainuotume. Ne tik kitų dainininkų dainas perdainuodavome, bet ir patys jas kūrėme. Netgi sukūrėme grupės himną, kurį atsimename iki šių dienų.

Buvome labai linksmi, išradingi, žaismingi. Tame Kelmės rajono kolūkyje organizavome ir grupės įšventinimą – labiausiai į kunigą panašus grupiokas perskaitė ir visiems įteikė priesaiką. Taigi galima drąsiai sakyti, kad ten ir „susicementavome“, o „cementas“ buvo labai tvirtas – laiko iki šių dienų!

Grįžę į Kauną, ir toliau prigalvodavome visokių atrakcijų. Nepraleisdavome nė vieno gimtadienio – šventę sukurdavome ne tik gimtuvininkui, bet ir patys sau. Gimtadienį švenčiančiam vaikinui ar merginai parodydavome pačių sukurtą spektaklį.

Mano grupė buvo tikri avantiūristai – gavę KMI profsąjungos komiteto rekomendacijas, važiuodavome į kitų Sovietų Sąjungos respublikų universitetus ir organizuodavome draugystės vakarus. Buvome universitetuose Almatoje, Tbilisyje. Su grupe kelis kartus aplankėme Karpatus, slidinėjome be slidžių, tik su polietileno maišais, bet buvo be galo smagu. Prie mūsų grupės į tokias keliones jungdavosi ir kitų grupių kursiokai. 1985 metais institute tarp visų fakultetų ir daugybės grupių laimėjome geriausios grupės konkursą ir gavome prizą – kelionę autobusu į Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas).

Grupės lyderė buvo mūsų aktyvistė, taktikė ir strategė seniūnė Zina – dabar ji dirba Šilutėje, dabartinė jos pavardė – Pacukonienė. Turėjome ir labai šaunų komjaunimo sekretorių Saulių Jasiulevičių, šiuo metu dirbantį ir gyvenantį Rokiškyje. Smagiai ir turiningai leidome laiką!

 

Studijos

Mano laikų studijos buvo kiek kitokios nei dabar, nes nesijautė jokios tarpusavio konkurencijos, nebuvo siekių pralenkti kitą grupės draugą, pasirodyti geriau už kitus. Neretai mokydavomės susirinkę į būrį, bendrabutyje.

Mano sena svajonė buvo ne tik farmacija, bet ir pedagogika. Už farmacijos pasirinkimą – ačiū „Lietuvos metų vaistininkas 2018“ nugalėtojai Kristinai Vaičaitienei, kuri, būdama už mane keleriais metais vyresnė ir jau studijuodama farmaciją, ateidavo pas savo pradinių klasių mokytoją, tai yra mano mamą, ir pasakodavo, kokios įdomios farmacijos studijos… O polinkį į pedagogiką turbūt paveldėjau iš mamos. Tą žinodamas, profesorius Eduardas Tarasevičius man baigus trečią kursą davė leidimą tęsti farmacijos studijas laisvu grafiku, kad turėčiau galimybę dirbti chemijos mokytoja vienoje gimtosios Jonavos vidurinėje mokykloje. Dešimtokams ir vienuoliktokams dėsčiau chemiją.

 

Dėstytojas

Turbūt labiausiai studentams įsimena pirmasis kursas. Tuo metu didžiausią įspūdį paliko dėstytojas Kęstutis Tiknevičius, mokęs matematikos. Jo papasakotas istorijas mes, studentai, atkartodavome per praktinius užsiėmimus, o trečiame kurse, mediumo proga, pastatėme spektaklį apie dėstytojus, suvaidinome ir Kęstutį. Viena vertus, jis studentus lyg ir kankino, bet kartu ir labai stengėsi išmokyti. Jis buvo savita, išskirtinė asmenybė. Neįmanoma tokio dėstytojo pamiršti...

Iki šiol atsimenu ir kuo geriausiais žodžiais miniu, myliu, gerbiu ir vertinu docentę Mariją Sapragonienę. Tai buvo dėstytoja iš didžiosios raidės – supratinga, diplomatiška, kompetentinga, susikoncentravusi, dvelkianti ramybe. Nuo pirmojo kurso atėjau pas ją į Studentų mokslinę draugiją, penkerius metus buvau jos mokinė, visada labai maloniai bendraudavome.

 

Egzaminas

Man iki šių dienų įstrigę du dalykai – chemijos kontrolinis darbas ir mikrobiologijos egzaminas.

Mokiausi pirmajame kurse, atėjo laikas atsiskaityti chemijos kontrolinį darbą (kolokviumą). Chemijos mokė doc. Gražina Karnišauskaitė. Jau anksčiau buvau girdėjusi, kad ji palankiau įvertina vaikinus, bet kadangi chemija man puikiai sekėsi, vidurinėje mokykloje turėjau aukščiausią pažymį, tikėjausi, kad kontrolinį atsiskaitysiu ir gerą pažymį gausiu be jokių problemų. Nežinau, kiek tai turėjo reikšmės, bet aš į šio kontrolinio atsiskaitymą atėjau pasidažiusi. Iškart noriu paaiškinti, kad nesu puošeiva, bet nuo mažens buvau pripratusi pasidažyti, nes daug metų lankiau šokius, o pasirodymuose visada norėjosi ir netgi reikėdavo pasitempti, pasigražinti. Taigi atėjau į pirmąjį kontrolinį ir... gavau trejetą (penkiabalėje sistemoje). Mane, puikiai mokėjusią chemiją, vidurinę mokyklą baigusią aukso medaliu, toks žemas įvertinimas tiesiog šokiravo, pajaučiau didžiulę nuoskaudą, kuri iš atminties neišdilusi iki šių dienų. Iki šiol neapleidžia šeštasis jausmas, kad dėstytoja mane tada nepelnytai prastai įvertino dėl tam tikrų aplinkybių… Nuo to laiko pradėjau laikytis tam tikros taktikos: į dėstytojos G. Karnišauskaitės paskaitas eidavau visiškai nepasidažiusi. Ir – gal tai tik sutapimas, sunku pasakyti, už visus laikytus egzaminus ar kontrolinius darbus gaudavau puikius pažymius.

Na, o labiausiai įsiminęs egzaminas – mikrobiologija. Irgi – ne iš gerosios pusės… Beje, tada egzaminus laikydavome žodžiu – ne raštu. Tai buvo vienintelis egzaminas per visus penkerius studijų metus, kuomet gavau trejetą! Irgi pasijutau per daug „nuskausminta“. 

 

Visuomeninė veikla

Kadangi nuo pirmosios klasės šokau, aktyviai sportavau (sportas man ir dabar yra svarbiau nei pavalgyti ar pamiegoti), ir studijuodama neatsiribojau nuo aktyvios visuomeninės veiklos. Du kartus per savaitę važinėdavau į Jonavos mokykloje veikusį estradinį šokių būrelį, trejus metus šokau Kauno šokio teatre „Aura“ (tiesa, tuo laiku ši šokių studija nebuvo tokia garsi kaip dabar). Be to, dar dainavau Farmacijos fakulteto etnografiniame ansamblyje kartu su šiandien garsiais farmacijos mokslo atstovais – doc. Tauru Meku, prof. Romaldu Mačiulaičiu... To mūsų ansamblio vadovas buvo Algis Pliūra, o kai jis išvyko į Ameriką, ansambliui vadovavo vaistininkas Jonas Jurgutis, dabar vaistininkaujantis Vilniuje. Etnografinį ansamblį lankė ir mano kurso draugė Daiva Mikalauskienė (ji dabar dirba sostinės vaistinėje), ir keleriais metais vėliau studijas baigusi Rasa Balserienė (dabar ji sveikatos apsaugos ministerijos specialistė), taigi susitikus išties yra ką prisiminti...

Dar viena mano visuomeninės veiklos sritis, kaip jau minėjau, buvo darbas Studentų mokslinėje draugijoje. O nuo trečiojo kurso buvau išrinkta Farmacijos fakulteto profsąjungos pirmininke. Taigi tik spėk suktis... Juk dar reikėjo suspėti į chemijos pamokas Jonavos mokykloje!

 

Statybiniai būriai

Studentams vasaros būdavo ypatingas metas, nes dalyvaudavome statybiniuose būriuose. Po pirmojo kurso grupė instituto studentų vykome į Stavropolį. Iš Lietuvos buvome tik merginos, mums vadovavo fantastiška komisarė, dabar anesteziologė Ina Kazlauskienė. Mūsų būrio gydytoja buvo tada dar studentė, būsimoji Kauno klinikų endokrinologė Aurelija Krasauskienė. Teko ravėti daržus, skinti agurkus ir pomidorus. Pamenu, mes, merginos iš Lietuvos, ravėdavome iš vienos didžiulio lauko pusės, o nuo kitos pusės mūsų link artėdavo ravėtojų vaikinų būrys. Įdomu tai, kad jie buvo atvykę iš Pietų Europos, visi tamsaus gymio...

Bet ne darbai labiau įsiminę iš to meto, o... fantastiški vakarėliai – su pasirodymais, programomis, šou! Nors dieną laukuose pavargdavome, vakare labai greitai atgaudavome jėgas. Būtent laisvalaikio renginiai inicijavo kūrybiškumą, padėjo realizuoti neįtikinamiausius sumanymus.

Kitas statybinis būrys, kuriame man teko dalyvauti ir net užimti komisarės pareigas, buvo Kaune, jis vadinosi JUVENTUS. Šio būrio vadas buvo šiandien žinomas epidemiologas profesorius Saulius Čaplinskas. Patirtis, kurią įgijo studentės, vadovaujant Sauliui, buvo neįkainojama, nes teko susidurti su įvairiausiais iššūkiais, juos įveikti, o visa tai suteikė daug pasitikėjimo savo jėgomis. Aš po tos vasaros kaip tik pradėjau dirbti mokykloje – iki tol baiminausi, kaip ten seksis, bet per kelis vasaros mėnesius labai pasikeičiau, tapau daug savarankiškesnė, psichologiškai tvirtesnė. Saulius kalbėdavo užuominomis – reikėjo suprasti, ką ir kaip daryti, kaip elgtis. Jaunesniems studentams tai išties buvo puiki gyvenimo mokykla, be galo vertinga patirtis. 

JUVENTUS statybinis būrys buvo tarptautinis – į jį atvyko ir studentų iš Vokietijos bei Čekijos, todėl mums, vadovams, reikėjo organizuoti ne tik darbus, bet ir laisvalaikį, išvykas, ekskursijas, rūpintis transportu, maršrutų rengimu ir panašiai. Puikius kultūrinius vakarus padėjo organizuoti Edita Mašanauskienė (dabar ji – LSMU MA Vidaus ligų klinikos prodekanė), Ramūnas Mickevičius (dabar jis – urologas), kiti būsimieji gydytojai.

Mano ir būrio vado Sauliaus Čaplinsko pastangos statybiniame būryje JUVENTUS nenuėjo veltui – abiem mums pavyko įveikti didelę atranką ir iškovoti teisę vykti į vasaros darbus Vokietijoje. Ten plušėjome prie geležinkelio tiesimo ir tuo labai džiaugėmės, didžiavomės. Be mūsų, atranką dar praėjo mano bendramokslis Gintautas Barcys (ilgametis VVKT viršininkas), Roma Šerkšnienė (gydytoja – psichiatrė), Virgilijus Krasauskas (gydytojas endokrinologas). Iš Vokietijos taip pat parsivežėme tik pačius geriausius prisiminimus, nes per du vasaros mėnesius apvažiavome žymias Vokietijos vietas, dar labiau atskleidėme savo talentus ir gebėjimus. Apskritai tuomečiai statybiniai būriai buvo puiki galimybė studentams plėsti akiratį, kaupti žinias, daug ko išmokti. Jei nebūtų buvę statybinių būrių, studijos būtų praradusios daug žavesio. Dabartiniai studentai to mums gali pavydėti, nes dabar statybinių būrių niekas neorganizuoja... Kita vertus, dabar studentai turi alternatyvą – dalyvauja „Erasmus“ programose užsienio šalyse, tai irgi naujos patirtys, nauji iššūkiai.

 

Darbas

Po penktojo kurso, tai yra baigus studijas, man buvo pasiūlyta pasilikti dirbti institute – arba Bendrosios ir analizinės chemijos katedroje, kuriai vadovavo doc. Marija Sapragonienė, arba Provizorių tobulinimo katedroje, kuriai vadovavo prof. Rimantas Pečiūra. Taip jau susiklostė gyvenimas, kad aš docentę tarsi išdaviau, nes pasirinkau Provizorių tobulinimo katedrą, kur, įsivaizdavau, manęs lauks didesni iššūkiai. Juk dirbti asistente minėtoje katedroje, ruoštis bei skaityti paskaitas, daryti laboratorinius darbus ar vesti seminarus jau nemažai darbo praktikos turintiems provizoriams, sutikite, buvo rimtas iššūkis. Bet aš jį drąsiai priėmiau ir sėkmingai įveikiau...

Beje, mano grupė išsiskyrė tuo, kad daug absolventų liko dirbti čia, savojoje alma mater. Iki šiol Lietuvos sveikatos mokslų universitete dirba mano buvusios grupės draugės doc. Gailutė Drakšienė, Vilma Gudienė, doc. Lina Škėmienė. Manau, kad pasiūlymus dirbti tuomečiame Kauno medicinos institute mes gavome ne vien dėl to, kad puikiai mokėmės, bet ir kad buvome labai aktyvios, motyvuotos, troškome žinių.

1995 metais šalia universiteto įkūriau vaistinę, kuri veikė iki 2013 metų. Joje studentai atlikdavo praktikas, semdavosi teorinių ir praktinių žinių. 

 

Susitikimai su grupe

Mano grupė buvo fantastiška, todėl kelis dešimtmečius susitikimus organizuodavome kiekvienais metais. Beje, net trys iš šešių grupės vaikinų į žmonas išsirinko savo grupės drauges, taigi turime tris laimingai gyvenančias sutuoktinių poras!

Visi žinojome, kad susitinkame pirmąjį rugsėjo šeštadienį, 18 valandą, Kauno Laisvės alėjoje, prie fontano. Paskui jau vykdavome, kur iš anksto susiplanavę – ar į sodybą, ar į kitą vietą.

Kiekvienas mūsų grupės susitikimas prasidėdavo himnu, kurį sukūrėme pirmame kurse, išvykę į Kelmės rajono kolūkį kasti bulvių. Tokie dažni susitikimai – gyvas įrodymas, kad mūsų grupė anuomet buvo tvirtai „sucementuota“.

Beje, į susitikimus atvažiuodavo ir antrosios pusės, vėliau – ir mūsų vaikai. Visiems būdavo labai smagu.

Tiesa, laikui bėgant atvykstančių į susitikimus grupės draugų ratas siaurėjo, vieniems kildavo vienokių reikalų ar problemų, kitiems – kitokių, todėl pasitarę nusprendėme susitikimus rengti kas penkerius metus. Pamenu, tąkart Saulius Jasiulevičius su vaistininke žmona Violeta, irgi mano grupioke, atsivežė visą aparatūrą, parengė ir parodė puikią programą.

Šiemet rugsėjį ruošiuosi grupės susitikimui – sueis 35 metai, kai baigėme studijas, taigi tikiuosi, kad susirinksime visi.

Tokie grupės susitikimai sužavėjo mano vaikus Vilių ir Girių, kurie juose irgi dalyvaudavo. Vyresnysis sūnus Vilius dabar gyvena ir dirba Anglijoje – ten, sakė, tokios tradicijos nėra. 

 

Užrašė Virginija Grigaliūnienė

 

Plačiau skaitykite žurnale „Farmacija ir laikas“ 2020 m. Nr.6

 

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.