Higienos institutas kartu su Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centru išleido metodines rekomendacijas „Pneumonijų, susijusių su dirbtine plaučių ventiliacija, prevencija“. Leidinyje pateikiamas hospitalinės pneumonijos apibrėžimas ir diagnozavimo kriterijai, pneumonijų išsivystymo ir rizikos veiksniai, taip pat informacija apie epidemiologinę priežiūrą ir pneumonijų prevencijos priemones.

Saulius Urbonavičius-Samas: „Reikia prisiversti... saugoti sveikatą!“

2020-10-15

Muzikantas, dainų autorius, „Lietuvos talentų“ ir „X faktoriaus“ teisėjas, Muzikos asociacijos metų apdovanojimų (MAMA) ir kitų garsiausių muzikinių projektų prodiuseris, o jei trumpai – Lietuvos pramogų pasaulyje jau ne vieną dešimtmetį ryškiai švytinti žvaigždė Saulius Urbonavičius-Samas nesiruošia pataikauti nei savo gerbėjams, nei valdžiai, nei… sau. Jis drąsiai kalba apie šiandienes sveikatos problemas ir siūlo būdus, kaip jas naikinti. Aštri, pilietiška jo pozicija – ir pastaraisiais metais suaktyvėjusių antivakserių adresu. Samas prisimena ir savo ankstesnes priklausomybes, kurios stipriai kartino gyvenimą, bet, laimė, viską pavyko įveikti. Savo dabartinę savijautą jis vertina puikiai, tačiau priduria: kad ir kokį aukštą lygį pasiekusi medicina, vis dėlto be savo pastangų, ir nemažų pastangų, to pasiekti neįmanoma…

 

Kol susiderinome interviu laiką, teko lukterėti, nes jūsų užimtumo kalendoriuje vis neatsirasdavo laisvos valandėlės… Panašu, kad esate darbomanas, taigi gal ir nepageidaujami perdegimo simptomai kada ne kada pasireiškia? O gal priešingai – kuo daugiau dirbate, tuo geriau jaučiatės?

Su tuo darboholizmu man – taip, yra reikalų (juokiasi – V. G.). Tai turbūt neišvengiama, kai dirbi projektinį darbą, kai ant pečių gula labai daug atsakomybių. Muzika, muzikiniai projektai ypatingi tuo, kad verdant tame katile darbo nuo 8 ryto iki 17 valandos vakaro niekaip nesusiplanuosi. Mes dirbame nenormuotą laiką – kasdien, iki išnaktų, taip pat ir savaitgaliais. Ir taip – kokius tris mėnesius... Tai išties sekina. Bet kiekvienas projektas turi pradžią ir pabaigą, taigi, intensyviai paplušėjus, po to galima ir pailsėti. Be to, kūrybinis darbas man teikia didelį malonumą – ne tik daug įdedu, bet ir daug gaunu, todėl niekada dėl perdegimo nesiskundžiau. Beje, jei klausiate, ar aš darboholikas – greičiausiai ne. Manau, kad darboholiku reikėtų vadinti tą žmogų, kuris reikia nereikia persidirba, ir taip – ištisai, o aš, kaip jau minėjau, intensyviai padirbėjęs galiu sau leisti pailsėti. Kita vertus, tikrai nereikėtų manyti, kad mano darbas yra vien gėlytėmis klotas, kaip galbūt daugeliui atrodo pažiūrėjus televiziją. Tai pakankamai sunkus ir atsakingas darbas.

Yra toks posakis – sveikata reikia rūpintis, kol esame sveiki, o ne tada, kai jau pradės organizme kas nors „byrėti“. Pritariate?

Pritariu, bet bėda ta, kad žmogus yra toks padaras, kurį dažnai užvaldo tinginys. Apskritai visą mūsų dabartinę civilizaciją valdo tinginys. Iš vienos pusės tas tinginys turi ir priežasčių, nes sukuriama vis naujų technikos stebuklų, kurie ženkliai palengvina kasdienę buitį, vadinasi, žmonėms lieka daugiau laisvo laiko. Gaila, kad kai kurie tą laiką tiesiog pratinginiauja. O juk galėtų iš to išpešti daug naudos sau. Pavyzdžiui, pabėgioti ar pasijudinti salėje, paplaukioti baseine ar tiesiog pasivaikščioti. Padaryti sau ką nors gero. Bet ne – geriau jau valandomis voliojamasi prie teliko ar maigomas telefonas... Nieko naujo nepasakysiu – tiesiog nemokame arba nenorime prisiversti ką nors daryti. Nors viskas, ką išvardinau, būtų naudingiausia ne kieno nors kito, o mūsų pačių sveikatai, bendrai savijautai.

Pats turbūt irgi nesate be šitos „nuodėmės“ – kaip ir dauguma tautiečių, kada ne kada pasivoliojate ant sofutės?

Oi, man tai pavyksta labai retai – nuskyla gal kartą metuose. Šventė, jei vakarą leidžiu namie, ant sofutės, įsijungęs kokią informacinę laidą. Apskritai laisvo laiko turiu labai retai ir labai trumpai – nemėgstu dykinėti, man reikia ką nors veikti.

Dabar išties labai moderni, aukšto lygio medicina. Kasdien spaudoje ar interneto žiniasklaidoje galima rasti vis naujų straipsnių apie sveikatą. Įspėjama apie grėsmes ir pavojus, dalijami nemokami patarimai, informuojama apie naujausias gydymosi galimybes. Tai kodėl visuomenė vis labiau serga, kaip manote?

Todėl, kad mes labai pasitikime medicina. Tiksliau – stebuklinga vaistų galia. Kas nors – ir skubame pas daktarus, laukiame, kol jie išrašys tablečių. Nesvarbu, kad diagnozuotos ligos išsivystymo priežastis visų pirma yra nepakankamas fizinis aktyvumas, judėjimo stoka, dažnas geriau jau tabletę nuo skausmo išgeriame, nei padarome mankštą ar panašiai. Tikime, kad medicina – visagalė, kad modernios technologijos padės išspręsti visas sveikatos problemas, mums prie to visai neprisidedant ar prisidedant minimaliai... Čia tokie žmogiški dalykai, kad mes visas bėdas siekiame perduoti medikams, laukiame iš jų stebuklų, o patys dėl savo sveikatos nenorime nė piršto pajudinti. Taip, medicinos mokslas sparčiai vystosi, taip, daro didelius stebuklus, darys ir toliau, bet visuomenė vis labiau serga, manau, pirmiausia dėl to, kad pati sau nesistengia padėti. Laukia, kol tą už ją padarys kiti.

Kokia jūsų savijauta? Kaip savo sveikatą įvertintumėte, tarkim, dešimtbalėje sistemoje?

Hm... sakyčiau, kad dabar jaučiuosi puikiai, sveikatą vertinu net daugiau nei 10 balų (juokiasi – V. G.). O jei dar į savo pasą pasižiūrėčiau, balų būtų galima dar pridėti! Pastaraisiais metais esu labai susiėmęs dėl savo savijautos, sveikatos, fizinės formos. Sugebėjau prisiversti anksti atsikelti, nubėgti kokius 4–5 kilometrus ar nueiti padirbėti į sporto salę, išjudinti raumenukus, kurie ilgus metus nieko neveikė. Taigi aš susiėmiau ir dabar jaučiuosi fantastiškai: baigėsi visi stuburo negalavimai, nebežinau, ką reiškia pastangos pakilti nuo kėdės dūsaujant ar net ašarai trykštant iš skausmo... O kadaise būtent taip ir buvo... Antras svarbus dalykas, labai reikšmingas sveikatai, į kurį nelabai kreipiame dėmesį, – mityba. Visi valgome kasdien ir ne po vieną kartą. Tai, kokį šiukšlyną savo organizme sukaupiame, neįmanoma nusakyti. Su tuo ir aš kovoju iki šios dienos. Sunkiausia laikytis mitybos režimo, nes kai dirbu – nevalgau, būnu susikoncentravęs į darbą, o kai vakare viskas atlėgsta, štai ir paleidžiu vadeles... Tiesa, stengiuosi su tuo kovoti, bet kol kas sunkiai sekasi rasti tą „nepersivalgymo receptą“. Bent jau tai gerai, kad žiūriu ir galvoju, ką dedu į burną, ir labai stengiuosi nevalgyti apdirbto, nesveiko maisto.

Nieko keista – ir dietologai pripažįsta, kad su maisto kiekiais susitvarkyti nėra lengva ir paprasta. Reikia begalinės kantrybės.

Tai natūralu, ypač kai tokia pasiūla... Mūsų skrandžiai tiesiog nespėja žengti koja kojon su dabartiniu progresu. Žmonija niekada taip gerai nevalgė ir taip gerai negyveno kaip šiandien. Galime leisti sau tai ir tiek, apie ką prieš šimtmetį žmonės galėjo tik pasvajoti. Palygintume, kokia šiandien virtuvė ir kokia buvo prieš du šimtus metų – žagteltume iš nuostabos! O dar ta maisto pramonė visaip stengiasi, kad tik pirktume produktus – prikiša į juos visokių priedų, skonio stipriklių, o juk jie siaubingai kerta per sveikatą. Ypač neramu dėl vaikų – kokie padariniai jų laukia, jei ir toliau bus kemšama viskas, kas siūloma. Pirmiausia turiu galvoje cukrų. 

Minėjote, jog dabar jaučiatės fantastiškai. O kaip buvo anksčiau? Vaikystėje?

Vaikystėje ir jau suaugęs turėjau nemažai reikalų su daktarais – sirgau labai nemalonia liga neurodermitu. Odą ties linkiais išberdavo iki plyšimų – nežmoniškai kentėdavau. Paūmėdavo kiekvieną pavasarį ir rudenį, neturėdavau kur dėtis, niekas nepadėdavo... Bet sulaukiau Kristaus amžiaus ir įvyko stebuklas – visi bėrimai staiga baigėsi. Kitų rimtų sveikatos sutrikimų kol kas pavyko išvengti.

Kalbėjote apie tabletes, kurių dažnas stveriasi reikia ar nereikia. O kokia jūsų nuomonė apie šiandienę sveikatos politiką, kai gydytojams nurodyta pacientams skirti tik pigiausius kompensuojamuosius vaistus, tai yra generinius, o ne originalius?

Čia tai yra baisi neteisybė, didžiausia nesąmonė. Nedovanotinas, nusikalstamas primetimas žmogui vartoti ne vaistus, kurie geriausiai gali padėti, o kurie pigiausi. Aš tą labai gerai žinau, nes šeimoje yra psichologė, kuri yra pasakojusi, koks subtilus, pavyzdžiui, antidepresantų vartojimas. Esą net menkiausi molekuliniai nukrypimai tokiam ligoniui gal sukelti sunkias pasekmes. Juk gamindami vaistų kopijas, kitaip sakant, generinius vaistus, farmacijos verslo atstovai stengiasi išleisti kuo mažiau pinigų, kad generikai būtų pigesni, vadinasi, niekas negali žinoti, kaip tokie vaistai, gal tiksliau – papildomos sudėtyje esančios medžiagos, ligonio organizmą gali paveikti ir kuo tokių vaistų vartojimas gali baigtis. Manau, tai tik politika, ir nieko daugiau – kad vaistams kompensuoti reikėtų mažiau valstybės pinigų. O kad toks gydymas gali neduoti naudos ar net pakenkti, žmogų privesti iki stacionarinio gydymo ir tada jau kur kas brangiau viskas atsieis, nemąstoma. Greičiau – nenorima mąstyti apie tai. Mano įsitikinimu, žmogus turi turėti teisę pasirinkti, kokius vaistus vartoti – generinius, už kuriuos gal nereikės nieko primokėti, ar originalius, kad ir su didesne priemoka. Sveikata – ne ta sritis, kur reikia taupyti. Pagaliau, kad nieko ir nesutaupoma... Tai kam išvis tokias absurdiškas tvarkas įvedinėti!? Vietoj to mūsų valdžios protai galėtų pamąstyti, kaip padaryti vaistus prieinamesnius, kaip didinti jų pasirinkimą, bet ne – kažkodėl kišami vaistų surogatai. Juk jei norime įsigyti Gucci rankinę, neiname į Gariūnus, nors padielkos ir panašios...

Kokiam gydymui teikiate prioritetą – pasitikite šeimos gydytojo rekomendacijomis ar prireikus konsultuojatės su alternatyvios medicinos atstovais, homeopatais, liaudies gyduoliais ir kt.?

Aišku, geriausia, kad išvis neprireiktų gydytojo konsultacijos, ar bent jos prireiktų kuo vėliau. Tam, kaip jau minėjau, reikia ir savo pastangų – bent valandą kasdien skirti savo sveikatai, geresnei savijautai išlaikyti, tai yra išsijudinti, pasportuoti. Be to, reikia išmokti prisiversti laiku nueiti miegoti. Dabar siūloma begalė visokiausių užsiėmimų, kurie taip įtraukia, jog dažnas prarandame laiko nuovoką. Taigi reikia mokėti save kontroliuoti, kad sugebėtume tinkamai, pakankamai pailsėti, nes išsimiegojęs, pailsėjęs žmogus visada jaučiasi geriau.

Na, o kalbant apie gydytojus, aš esu linkęs išklausyti ne vieną nuomonę. Man svarbu, ką sako tradicinė medicina, taip pat įdomu išgirsti ir, pavyzdžiui, žolininkų nuomonę apie to paties sveikatos sutrikimo šalinimą. Nėra vienos tiesos – reikia pasverti visą informaciją. Aišku, jei sugriebė apendicitas ar šiaip kokia ūmi būklė, nekils minčių konsultuotis su žolininkais (juokiasi – V. G. ). Bet kai pradeda reikštis neaiškūs simptomai, tarkime, prastai virškina, pykina, padidėja irzlumas ir panašiai, reikėtų pirmiausia atsigręžti į save ir pagalvoti, ką aš galbūt ne taip darau. Ir ne pas daktarus lėkti, o pabandyti pačiam sau padėti – gal susitvarkyti dienos darbų ar mitybos režimą, gal daugiau pailsėti, „nuimti“ bereikalingas įtampas...

 

O kaip homeopatai?

Mano nuomone, homeopatija yra tiesiog placebas. Kita vertus, jei tai padeda, kodėl ne! Juk tikėjimas yra labai didelė jėga! Tiesa, ne visiems paprasta patikėti. Vis dėlto, jei žmogus įtiki, gali nugalėti ir vėžį, ir kitas sunkias ligas. Žinau ne vieną istoriją, kai sunkiai sirgęs žmogus stebuklingai pasveiko dėl begalinio tikėjimo, kad pasveiks! Kad ne liga jį, o jis ligą nugalės. Žmoguje yra tiek jėgos, tiek vidinės stiprybės ir tiek daug savigydos galių, kad belieka tuos mechanizmus įjungti. Aišku, jei gebama tą padaryti.

 

Neseniai žiniasklaidoje griežtai pasisakėte antivakcininio judėjimo šalininkų adresu. Kaip manote, kodėl jie taip įnirtingai priešinasi skiepams, jei vakcinų poveikis gelbstint ligonius nenuginčijamas. Gal jie turi kokių nors savanaudiškų tikslų?

Greičiausiai, kad paskutinis variantas. Ypač kai matau, kad jie dabar taip sukilę, baladojasi net po Seimą, nešdami tas savo sąmokslo teorijas, tą briedą apie 5G ryšio pavojus ir panašiai. Galima įtarti, kad išties juos kažkas finansuoja, kad iš to jie turi tiesioginės finansinės naudos, gal iš to gyvena. Neįsivaizduoju, kaip galima pūsti tiek arabų be jokios naudos! Taip, skiepai neapsaugo 100 proc. nuo vienų ar kitų pavojingų ligų, bet istorija liudija, kad tik išradus skiepus žmonijai pavyko suvaldyti begalę ypač pavojingų epidemijų. Todėl dabar neigti tai, ką mokslas ir gyvenimas pripažinęs, tiesiog yra kvaila. Daugiau net nesinori apie tai kalbėti. Beje, kiekvienoje visuomenėje, sako, yra apie 10–15 proc. žmonių, kurie labai nori tikėti ir tiki visokiausiomis sąmokslo teorijomis, jiems tiesiog gyvybiškai būtina ieškoti kaltininkų. Čia kaip lengva paranoja. Nors, teisybė, kai kuriems iš to rato galbūt būtų galima nustatyti ir vidutinio sunkumo, ir netgi sunkią paranojos stadiją.

Jūs jau ilgą laiką visiškai nevartojate alkoholio. Sveikatos ministras galėtų tokiems žmonėms, ypač kurie yra žinomi visuomenėje, įsteigti specialius medalius ar ordinus, ir rodyti pavyzdžiu. Ko gero, būtų didesnė nauda nei alkoholio draudimai ir prekybos laiko ribojimai...

Alkoholio nevartoju jau tikrai kokius 15 metų. O kad realūs pavyzdžiai galėtų būti pasitelkiami aiškinant alkoholio daromą žalą – neabejotinai pritarčiau. Juk tik konkrečiais pavyzdžiais geriausia įrodyti, kuo būtų galima užsiimti gyvenime be butelio. Įtraukti žmones į naudingas veiklas, neabejoju, būtų milijoną kartų naudingiau ir veiksmingiau nei draudimai. Sutinku, kad draudimai irgi svarbūs, bet juos reikia protingai sudėlioti į tam tikras vietas, o ne prirašyti kuo daugiau draudimo punktų ir naiviai tikėtis, kad visų jų staiga bus pradėta laikytis. Juk kas iš to, kad padidinsi amžių, nuo kurio galima įsigyti svaigalų, ar sutrumpinsi pardavimo laiką, jei mainais žmonėms neduosi kokios nors veiklos. Norintieji visada sugebės rasti būdų įsigyti alkoholio. Taigi kol kas kova su alkoholizmu man labiau panaši į beviltišką. 

O kokia jūsų patirtis? Ką laimėjote atsisakęs alkoholio?

Aš kiekvieną rytą pasidžiaugiu, koks nuostabus yra gyvenimas. Esu įsitikinęs, kad tai buvo labiausiai vykęs eksperimentas ir geriausias sprendimas mano gyvenime. Ir nors tuo metu, kai tokį sprendimą priėmiau, nebuvo palankios sąlygos tą padaryti, nes aplink tvyrojo priešingos nuotaikos, buvo toleruojamas visuotinis nusigėrimas, kompanijos, draugai labai spaudė, buvau laikomas balta varna arba ligoniu, vis dėlto atsilaikiau, nesugniužau... Dabar atmosfera kur kas geresnė, daug jaunimo pasuko mano pramintu keliu, dėl to labai džiaugiuosi. Aš suprantu, kad tai ir yra tikroji žmogaus laisvė – nepriklausyti nuo pavojingo cheminio junginio, kuris tau diktuoja gyvenimą.

Taigi koks būtų jūsų geros sveikatos, puikios savijautos receptas?

Neminėsiu, kad reikia laikytis dešimties Dievo įsakymų – žinau, kad vis tiek nepavyks (juokiasi – V. G.). Geriau ką lengvesnio... Reikia įsakyti sau nors valandą kasdien pajudėti taip, kad bent išmuštų prakaitas. Reikia žiūrėti, ką dedi į burną. Vakare reikia padėti telefoną į šoną ir pabandyti laiku nueiti miegoti – kitą rytą tikrai jausies stipresnis, sveikesnis ir laimingesnis. Dar labai svarbu sugebėti pakilti virš kasdienybės, nepaskęsti buitiniuose rūpesčiuose ir atsakymų paieškose – ką dar padarysiu, kiek uždirbsiu, kaip gyvensiu... Ne pinigai lemia gyvenimo pilnatvę...

 

Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė

 

© 2006 Visos teisės saugomos.