Vyriausybė pritarė Sveikatos apsaugos ministerijos siūlymui aiškiau apibrėžti laisvalaikio, pramogų ir sporto paslaugas, kurioms yra taikomi apribojimai karantino metu. Vyriausybės nutarimu buvo patikslinta, kokioms laisvalaikio, sporto ir pramogų paslaugoms taikomi ribojimai, nustatant, kad draudžiama teikti laisvalaikio, sporto įrenginių eksploatavimo, sporto klubų, pramogų, poilsio, baseinų, pirčių (išskyrus viešąsias pirtis, skirtas asmenų higienos poreikiams tenkinti), diskotekų, šokių salių, kino teatrų ir kino klubų paslaugas.

Vaistininkas Kęstutis Beržinis: „Ne tik aš dalinuosi žiniomis – sužinau daugiau nei pasakau, gaunu daugiau nei atiduodu…“

2020-09-13

„Lietuvos metų vaistininkas 2019“ rinkimuose puikiai pasirodė vaistinių tinklo „Gintarinė vaistinė“ vaistininkas iš Telšių Kęstutis Beržinis. Jam įteiktas Sidabrinis medalis. Didžiulę profesinę patirtį sukaupusiam vaistininkui žurnalo „Farmacija ir laikas“ žurnalistė Virginija Grigaliūnienė pateikė keletą klausimų.

 

Gerbiamas Kęstuti, praėjo jau keli mėnesiai po Lietuvos metų vaistininko rinkimų nugalėtojų iškilmingo paskelbimo ir apdovanojimo, bet turbūt malonūs akiai ir ausiai įspūdžiai dar neišblėsę? O gal apdovanojimo ir tikėjotės?

Man sunku būti dėmesio centre, todėl, jeigu visai atvirai – bandžiau atsikalbinėti ir ožiuotis, kai mane kolegos paminėjo kaip galimą šių rinkimų dalyvį. Daug jaudulio patyriau kalbėdamasis su garbia komisija – beveik praradau kalbos dovaną. Man smagiau yra „stovėti prie varstoto“ vaistinėje, ieškoti su pacientu geriausio sprendimo ir tuo nuoširdžiai džiaugtis kartu su išmintingais kolegomis. Apdovanojimas, be abejo, buvo netikėtas, bet, kaip suvokiau vėliau, tai išties labai reikšmingas gyvenimo įvykis.

Kaip manote, kuo esate už kolegas pranašesnis, kad būtent jus „Gintarinės vaistinės“ tinklo darbuotojai išrinko atstovauti konkurse?

Gal metų skaičiumi (juokiasi – V.G.)? Kadangi priklausau vyresniųjų vaistininkų kategorijai, manau, kad bėgantys metai man atnešė ir šiek tiek išminties, ir intuicijos, ir dar daugiau meilės pacientams, o gal tiksliau – abipusės mano ir pacientų meilės... Nedideliame mieste mes pažįstame vieni kitus ir tai yra didelis įpareigojimas, kasdienis išbandymas. Tu matai ir tave mato, vertina kitas veiklas, gyvenimo būdą, šeimą. Esi mieste lyg viešas asmuo. Įtariu, kad mūsų vaistinių tinklo vadovai daug dėmesio skiria opinijai, todėl atsižvelgė ir į mano pacientų gerus atsiliepimus apie mane, kurių, paieškojus „Google“, galima rasti išties nemažai.

Papasakokite, kokia gi jūsų per daug metų sukaupta profesinė patirtis?

Mano darbo biografijos pradžia buvo 1993-ieji. Keletą mėnesių padirbėjau vyr. laborantu Kauno medicinos akademijoje, Farmacinės chemijos ir farmakognozijos katedroje. Paskui – vaistininku Marijampolės rajone, Sangrūdoje, dar vėliau – tokios pačios pareigos A. Klišonio komercinėje firmoje „Inesa“, „Thymus vaistinėje“ Telšiuose. Žemaitijos sostinėje taip ir pasilikau – nuo 2012 metų dirbu „Gintarinės vaistinės“ tinklo vaistinėje, esu farmacinės veiklos vadovas.

 

Kodėl esate farmacininkas, o ne, pavyzdžiui, gydytojas, teisininkas, mokytojas?

Giminėje esu jau ketvirtasis provizorius. Visi trys pirmesni už mane – šviesuoliai, visada man buvo dideli autoritetai. Kaip ir istorinėmis asmenybėmis tapę vaistininkai – visuomenininkai, mokyklų steigėjai, mecenatai: laukuviškis Kajetonas Stropus, šilališkis Simonas Gaudešius, telšiškis Oskaras Geldneris... Mokytoju būti norėjau devintoje klasėje. Beje, dar norėjau būti kunigu… Gal prieš 12 metų Kaunatavos vidurinėje mokykloje (iki šiol prisimenu – chemijos kabinete) skaičiau paskaitą bendruomenei apie vaistininkystę ir savigydą. Pradėdamas paskaitą prasitariau, kad kažkada troškau tapti mokytoju, o dabar štai ir stoviu klasėje... Po diskusijos priėjo garbaus amžiaus mokytoja ir pasakė: „Kęstuti, mokytoju netapai, bet mokytojo talentą turi.“          

Išties, jūs ne tik vaistininkas – ir aktyvus visuomenininkas, užsiimantis švietėjiška veikla, skaitantis paskaitas įvairioms auditorijoms – pradedant vaikų darželiais ir baigiant Trečiojo amžiaus universiteto klausytojais...

Čia, matyt, ir prasimuša tas mano viduje slypintis mokytojo talentas (šypteli – V. G.). Tokie susitikimai pareikalauja nemažai namų darbų, atima nemažai laiko. Vis dėlto viską atperka abipusis dalinimasis žiniomis su klausytojais, kurie praturtina gerų emocijų, naujų pažinčių ir patirčių. Ne tik aš dalinuosi savo sukauptomis žiniomis – sužinau daugiau nei pasakau, gaunu daugiau nei atiduodu.

Akcentuojate, kad esate holistinių pažiūrų – į pacientą žiūrite kaip į visumą. Ir konsultuojate vaistinės klientą, pacientą būtent iš šių pozicijų – ne kuo daugiau vaistų ar kitų vaistinės prekių parduoti, o kad pacientui jūsų konsultacija būtų visapusiškai naudinga?

Taip, turiu tokį norą ir tikslą. Tiesa, retokai tą pavyksta įgyvendinti, nes daug ką lemia laiko trūkumas. Beje, šiais laikais ne tik vaistininkai skundžiasi laiko stygiumi – ir į vaistinę ateinantys žmonės… Pagunda „čia ir dabar“ padaryti stebuklą, nors ir trumpam, yra didelė. Pacientas dažniausiai prašo, net reikalauja vaistų, kitokių rekomendacijų nenori girdėti. Šiandien dažniausiai gydomos jau tik ligų pasekmės – aterosklerozė, aukštas kraujospūdis, diabetas, artritas, vėžys. Kalti esame dažniausiai mes patys – netinkamas dvasinis gyvenimas, aplinkybių ir pačių žmonių sukuriami lėtiniai stresai, nesibaigiantys žalingo gyvenimo būdo išprovokuojami lėtiniai uždegimai, kurie išsekina ne tik imuninę sistemą, bet ir blogina gyvenimo kokybę, trumpina gyvenimo trukmę. Todėl šioje srityje matau didžiulį vaistininko galimybių potencialą. O jis irgi yra žmogus, kuris nori valgyti ir supranta, už kokius darbus gauna algą…

Esate užsiminęs, kad kartais tenka gydyti tėvus, o ne sergančius jų vaikus.

Vaikai yra labai išmintingi žmonės. Jie moka „pajungti“ tėvus savo tikslams, net patys to nesuvokdami. Jei vaikas išgyvena vienišumo jausmą, kai reikia pasilikti, pavyzdžiui, darželyje, ir nebepadeda ašaros, riksmai, tai, pakilus temperatūrai, suskaudus pilvui ar gerklei, jis parvežamas namo ir apgaubiamas nuoširdžiu mamos ar tėčio rūpesčiu. Šeimos konfliktų metu vaikas gali atgulti į ligos patalą, taip sušvelnindamas tėvų tarpusavio ginčą… Čia tik keli pavyzdėliai iš patirties. Tai ką čia iš tikrųjų reikia gydyti – vaiką ar jo aplinkos žmones?

Vaistininkui labai svarbu ne tik farmacinės, medicininės žinios, patirtis, bet ir bendravimo įgūdžiai. Turbūt jie padeda išvengti konfliktinių situacijų su reikliais, suirzusiais, nepatenkintais vaistinės klientais, o jei jau konfliktas įsižiebia – lengvai jį užgesinti?

Būna visko. Šiais laikais organizuojama nemažai mokymų, kaip elgtis konfliktinėse situacijose, kaip jas valdyti. Tai suteikia žinių, kurios ilgainiui virsta įgūdžiais ir padeda abiem pusėms. Juk, situacijos nekontroliuojant, netoli ir iki lėtinio streso ar uždegimo išsivystymo.

Jūsų darbo biografijos žemėlapyje pažymėtas Marijampolės rajono Sangrūdos kaimas. Kodėl jaunas, žinių trokštantis, aktyvus specialistas apsisprendė vykti dirbti į atokų užkampį? Gal maža vaistinė turi privalumų, lyginant su didmiesčio vaistine?

1993-ieji metai, kai Kaune baigiau studijas, buvo gana sunkus laikmetis. Neturėjau Kaune kur gyventi, o vieno kambario buto nuoma mėnesiui kainavo 100 dolerių. O algos, įvedus naujus pinigus, gavau – puikiai prisimenu – 26 litus! Kur dėtis?.. Atsisveikinau su šauniu Kauno Katedros kolektyvu, pamojavau Kipro Petrausko gatve tą dieną važiavusiam Šventajam Tėvui Popiežiui Jonui Pauliui II ir, sėdęs į autobusą, išvykau į Sangrūdą. Tokių gerų žmonių, kokie gyvena Sangrūdos seniūnijoje, sunku būtų rasti. Ambulatorijoje tada gydytoju dirbo šviesaus atminimo A. Karpeta. Kartais net naktimis kartu su juo važiuodavau pas ligonius. Jis nuoširdžiai dalinosi savo medicinos žiniomis, įžvalgomis, patarimais, gyvenimiškomis istorijomis. Daug miestelio šviesuolių teko pažinti. Ten nuoširdžiai priėmė ir mano jauną žmoną, visi mus labai mylėjo. Ten pasaulį išvydo mūsų pirmagimis Dovydas. Pasirodo, iki šiol Sangrūdoje mano šeimą mini tik geruoju…

 

Plačiau skaitykite žurnale „Farmacija ir laikas“ 2020 m. Nr.6

 

© 2006 Visos teisės saugomos.