Higienos institutas kartu su Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centru išleido metodines rekomendacijas „Pneumonijų, susijusių su dirbtine plaučių ventiliacija, prevencija“. Leidinyje pateikiamas hospitalinės pneumonijos apibrėžimas ir diagnozavimo kriterijai, pneumonijų išsivystymo ir rizikos veiksniai, taip pat informacija apie epidemiologinę priežiūrą ir pneumonijų prevencijos priemones.

Simona Ramanauskaitė: „Nors vaistinėje nedirbu, pasikeitus aplinkybėms mielai į ją sugrįžčiau“

2020-10-15

Farmakotechnikos studijas Simona pasirinko neatsitiktinai – tvirtai tikėjo, kad farmacija, kaip ir medicina, – tai tos sritys, kurioms visada reikės atsakingų darbuotojų. Juk medicininė pagalba, vaistai reikalingi tiek mažam, tiek dideliam. Kartu viliojo perspektyvi ateitis, nes tokį darbą, kaip žinojo Simona, gali dirbti ne bet kas – tik licencijuoti specialistai. Vis dėlto gyvenimo kelias, baigus studijas, nuvingiavo visai kita kryptimi. Simona tuo kol kas patenkinta, tačiau netvirtina, jog, pasikeitus aplinkybėms, negrįžtų į vaistinę. Simona nuoširdžiai ir atvirai pasikalbėjo su „Farmacijos ir laiko“ žurnaliste Virginija Grigaliūniene. 

 

Simona, tradiciškai prašau prisistatyti mūsų žurnalo ir interneto svetainės emedicina.lt skaitytojams.

Esu gimusi ir augusi nedideliame, bet labai gražiame ir saugiame Prienų miestelyje. Mokiausi „Ąžuolo“ vidurinėje mokykloje, po to perėjau į Žiburio gimnaziją. Mano abu tėvai – pedagogai.

Paprastai tėvai vaikus ragina sekti jų pramintais takais. Galbūt ir jums siūlė rinktis mokytojo profesiją?

Ne, profesiją pasirinkau aš, žinoma, pasitarusi su tėvais. Nors nei šeimoje, nei giminėje nebuvo medikų ar farmacininkų, man toks darbas nuo mažų dienų atrodė labai patrauklus, viliojantis. Kodėl? Ogi todėl, kad svarsčiau gana praktiškai: rinkausi man priimtiną sritį, kartu galvodama, kokios būtų ateities perspektyvos. Man buvo svarbu, kad profesija, kurią įgysiu, garantuotų, jog tikrai gausiu darbą. Kadangi medicina, farmacija – tokios sritys, kurių atstovai reikalingi visiems – tiek vaikams, tiek suaugusiems, tiek žiemą, tiek vasarą, nusprendžiau, kad tai išties geras perspektyvas žadanti veikla. Juo labiau kad vaistų gamyba man buvo labai įdomi sritis. Mokiausi gerai, sekėsi chemija, todėl pasirinkau farmakotechniko (vaistininko padėjėjo) studijas Kauno kolegijoje.

Kokie prisiminimai liko iš studijų? Kaip sekėsi mokytis? Niekada nebuvo kilę minčių, kad pasirinkimas klaidingas?

Tikrai tokių minčių niekada nekilo. Nors mokslai buvo gan sunkūs, stengiausi kaip galėdama, siekiau kuo geresnių įvertinimų. Man buvo sunkiau, nes kiekvieną dieną į Kauną važinėdavau iš namų. Tie grupės draugai, kurie gyveno bendrabutyje, kilus neaiškumų, galėdavo vieni su kitais pasitarti, pasikonsultuoti, taigi jiems buvo lengviau. Aš tokios galimybės neturėjau. Kasdienės kelionės, be abejo, vargindavo, bet nesiskundžiu, spėdavau ir į paskaitas, ir į papildomas veiklas, kad užsidirbčiau pinigų pragyventi.  Man ypač patiko tos paskaitos, kuriose buvo dėstoma apie vaistų gamybą. Labai įdomu būdavo atlikti laboratorinius darbus.

Ar su dėstytojais ir grupės draugais pasikalbėdavote, kur dirbsite baigę mokslus?

Taip, tokių pokalbių būdavo. Tiesa, tada jau buvo pasigirdę kalbų, kad galbūt mūsų specialybės ateityje nelabai reikės, kad norint gauti darbą teks baigti universitetą. Tačiau dėstytojai mus ramindavo, esą nekreipkite dėmesio į tokias kalbas, farmakotechniko specialybė visada buvo ir bus reikalinga, gausite puikų išsilavinimą, turėsite nemažai praktikos, todėl darbdaviai jus graibstyte graibstys!

Iš tiesų, Kauno kolegijoje paruoštų farmakotechnikų lygiu, kiek žinome, darbdaviai yra patenkinti.

Be abejo, mokslai, kaip minėjau, buvo nelengvi, įgijau labai daug teorinių ir praktinių žinių. Po kiekvienų mokslo metų būdavo tikslinė praktika, kurią atlikdavau Prienų ar Birštono vaistinėse. Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau supratau, kad darbo pagal specialybę nebus lengva rasti.

Kodėl kilo tokių dvejonių?

Aš į praktikas dėjau labai daug pastangų, nes studentams visą laiką būdavo akcentuojama, kad jeigu gerai praktikoje užsirekomenduosite, turėsite galimybę tose vaistinėse ir įsidarbinti. Bet man tose vaistinėse, kurioje atlikdavau praktiką, tiesiai pasakė, kad farmakotechnikai čia nereikalingi, priimtų dirbti tik vaistininkus. Nors, tiesa, per praktiką mums, studentams, tikrai negailėjo nei patarimų, nei konsultacijų – leido gaminti vaistus, viskuo, kas yra vaistinėje, naudotis, kantriai viską aiškino.... Kita vertus, jau tada supratau, kad po studijų jei ir gausiu darbą, jis bus kur kas menkiau apmokamas nei vaistininko.

Gal reikėjo nenuleisti rankų – tęsti studijas universitete?

Svarsčiau tokią galimybę, bet teko jos atsisakyti. Viską lėmė finansiniai dalykai. Tokioms studijoms būtų reikėję nemažai pinigų, o aš tiek neturėjau. Be to, kilo baimių, kad ir baigusi universitetą, tai yra sumokėjusi didžiulius pinigus, kažin ar rasiu darbą, o jei ir susirasiu, vargu ar galėsiu tikėtis oraus atlyginimo. Juk jaunam savarankiškam žmogui reikia pačiam išsilaikyti. Pasidomėjus apie jauniems specialistams mokamą atlygį, susidarė įspūdis, kad kitoje sferoje, net ir neįgijus universitetinio išsilavinimo, įmanoma užsidirbti daugiau.

Po studijų taip ir nepadirbėjote vaistinėje?

Deja, ne. Viskas susiklostė kiek kitaip. Antraisiais studijų metais, kad būtų lengviau išgyventi, susiradau administratorės darbą viename Birštono viešbutyje. Ten man puikiai sekėsi. Na, o baigus mokslus, kai jau pradėjau dairytis darbo pagal specialybę, tame pačiame Birštone kaip tik atsidarė naujas prabangus viešbutis, kur man buvo pasiūlytas toks pat – administratorės – darbas, ir net su perspektyva padaryti karjerą. Darbo pagal specialybę dar reikėtų gerokai paieškoti, o čia jau viskas, galima sakyti, mano rankose! Pagalvojau, kad tokio pasiūlymo atsisakyti neverta. Šiandien aš – šio viešbučio  vyr. administratorė. 

Na, o kai dar ieškojote darbo pagal specialybę – ką išsiaiškinote?

Buvau gavusi pasiūlymą dirbti vaistinėje kažkur Lietuvos pasienyje. Gal ir būčiau susigundžiusi, bet vėlgi koją pakišo finansiniai dalykai. Ten aš turėčiau nuomotis butą, kelias į namus savaitgaliais – tolimas, o atlyginimas praktikos neturinčiam farmakotechnikui (nors, atrodo, praktikos turėjau tikrai nemažai, bet vis tiek darbdaviai studijas baigusio specialisto nelabai vertina) buvo vos didesnis už minimalų!.. Kitas pasiūlymas buvo dirbti vaistinėje tik 0,25 etato. Turbūt nereikia ir aiškinti, kokie tai būtų pinigai ir kaip su tokia suma reikėtų išgyventi... Beje, Kaunas nuo Prienų nėra toli, didmiestyje gausu vaistinių, vis dėlto susirasti darbą Kaune – ypač sunku. Girdėjau, kad ir vaistininkams dėl to kyla problemų, ką jau kalbėti apie farmakotechnikus. Tai ir lėmė mano pasirinkimą priimti pasiūlymą dirbti viešbutyje.

Administracinis darbas viešbutyje ir darbas vaistinėje – sutikite, turi nedaug panašumų...

O man atrodo priešingai, ir netgi kai kuriais atvejais daugiau pliusų uždėčiau viešbučiui. Pavyzdžiui, į vaistinę atėję žmonės skundžiasi sveikatos problemomis,  artimųjų ligomis, nemažai vaistinės klientų – nelaimingi, nepatenkinti, suirzę, nervingi. O štai viešbutyje – visi atsipalaidavę, poilsiaujantys, gerai nusiteikę! Be to, maloniai nuteikia ir aplinka – eterinių aliejų kvapai masažo kabinetuose, jauki SPA atmosfera... Tačiau nepaisant minėtų vaistinės ypatumų, kad čion žmonės ateina pagalbos, aš vis tiek pirmenybę teikiau darbui vaistinėje. Juk ruošiausi būtent tokiam darbui – padėti žmonėms, palengvinti jų ligotą būseną. Gaila, kad mano svajonėms nebuvo lemta išsipildyti... Kita vertus, tiek vaistinėje, tiek viešbutyje nuolat reikia bendrauti su žmonėmis, o tai irgi skatina domėtis psichologija, tai yra mokytis, tobulėti, visapusiškai plėsti akiratį.

Sunku patikėti, kad įgytą vaistininko padėjėjo profesinės kvalifikacijos diplomą taip ir paliksite dulkėti stalčiuje, niekada jo nepanaudosite?

Tiesą pasakius, mintys apie darbą vaistinėje manęs iki šiol nėra apleidusios. Praeina kiek laiko – ir pradedu domėtis galimybėmis susirasti darbą pagal specialybę. Gal prieš pusmetį kreipiausi į vieną vaistų gamybos kompaniją. Pirmasis jų atstovo klausimas buvo, ką esu baigusi ir kokia yra mano darbo patirtis. Kai sužinojo, kad po studijų kolegijoje dirbti vaistinėje neteko, maloniai padėkojo už kreipimąsi ir skubiai atsisveikino. Supratau, kad specialistas be patirties, ypač jei baigęs tik kolegiją, darbdaviams yra nulis. Universitetas būtų jau kas kita...

Gaila, kad farmakotechnikais taip nepasitikima. Juk minėjote, kad buvote labai stropi studentė.

Iš tiesų, paruošimu kolegijoje esu labai patenkinta: įgijau daug žinių, buvo daug praktikos; kiekvieną dieną – patikrinimai, ar išmokai, kas buvo liepta, ar supratai, ką mokeisi. Treji studijų metai tikrai nebuvo lengvi. Todėl dabar ir pagalvoju – kiek pastangų įdėta, kiek žinių sukaupta, ir nėra kur jų panaudoti. Nors, tiesa, iš studijų laikų likę ir ne itin malonių prisiminimų. Ruošti baigiamąjį darbą man buvo skirta jaunutė dėstytoja. Kiek į ją kreipiausi pagalbos, patarimų – nereaguodavo. O kai paskaitė, kokia mano darbo tema (vaistų vartojimo tyrimas tam tikroje asmenų grupėje), pradėjo mane įtikinėti, kad nieko nepavyks, blogas pasirinkimas ir panašiai. Aš jau buvau beprarandanti viltį, kad šį darbą parengsiu, verkdavau, nežinodama, kaip dabar bus. Ir štai visiškai netikėtai man sutiko padėti kolegijos dėstytoja Regina Motienė, kuri, neskaičiuodama savo laiko, ėmėsi man dalinti patarimus, kaip darbą parašyti kuo geriau. Aš šios dėstytojos niekada nepamiršiu, labai gerbiu ją už tokį altruizmą. Ir kai pristačiau savo darbą vertinimo komisijai, buvo nuostabiausia diena – gavau aukščiausią įvertinimą!

Po studijų vaistininko padėjėjas gauna licenciją penkeriems metams. Ar dar galioja jūsų licencija?

Absolventas gauna ir licenciją, ir asmeninį spaudą. Jei tam tikrą laikotarpį pagal specialybę nedirba, anuliuojami ir licencija, ir spaudas. Tai mane labiausiai liūdina. Beje, viename darbo pokalbyje taip ir pasakė – ar žinai, kad tavo licencija jau eina į pabaigą? Kai jos neteksi ir norėsi gauti darbą vaistinėje, bus daug problemų. Taip, žinau, kad tokiu atveju reikėtų laikyti egzaminą ir įrodyti, kad turiu pakankamai žinių licenciją vėl gauti. Bet aš mokslų nebijau, prireikus pasiruoščiau egzaminui ir, tikiuosi, jį sėkmingai išlaikyčiau.

Vadinasi, jūs vis dar mąstote apie sugrįžimą į vaistinę? Ir, kaip matyti, domitės farmacijos politika, farmacijos virtuve – draugaujate su „Farmacijos ir laiko“ žurnalu, sekate jo Facebook paskyrą...

Taip, domiuosi visomis su farmacija susijusiomis naujienomis, viskas man labai įdomu. Ir dar kartą pasikartosiu, kad vaistininko padėjėjo darbui jaučiu nostalgiją... Jokiu būdu nesigailiu, kad įgijau vaistininko padėjėjo išsilavinimą, tiesiog taip susiklostė aplinkybės, kad likau dirbti viešbutyje. Tačiau, pasikeitus situacijai, tikrai su dideliu džiaugsmu grįžčiau į farmaciją. Iki šiol esu išsaugojusi baltą chalatą, kuriuo vilkėdavau  atlikdama praktikas...

Plačiau skaitykite žurnale „Farmacija ir laikas“ 2020 m. Nr.6

 

© 2006 Visos teisės saugomos.