Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC), vadovaudamasis 2020 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ informuoja, kad karantino laikotarpiu planiniai skiepijimai nėra atidedami ir turi būti vykdomi, numatant pacientų srautų valdymą.

Dr. Ramūnas Kondratas: „Visko turi būti su saiku – taip pat ir saiko“

2020-11-27

Apie Vilniaus universiteto muziejaus direktoriaus, medicinos istoriko, filantropo, Amerikos lietuvio dr. Ramūno Kondrato išskirtinį, begal įdomų gyvenimą būtų galima parašyti knygą. Gimė Vokietijoje, mokėsi ir dirbo JAV, o dabar dirba Lietuvoje ir Lietuvai… Su mokslininku kalbasi „Farmacijos ir laiko“ žurnalistė Virginija Grigaliūnienė.

Gerbiamas Ramūnai, prisistatykite mūsų žurnalo ir interneto svetainės emedicina.lt skaitytojams.

Gimiau Vokietijoje, baigiau Harvardo (JAV) universitetą, įgijau mokslų daktaro laipsnį iš mokslo istorijos. Nuo 1977 iki 2008 metų dirbau Vašingtone, Smitsono institucijos Nacionaliniame Amerikos istorijos muziejuje, medicinos mokslų vyriausiuoju kuratoriumi, medicinos mokslų skyriaus vedėju. Dabar esu kuratorius emeritas. 2008 metais atvykau į Lietuvą, padėjau įsteigti Vilniaus universiteto muziejų ir nuo 2010 metų esu jo direktorius. 2010 metais įsteigiau Farmacijos istorijos draugiją ir buvau išrinktas jos pirmininku. Rengiau parodas Amerikos medicinos, farmacijos, sveikatos apsaugos ir biotechnologijos istorijos temomis. Šia tematika esu parašęs nemažai publikacijų. Tyrinėdamas Lietuvos medicinos istoriją, daugiausia rašau apie medicinos mokslų raidą Vilniaus universitete, ypač apie Johano Peterio Franko ir Jozefo Franko nuveiktus darbus bei Vilniaus medicinos draugiją. Redaguoju ir verčiu iš lietuvių į anglų kalbą leidinius apie Lietuvos istoriją ir kultūrą. Nuo 2015 metų – Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos valdybos narys, nuo 2019 m. – jos pirmininkas. 2016–2019 metais buvau ICOM Lietuva valdybos narys ir nuo 2016 m. esu UNESCO Lietuva „Pasaulio atminties“ programos komiteto narys. Man rūpi kultūros paveldas, tad nuo 2014 m. esu Kultūros paveldo departamento pirmos Nekilnojamojo paveldo vertinimo tarybos pirmininko pavaduotojas.  

Kodėl pasirinkote būtent mokslo istorijos kryptį?

Iš tiesų, man pačiam įdomu tai, kad visus aukštuosius mokslus baigiau vienoje aukštojoje mokykloje ir per visą gyvenimą teturėjau vieną darbą! Kiti krapšto galvas, kuriais metais kur buvo, o man nereikia galvoti. Harvardo universitete baigiau ir bakalaurą, ir magistrą, 1977 metais parašiau doktoratą iš mokslo istorijos. Kaip tik tada, kai reikėjo galvoti apie studijas, Harvarde įsteigė naują specialybę – istorija ir mokslas. Turėjome mokytis pusę kurso iš istorijos, kitą pusę – iš mokslo. Aš pasirinkau rusų istoriją ir biologiją. Rusų istoriją – nes tai buvo arčiausia, kur galėjau prisiliesti prie Lietuvos, o naująją mokslo discipliną – nes turėjau stiprų matematikos ir gamtos mokslų pagrindą gimnazijoje. Planavau studijuoti mediciną, bet mediciną JAV, skirtingai nei Lietuvoje ar Europoje, galima studijuoti tik baigus 4 metų bakalaurą. Tuos 4 metus gali studijuoti, ką nori, o po to laukia stojamieji egzaminai į medicinos mokyklą, pasirinktą sritį. Kai atvykau į universitetą, sužinojau, kad čia yra daug sričių, ko neturėjome gimnazijoje (filosofija, sociologiniai mokslai), ir viskas man buvo labai įdomu. Kaip tyčia, pamačiau pranešimą, kad turi naują pasiūlymą Mokslo istorijos katedra, to man ir tereikėjo. Tėvai mane ragino rinktis mediciną, o man arčiau širdies buvo medicinos istorija, mokslo istorija, nes buvo labai įdomu sužinoti, kodėl žmonės tampa mokslininkais, kodėl galvoja taip, kaip galvoja, kodėl jiems kyla būtent tokios idėjos ir panašiai. O juk čia ir yra mūsų pažinimas, gyvenimo pagrindas – atradimai, gimstantys žmonių galvose. Tai mane traukė kur kas labiau nei sėdėjimas laboratorijoje.

Jūsų tėvai dirbo farmacijos kompanijoje – tai irgi susiję su mokslu, medicinos pasiekimais.

Taip, tėvai dirbo farmacijos kompanijoje Pfizer, vasaromis ten, dar būdamas gimnazistas, darbuodavausi ir aš, taigi pamačiau, ką reiškia sėdėti prie laboratorijos stalo ir daryti tyrimus. Supratau, kad gal būčiau ir geras tyrinėtojas, bet intelektualiai manęs tokia veikla nelabai jaudino. Štai dėl to ir nutariau būti mokslo istoriku.

Tokių specialistų nėra daug?

Iš tiesų, tokios srities specialistų nėra daug, ir paklausa jų Amerikoje nėra didelė, bet tikėjausi gal kur užsikabinsiu. Ir tai įvyko! Kai rašiau disertaciją, mano profesorė gavo laišką iš pažįstamo, kad Vašingtono Smitsono institucija, kur yra didžiausias pasaulyje muziejų kompleksas (Nacionalinis Amerikos istorijos muziejus – vienas iš tos institucijos padalinių), kaip tik ieško darbuotojo. Taigi man labai sėkmingai viskas susiklostė. Kita vertus, buvau buvęs muziejuose, bet neįsivaizdavau, kokios yra kuratoriaus pareigos. Pradėjau dirbti Medicinos skyriaus departamente ir pamačiau, kad beveik visi turi doktoratus iš mokslo istorijos, o tokia kompanija man – puikumėlis! Ne tik dirbau su kolekcijomis, padėjau jas gausinti, turtinti, ruošiau parodas, bet ir dalyvaudavau profesionalioje mokslinėje veikloje, rašiau mokslinius straipsnius. Trumpai tariant, ten aš jaučiausi ypač gerai – kaip namuose.

Teko dirbti ir su farmacijos srities kolekcijomis?

Taip, iš pradžių dirbau su farmacijos kolekcijomis, dėl to ir užsimezgė mano ryšiai su farmacija, farmacijos istorija, kartu ir su sveikatos apsauga. Taigi turėjau išmokti viską, kas susiję su farmacijos istorija, man viskas buvo be galo įdomu ir netrukus tapau tikru šios srities žinovu, ekspertu. Muziejui atrinkdavau tik geriausius Amerikos eksponatus, susijusius su farmacijos ir sveikatos apsaugos istorija.

Teko girdėti, kad šis darbas suteikė progų susipažinti ir maloniai pabendrauti su Nobelio premijos laureatais?

Užsiimdamas tokia ypatinga, išskirtine veikla, sutikau 13 Nobelio premijos laureatų, su jais labai maloniai bendravau, iš jų surinkau daug informacijos – tai neįkainojama patirtis ir galimybės. Muziejuje dirbau net 32 metus, kol išėjau į valstybinę pensiją ir išvykau į Lietuvą.

Tuo tarpu Jūsų žmona labai atsakingas pareigas užėmė Lietuvoje?

Mano žmona kurį laiką buvo Prezidento Valdo Adamkaus patarėja socialiniams reikalams, todėl kurį laiką mudu gyvenome atskirai: aš – Amerikoje, ji – Lietuvoje. Paskui žmona tapo Andriaus Kubiliaus patarėja, vėliau užėmė socialinės apsaugos ir darbo viceministrės pareigas. Dabar ji darbuojasi keliose organizacijose visuomeniniais pagrindais.

Grįžęs į Lietuvą, kartą pagalvojau: su tiek metų stažo didžiausiame pasaulyje muziejų komplekse galėčiau būti naudingas ir Lietuvos muziejams.

 

Ir nieko nelaukęs įsteigėte Vilniaus universiteto muziejų, tapote jo direktoriumi. Kodėl pasirinkote būtent šį universitetą?

Vilniaus universitetą pasirinkau dar rašydamas disertaciją apie Jozefo Franko klinikinę veiklą Vilniuje. Kai Jozefas Frankas 1804 metais atvyko į Vilnių, jo tėvas perorganizavo universiteto medicinos fakultetą, įsteigė terapijos kliniką ir po metų buvo pakviestas tapti caro Aleksandro Pirmojo asmeniniu gydytoju bei Peterburgo Medicinos chirurgijos akademijos direktoriumi. Tėvas išvyko, o Jozefas liko Vilniuje, kur praleido dar apie 22 metus. J. Frankas 1805 metais įsteigė Vilniaus medicinos draugiją – tai buvo pirmoji tokia draugija Rytų Europoje, o dar po 14 metų (1819 metais) prof. Volfgangas toje draugijoje įsteigė farmacijos skyrių. Taigi jau praėję 200 metų nuo šio skyriaus įsteigimo – tai buvo pirmoji farmacijos organizacija Lietuvoje ir vienintelė iki 20 amžiaus pradžios! Štai dėl to aš daugiau ir bendravau su Vilniaus universitetu, rinkau visą su tuo susijusią informaciją, ją panaudojau rašydamas disertaciją. 1972–1973 metais Vilniuje pusę metų gyvenau su žmona ir sūnumi. Tuometis universiteto rektorius Jonas Kubilius kvietė užsienio lietuvius stažuotis, ta galimybe aš ir pasinaudojau. Rinkdamas medžiagą disertacijai, kartu susipažinau su Vilniaus universiteto istorija, dėl to vėliau ir kilo minčių steigti universiteto muziejų.

Dabar gyvenate Vilniuje, bet girdėjau, jaučiate nostalgiją ir Kaunui?

Mano tėtis gimė ir augo Šančiuose, iki šiol stovi namas Vokiečių gatvėje, pažymėtas 10 numeriu – ten dabar gyvena giminaičiai.

Papasakokite apie tėvų persikėlimo į JAV istoriją – žinau, kad ji labai įdomi ir netikėta.

Tėvas – Vilniaus universiteto magistras, nors aukštuosius mokslus pradėjo Vytauto Didžiojo universitete Kaune, Gamtos, chemijos ir matematikos fakultete.  Tėvas dar studijuodamas su kolega įsteigė mažą chemijos įmonėlę, kuri karo metais gamino tepalus ir kitus reikmenis. Žaliavų savo įmonei jis važiuodavo į chemijos ir farmacijos gamyklą Kaune (GerMaPo), kurioje dirbo žavi buhalterė. Tėvelis su ja bendraudavo darbo reikalais, kol galiausiai įsimylėjo. Artėjant sovietų armijai prie Lietuvos, tėvas suprato, kad turintiems savo įmonę gali baigtis blogai, todėl kartu su mylima mergina, tai yra būsima mano mama ir jos tėvais nusprendė pasitraukti. Beje, viskas klostėsi tragiškai – tėvas turėjo jaunesnį brolį, jo tuo metu, kai ruošėsi išvažiuoti iš Kauno, nebuvo namie, o mama vaiko palikti nenorėjo. Taigi mano tėvo mama su jo broliu liko, o tėvas su drauge ir jos tėvais pabėgo į Austriją, paskui – į Pietų Vokietiją, ten apsivedė. Vokietijoje, mažame miestelyje, ir aš gimiau, o dar po dvejų metų gimė mano sesuo. Kai man buvo ketveri, visa šeima pasitraukė į JAV.

Kur įsikūrėte Amerikoje, kaip sekėsi naujuose namuose, naujojoje kultūroje?

Atvykome į Niujorką, apsigyvenome Brukline. Tėvams buvo labai sunku pagal specialybę rasti darbą, jie visiškai atsitiktinai sužinojo iš draugų lietuvių, kad netoli veikia Pfizer chemijos gamykla. Kad čia gautų darbą, tėvas turėjo įrodyti įgijęs magistro laipsnį iš chemijos. Šiaip ne taip jam pavyko gauti pareigas tyrimo laboratorijoje, kuri veikė šalia Niujorko, o kai įmonė pastatė naujas laboratorijas, teko keltis net į kitą valstiją. Mama ten irgi dirbo laborante. Tėvai netrukus sulaukė pagyrų – amerikiečiai lietuvius vertino už darbštumą, protingumą.

Dar dirbdamas Amerikos muziejuje susibičiuliavote su Lietuvos farmacijos mokslo šviesuoliais iš Kauno, užmezgėte artimus ryšius.

Kai atvažiuodavau į Lietuvą, visada apsilankydavau ir Kaune, susipažinau su Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejaus darbuotojais, farmacijos studentais. Taip ir užsimezgė ryšiai. Tapau vienu iš to muziejaus mecenatų.

 

 Plačiau skaitykite žurnale „Farmacija ir laikas“ 2020 m. Nr.7

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.