Dėmesio, reikšmingas pokytis vežėjams ir kitiems, išvykstantiems iš Lietuvos: pakeistas pranešimo apie išvykimą terminas – nelieka nuostatos informuoti NVSC sužinojus apie išvykimą iš šalies ne vėliau kaip prieš 24 val. iki išvykimo. Šie pakeitimai įsigaliojo nuo 2021 m. kovo 1 d.

Prof. habil. dr. Eduardas Tarasevičius: „Jaučiuosi laimingas, žvelgdamas į nueitą kelią“

2021-01-29

Lietuvos farmacijos mohikanas – ilgametis Kauno medicinos instituto (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) Farmacijos fakulteto dekanas, Lietuvos farmacijos sąjungos prezidentas (nuo šių metų rudens – viceprezidentas), profesorius habil. dr. Eduardas Tarasevičius – puikiai žinomas mokslininkas ne tik mūsų šalyje, bet ir tarptautiniu mastu.

Jo nuopelnai Lietuvos farmacijai – neįkainojami. Profesorius paruošė ir išleido šimtus vaistininko profesiją pasirinkusių absolventų; jis, padėdamas būsimiesiems vaistininkams ir jaunesniems kolegoms suvokti profesijos prasmę ir ypatumus, parengė per pusantro šimto mokslinių publikacijų ir keliasdešimt mokymo metodinių priemonių; jis kartu su Lietuvos farmacijos korifėjumi doc. Alfonsu Kaikariu kūrė Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejų; jis atgaivino tarpukariu leistą Lietuvos vaistininkų draugijos ir Lietuvos farmaceutų sąjungos žurnalą „Farmacijos žinios“ (pervadindamas žurnalą į „Lietuvos farmacijos žinios“); jis ženkliai prisidėjo nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje rengiant teisės aktus ir kuriant naujas valstybines farmacines struktūras... Jo pastangomis ilgus metus aktyviai veikė Farmacininkų mokslinė draugija, o studentams atsivėrė galimybės mokomąsias praktikas atlikti užsienio šalyse. Iki šiol gyvuoja jo įkurta Lietuvos farmacijos sąjunga, o Lietuva – ačiū Profesoriui – užmezgė ir sėkmingai išplėtojo tarptautinius ryšius, buvo priimta į Pasaulio farmacijos federaciją.

Tai tik dalis E. Tarasevičiaus nuopelnų farmacijos mokslui ir šalies vaistininkystei – juos būtų galima vardyti ir vardyti.

Žurnalistė Virginija Grigaliūnienė paprašė Profesoriaus papasakoti apie savo Gyvenimo kelią, prisiminti, kas paakino rinktis šią garbingą profesiją; su kokiais iššūkiais per daugiau nei penkiasdešimt pedagoginės ir mokslinės veiklos metų teko susidurti ir kaip sekėsi juos įveikti; ką didžiulę profesinę patirtį sukaupęs mokslininkas norėtų pasakyti visai šalies vaistininkų bendruomenei, kokias vertybes savo doru ir garbingu pavyzdžiu patartų puoselėti ir ugdyti.

 

Gerbiamas Profesoriau, pirmiausia nuo žurnalo FARMACIJA IR LAIKAS redakcijos, LSMU Farmacijos fakulteto ir  šalies vaistininkų bendruomenės noriu perduoti Jums daug daug sveikatos, ištvermės, fizinės ir dvasinės stiprybės. Papasakokite apie savo šaknis, savo šeimą.

Gimiau 1942 metų rugpjūčio 25 dieną istorinėje Lietuvos teritorijoje, Baltakiškės kaime. Ši teritorija prieškariu priklausė Lenkijai ir vietinės administracijos nurodymu mano gimtasis kaimas buvo pavadintas Celinos (iš lotynų k. „dangiškas“) kaimu. Mane krikštijo Adutiškio bažnyčioje, kurioje daug metų klebonu buvo būsimasis Vilniaus vyskupas J. Steponavičius. Mama Veronika Butkutė buvo kilusi iš Debeikių (Anykščių rajonas). Šios aplinkybės lėmė, kad mano vyresnioji sesuo Stasė ištekėjo ir išvyko į Leliūnų kaimą, prie Šventosios upės. Kadangi tėviškėje lietuviškos mokyklos arti nebuvo, o į Adutiškį tektų keliauti aštuonis kilometrus, pradinės mokyklos tris klases baigiau Mičionių mokykloje. Neramūs buvo laikai. Jei pasiekdavo informacija, kad bus vežimas į Sibirą, kartais naktis tekdavo praleisti prie upės... Ketvirtą klasę baigiau Pievų pradinėje mokykloje, kuri buvo už dviejų kilometrų nuo Baltakiškės – kad lietuvių vaikai iš Gudijos galėtų mokytis lietuvių kalba. Nuo penktos klasės mokiausi Vilniaus septintojoje vidurinėje mokykloje, kurios vietoje šiandien pastatytas „Europos“ prekybos centras... Vasarą sugrįždavau į kaimą, kad rinkčiau miško uogas ir, jas pardavęs, Pastovio turgelyje įsigyčiau rūbelių ar mokymo priemonių. Iki šiol prisimenu, kai, neturėdamas batų, penktos klasės baigimo pažymėjimo iš direktorės rankų atėjau atsiimti basas...

Gyvenau pas seserį, kurios šeimoje augo dukra Angelė ir sūnus Bronislavas. Gyvenome pas lenką namo šeimininką, tai teko išmokti susikalbėti lenkiškai. Mokslas sekėsi gerai, bet baigus septynias klases reikėjo sumokėti už mokslą aukštesnėse klasėse. Kadangi mano tėvai kolūkiečiai pinigų neturėjo, esu dėkingas klasės auklėtojai, kuri sumokėjo reikalingą sumą (tais laikais buvo rubliai) ir aš 1959 metais sėkmingai baigiau šią mokyklą – gavau brandos atestatą ir sidabro medalį. Mokykloje ypač patiko chemija, teko dalyvauti konkursuose. Tai iš dalies paskatino pasirinkti farmaciją, kur dėstoma daug chemijos. Ir dar mano svajonė buvo sukurti vaistus, padedančius išgydyti ligonius.

 

 

Kokios vertybės buvo puoselėjamos šeimoje, kad išaugo toks talentingas farmacijos mokslininkas?

Tiek mano tėvelių, tiek sesers šeimoje buvo skiepijamas sąžiningumas, darbštumas, parama prašančiam pagalbos, pasidalijimas ir menkais resursais su supančiais žmonėmis. Mama tikėjosi, kad aš pasirinksiu kunigo profesiją, bet likimas lėmė kitaip. Nesu aš talentingas ir garsus mokslininkas, palyginus su Lietuvos iškiliais mokslininkais. Neseniai gavau prof. V. A. Bumelio knygą, kurioje rašoma, kad talento pakanka ir vieno procento, o likusią dalį sudaro kruopštus darbas ir tikslo siekimas. Aš visiškai pritariu tokiam kūrybinės sėkmės vertinimui.

 

Kodėl pasirinkote farmacijos studijas? Kuo sužavėjo, kuo patraukė būtent farmacija? Teko girdėti, kad labai patiko chemijos mokslai, kad buvote labai stiprus chemikas analitikas?

Žinoma, pagrindinė priežastis pasirinkti farmacijos studijas – tai meilė chemijai. Prisimenu, kai vaikystėje susirgau tuberkulioze ir Adutiškio vaistinėje nebuvo vaistų jai gydyti, mums mamos sesuo iš Brazilijos atsiuntė tablečių, kurių anglišką aprašymą išvertė kunigas. Ir aš nuo tų tablečių pasveikau! Tada kilo mintis kurti ir gaminti vaistus Lietuvoje. Taigi nuo studijų laikų domėjausi biologiškai aktyvių medžiagų sinteze ir buvau chemikas – sintetikas, bet ne analitikas. Pirmuosius naujų junginių sintezės darbus atlikau chemijos moksliniame būrelyje, vadovaujant doc. B. Vaičiūnaitei.

 

Kokie prisiminimai išlikę iš studijų laikų Kauno medicinos institute, į kurį įstojote, regis, 1959 metais? 

Studijos sekėsi gerai. Grupėje vaikinų buvome tik du. Sunku palyginti buvusią laboratorijų įrangą su šiuolaikine, tačiau teorinius pagrindus dėstytojai pateikdavo, remdamiesi užsienio farmacijos pasiekimais. Farmacinės chemijos pasiekimus užsienyje į paskaitų medžiagą įpinti ypač mokėjo doc. V. Brasiūnas. Mokėjo studentus sudominti ir doc. E. Kanopka, kuris dėstė farmakognoziją. Apie tarpukario Lietuvos farmaciją ir vaistininkų gyvenimą jis papasakodavo daug nežinomų teigiamų pavyzdžių. Visiems studentams paliko neišdildomą įspūdį docento organizuojama praktika tyrinėjant Lietuvos miškų vaistinių augalų resursus. Mes pamatėme skoningai sutvarkytas girininkijas, kurių teritorijose statydavome palapines ir virdavome vakarienes, prie laužo girdėdavosi pasakojimai apie farmaciją ir, žinoma, docento užvedamos dainos. Apie vaistininko profesijos prestižą vaizdžiai pasakodavo doc. A. Kaikaris. Jis šiltai apibūdino buvusius savo profesorius P. Raudonikį, B. Šiaulį, K. Grybauską, kurių paskaitų man jau neteko klausyti. Doc. A. Kaikaris manyje pasėjo domėjimosi farmacijos istorija sėklą, kuri vėliau peraugo į mūsų glaudų bendradarbiavimą, kuriant Farmacijos istorijos muziejų.

 

Po studijų, turbūt kaip ir kiekvienas absolventas, dirbote vaistinėje. Kaip sekėsi? Kokie pirmosios darbo patirties įspūdžiai išlikę atmintyje iki šių dienų?

Po studijų teko dirbti Šalčininkų rajono Turgelių vaistinėje, nes niekas nenorėjo važiuoti į bažnytkaimį, kuriame gyveno vos trys lietuvių šeimos, o visi kiti kalbėjo lenkiškai, gudiškai arba rusiškai. Vaistinės vedėja E. Kasperavičienė, kurią teko pavaduoti, viską paaiškino ir išvyko į Vilnių. Aš buvau ir vaistinės vedėjas, ir vaistų gamintojas, ir analitikas. Ši kaimo vaistinė buvo tipiška to meto vaistinė: pusę namo užėmė vaistinė, o kitame namo gale – vaistininko butas. Su pacientais pavyko rasti bendrą kalbą, už gerą aptarnavimą man atnešdavo obuolių, kriaušių. Turėdamas laiko, apžiūrėjau namo pastogę ir suradau daug istorinių eksponatų, kuriuos vėliau pervežiau į Kauno medicinos instituto farmacijos muziejų.

 

Jūsų studijos po instituto tęsėsi toliau, tik jau ne Lietuvoje, o Ukrainos didmiestyje Lvove. Žinau, kad net ir disertaciją apsigynėte ukrainiečių kalba?

Kauno medicinos institute buvo paskelbta aspirantūros vieta Farmacinės chemijos katedroje, tačiau pagal galiojusią tvarką aspirantui galėjo vadovauti tik profesorius.

Nuvykau į Tartu (Estija), tačiau garbaus amžiaus prof. Vaiderpass, sužinojęs apie mano norą dirbti mokslinį darbą sintezės srityje, patarė kreiptis į Lvovo medicinos instituto Farmacinės chemijos katedros vedėją prof. M. Turkevičių. Tai buvo talentingas mokslininkas, mokėjęs anglų, vokiečių, rusų kalbas, kartu ir didelis Ukrainos patriotas, kilęs iš šventikų šeimos ir vienintelis institute profesorius, skaitęs paskaitas ukrainietiškai. Jis man buvo mokslininko idealas, iš kurio aš mokiausi bendravimo patirties su studentais ir bendradarbiais. Katedroje buvo kalbama tik ukrainietiškai, taigi man beliko įtempti ausis ir tiksliai atkartoti žodžių tarimą. Disertacija buvo skirta furano naujų junginių sintezei ir biologiniam aktyvumui tirti. Profesorius man pasiūlė šią temą, nes panašūs moksliniai darbai buvo vykdomi Rygos Organinės sintezės institute. Iš pagarbos savo Mokytojui ir dainingai ukrainiečių kalbai nutariau ginti disertaciją šia kalba, nors visa disertacija pagal galiojusius SSSR reikalavimus buvo parašyta rusiškai.

 

 

Po aspirantūros pradėjote dirbti Kauno medicinos institute. Kokias pareigas ėjote? Greitai kilote karjeros laiptais?

Kauno medicinos institute pradėjau dirbti grįžęs iš tikslinės aspirantūros Lvove, 1967 metais. Dirbau asistentu Farmacinės chemijos katedroje. Pradėjau skaityti paskaitas ir vesti laboratorinius darbus studentams. Man įtakos padarė Lvovo medicinos instituto profesorius M. Turkevičius – įsiminė jo nuoširdus bendravimas su studentais ir kolegomis dėstytojais. Norėjau tai diegti ir Kauno medicinos institute, tačiau tuo laiku dėstytojai tarpusavyje mažai bendravo, į studentus žvelgė iš viršaus. Artimesnius kontaktus pasisekė užmegzti su doc. A. Kaikariu – per dėmesį farmacijos istorijai. Jis jau buvo pradėjęs kaupti istorinius eksponatus ir laikė juos savo kabinete, iš vaistinės gautoje spintoje. Aš pasiūliau iškelti spintą į koridorių, kuriame tuos eksponatus galėtų matyti ir studentai bei fakulteto lankytojai. Po kitų dėstytojų nuogąstavimų, kad eksponatai bus pavogti, kilo abejonių, ar verta tą daryti, bet galiausiai mano idėja vis dėlto buvo įgyvendinta. Koridoriuje teko pakeisti apšvietimą, buvo kruopščiai išvalytas senovinis ąžuolinis parketas ir patiestas per vargus iš Grigiškių gamyklos gautas kiliminis takas. Šis koridorius tapo panašus į muziejaus kampelį! Ant kitos sienos atsirado baigusių farmacijos studijas absolventų vinjetės, studentiškų tradicijų atspindžiai (pusdiplomių nuotraukos, penktakursių „testamentai“, parašyti ant lininių rankšluosčių ir net jaučio odos, taip pat suvenyrai iš kitų šalių fakultetų). Išgirdę mano prašymą Šiaulių farmacijos dirbtuvės darbininkai pagamino minkštasuolius, kuriuose, prieš einant į mokomosios vaistinės laboratoriją, buvo galima palikti lauko avalynę. Dėl karjeros nekovojau, bet jos laiptelius priėjau savaime. Buvau paskirtas vyr. dėstytoju, vėliau tapau docentu, katedros vedėju, dekanu.

 

Kaip Farmacijos fakulteto dekanas buvote labai aktyvus ir teisingas – tą liudija Jūsų kolegų atsiliepimai. Turėjote savo argumentuotą nuomonę, kuri, girdėjau, kartais išsiskirdavo su prof. A. Mickio nuomone. Kaip manote, kodėl taip nutikdavo? Kodėl Jūsų ir jo argumentai kartais nesutapdavo?

Aš džiaugiuosi, kad per visą mano veiklos laikotarpį Kauno medicinos institute, Kauno medicinos akademijoje, Kauno medicinos universitete ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete (tai tos pačios aukštosios mokyklos pavadinimai – V. G.) neturėjau priešų, su visais radau tinkamą bendravimo būdą. Prof. A. Mickis, Farmakologijos katedros vedėjas, buvo išskirtinė asmenybė, kurios daugelis vengė, nes jis turėjo tiesioginių ryšių su tuomet veikusios Komunistų partijos Centro komiteto vadovybe už jo tėvo, ministro, nuopelnus pirmajai sovietinei LTSR vyriausybei. Ginčuose su buvusiu rektoriumi prof. Z. Januškevičiumi laimėdavo prof. A. Mickis, galėdamas „koja atidaryti kompartijos Centro komiteto duris“ – taip kalbėjo jį pažinoję dėstytojai... Mano nesutarimai su šiuo žmogumi kilo, kai pamačiau, kad jis nori atstovauti farmacijai, nebaigęs nė vieno šios specialybės studijų semestro! Pasinaudodamas farmakologijos ir farmacijos žodžių panašumu jis stengėsi vertinti situacijas mediko akimis, nesileisdamas į kompromisus. Aš visada laikiausi teisybės, faktų ir argumentų principo, dėl to prof. A. Mickiui ir buvau netinkamas oponentas. Netgi Lietuvos Konstituciniame Teisme jis pasisakė už nereglamentuojamą vaistinių nuosavybės teisę, nors Europos šalių modeliai, kuriuos aš pateikiau, rodė priešingą patirtį. Dėl mano skirtingos nuomonės su šiuo farmakologu-mediku buvo nesusipratimų net Sveikatos apsaugos ministerijoje. Prisimenu, tuometė viceministrė Irena Degutienė manęs paklausė: „Kodėl jūs nesutariate su profesoriumi Mickiu – juk abu esate farmacininkai?“ Man teko apginti doc. D. Baranauskaitės parašyto farmakognozijos vadovėlio farmakotechnikams leidimą nuo šio profesoriaus cheminių biologiškai aktyvių junginių struktūros klaidingo vertinimo, man pavyko įrodyti, ir vadovėlis buvo išleistas. Su šiuo farmakologu teko ginčytis, kai aš penkerius metus buvau Farmakopėjos komiteto pirmininku – dėl neteisingos A. Mickio ir Farmakologijos komiteto pirmininko prof. P. Gaidelio nuomonės apie būtinumą spartinti vaistų registraciją, nes Lietuvoje tuo metu trūko užsieninių vaistų. Dėl prof. A. Mickio užsispyrimo buvo sužlugdyta Latvijos kolegų pasiūlyta idėja – vykdyti bendrą Baltijos šalių vaistų registraciją, taip pagreitinant jų patekimą į rinką. Nesutikau su prof. A. Mickio nuomone, kad Lietuvoje nereikia vystyti farmacijos pramonės, o lietuviškus vaistus, kaip buvo siūloma, išmesti į šiukšliadėžę. Keršydamas už pareikštą skirtingą nuomonę, jis per savo šalininkus, buvusius atestavimo komisijoje, sustabdė man profesoriaus pedagoginio laipsnio suteikimą. Bet aš buvau optimistas ir tikėjau, kad teisingumas ateis, nors ir pavėlavęs, ir profesoriaus vardą liudijantį diplomą gavau.

 

Išties nemalonūs prisiminimai, bet gyvenimas, sakoma, būtų nuobodus ir neįdomus be „karčių prieskonių“... Malonu girdėti, kad Jūs tą spaudimą sėkmingai atlaikėte. Gerbiamas Profesoriau, apie Jus, ilgametį Farmacijos fakulteto dekaną, iki šiol puikiai atsiliepia buvę studentai. Koks buvote studentams? Griežtas? Teisingas? Atlaidus?

Sutikau dalyvauti konkurse į dekano pareigas paskatintas Biochemijos katedros vedėjo prof. A. Praškevičiaus, kuriam dar esant Farmacijos fakulteto dekanu daug ką paaiškinau apie farmacijos profesijos ir studijų specifiką. Prieš tapdamas dekanu, buvau išvykęs į mokslines stažuotes Greifsvaldo universitete Vokietijoje ir Ciuricho aukštojoje technikos mokykloje Šveicarijoje, kur pasisėmiau ne tik mokslo naujienų, bet ir mokymo proceso organizavimo naujovių. Visa tai svajojau įgyvendinti Kauno medicinos institute... Sunku save vertinti pačiam, bet dabar pokalbiuose su buvusiais studentais, mūsų aukštosios mokyklos absolventais, jaučiu jų dėkingumą, kad stengiausi būti teisingas ir negailėjau patarimų bei padrąsinimų suabejojusiems ar suklydusiems. 

 

Dėstėte ir užsienio studentams. Gal pastebėjote, kuo jie kitokie, palyginti su studentais lietuviais?

Dėstyti užsienio studentams man buvo dar vienas naujas iššūkis. Tačiau šie studentai buvo labiau motyvuoti ir, jei ko nesuprasdavo, stengėsi paklausti, pasiaiškinti. Pagal Šveicarijoje įgytą patirtį kiekvienam studentui prieš paskaitą įteikdavau vaistų cheminių formulių ir reakcijų lygčių schemas, taip sutaupydamas paskaitos laiko, kurį reikėtų skirti techniniam darbui, o tą sutaupytą laiką panaudodavau paskaitos turiniui atskleisti. Tokia naujove studentai buvo labai patenkinti. Šie studentai norėdavo bendrauti su dėstytoju kaip su vyresniuoju kolega. Jie buvo jautrūs žinių įvertinimui. Siekdamas užtikrinti teisingumą ir objektyvumą, parodydavau kontrolinių darbų klaidas ir paklausdavau jų nuomonės, kokį įvertinimą jie parašytų už padarytų klaidų skaičių. Ši  priemonė leido įgyti pasitikėjimą, kad studentų žinių vertinimas buvo objektyvus.

 

Jūs inicijavote ir Kauno medicinos instituto studentų baigiamąsias praktikas užsienio šalyse. Papasakokite apie tai plačiau.

Vienos mokslinės konferencijos metu tuometinėje Čekoslovakijoje teko artimai pabendrauti su Prahos universiteto Farmacijos fakulteto dekanu prof. J. Solichu. Jam ir išreiškiau norą pabandyti organizuoti studentų praktikų mainus. Pasiūliau pasirinkti vaistų kokybės analizės praktikas. Profesorius su malonumu priėmė mano pasiūlymą, nes apie Lietuvą neturėjo išsamios informacijos ir tikėjosi, kad bus studentų, norinčių čia atlikti praktiką, susipažinti su mūsų šalies vaistinėmis, kultūros paminklais, pamatyti Baltijos jūrą. Pasiūliau prof. J. Solichui parašyti pageidavimo laišką keistis studentų praktikomis bevaliutiniu pagrindu į sąjunginę Aukštojo mokslo ministeriją Maskvoje, nes Lietuvos ministerija neturėjo teisės priimti tokių sprendimų. Maskvoje gavę tokį pasiūlymą iš Prahos universiteto,  atsakymą atsiuntė į Vilnių, kad tokie mainai galimi. Mūsų fakultetas buvo vienintelis, turėjęs galimybę pasikviesti užsienio studentų, nors Kaunas buvo uždaras užsieniečiams.

Praktika vyko tris savaites – vaistinėse, vaistų kokybės laboratorijose. Studentų grupę sudarė dešimt dalyvių ir vienas dėstytojas. Mūsų studentams tai buvo langas į aukštos kultūros šalį su senomis mokymo tradicijomis ir moderniomis laboratorijomis. Per penkiolika metų beveik du šimtai studentų ir dėstytojų sėmėsi patirties iš kolegų Čekoslovakijoje. Iš Prahos universiteto norinčių atvykti į Lietuvą taip pat buvo daugiau, nei numatyta, vykdavo konkursas. Praktiką užsieniečiai atliko stambiose gamybinėse Vilniaus ir Kauno vaistinėse. Prisimenu, kaip teko vežti tuos studentus į Palangą. Kreipiausi į Vidaus reikalų ministeriją leidimo, bet darbuotoja atsakė, kad užsieniečiams ten vykti draudžiama, nes yra kariškių saugoma zona, tokia tvarka esą nustatyta Maskvoje. Aš pradėjau aiškinti, kad Lietuva yra nepriklausoma respublika ir galėtų išduoti tokius leidimus. Matydama mano nuoširdų prašymą, ministerijos atstovė pasakė, kad iš mūsų nepriklausomybės „liko nagai ir ragai“. Iškovojau leidimą nuvežti studentus bent iki Kryžkalnio, kur buvo paminklas sovietiniams kariams. O nuo Kryžkalnio iki Palangos – tik šimtas kilometrų. Susitariau su Palangos vaistinės vedėja, kad turistų viešbutyje bus apgyvendinti Čekoslovakijos studentai, bet vietoj jų pavardžių bus įrašytos lietuvių studentų pavardės. Be to, perspėjau studentus, kad jei prie jūros juos sustabdytų KGB atstovai, tegul sumeluoja, kad jie estai, nes estai, kaip ir čekai ar slovakai, yra blondinai ir blogai kalba rusiškai. Taigi ši mano operacija pavyko – svečiai ne tik pamatė Baltijos jūrą, bet ir išsimaudė. Ir į kagėbistų akiratį nepakliuvo. Dar viena studentų iš užsienio savybė man paliko neišdildomą įspūdį. Paskutinę praktikos dieną dekanate vyko jos aptarimas, ten ir paprašiau šių studentų palikti mums čekoslovakišką suvenyrą – padainuoti liaudies dainų. Jie mielai sutiko, turiu tuos įrašus kasetėje. Mane labai nustebino, kad jie žinojo tiek daug dainų, kad buvo puikus muzikinis paruošimas mokykloje. Paskui tai tapo tradicija – kiekviena atvykusių studentų grupė padainuodavo vis naujų, linksmų liaudiškų ir studentiškų dainų. Dar teko suorganizuoti studentų praktikos apsikeitimą su Budapešto farmacijos fakultetu, bet dėl kalbos problemų tokie apsikeitimai studentais tęsėsi tik trejus metus.

 

 

Ilgą laiką užsiėmėte ir kūrybine veikla – leidote žurnalą „Lietuvos farmacijos žinios“, buvote jo redaktorius.

Farmacijos istorijos žinovas doc. A. Kaikaris mane supažindino su tarpukariu Lietuvos vaistininkų draugijos ir Lietuvos farmaceutų sąjungos leisto žurnalo „Farmacijos žinios“, kuris ėjo iki 1940 metų, tematika. Man kilo noras atgaivinti ir tęsti buvusio žurnalo tradicijas. Patikslintu pavadinimu – „Lietuvos farmacijos žinios“, kaip Lietuvos farmacijos sąjungos spaudos organas, šis žurnalas buvo pradėtas leisti 1991 metais. Man redaguojant jis buvo leidžiamas iki 2020 metų (popierinis variantas). Žurnalo puslapiuose buvo stengiamasi atspindėti Lietuvos farmacijos sąjungos veiklą, užsienio farmacijos naujienas, konferencijų medžiagą, jubiliejines sukaktis, farmacijos istorijos įdomybes… Žurnalą leidau visuomeniniais pagrindais, iš LFS lėšų buvo apmokamos tik spausdinimo išlaidos. Žurnalas buvo vaistininkų laukiamas ir mėgiamas, padėjo kelti jų profesinę kvalifikaciją.

 

Daug reikšmingos mokslinės ir pedagoginės patirties sukaupėte tarptautinėse stažuotėse Vokietijoje, Šveicarijoje, Bostone. Disertaciją apsigynėte Maskvoje. Kokia buvo mokslinio darbo tema? Kokius išradimus šioje srityje užregistravote?

Vokietijoje, Greifsvaldo universitete,1971-aisiais buvo mano pirmoji metus trukusi stažuotė pas prof. R. Poludek-Fabini. Dirbau biologiškai aktyvių junginių sintezės srityje. Tai buvo garsus mokslininkas, Farmacijos fakulteto dekanas, iš kurio mokiausi bendravimo kultūros tiek su bendradarbiais, tiek su studentais. 1974 metais buvo antroji mokslinė stažuotė Ciuricho aukštojoje technikos mokykloje, Farmacijos fakultete, pas prof. K. Perlia. Mokslinio darbo tema buvo antimikrobinių biologiškai aktyvių junginių sintezė. Iš Liuksemburgo kilęs mokslininkas man suteikė galimybę dirbti mokslinių leidinių turtingoje bibliotekoje ir savaitgaliais, pasidaryti reikiamų straipsnių kopijas. Abiejose stažuotėse siekiau įsisavinti naujausias sintezės metodikas gautų junginių identifikavimui bei grynumo užtikrinimui. Šios metodikos buvo sėkmingai panaudotos sugrįžus dirbti į Kauno medicinos institutą ir to rezultatas – gauta dvidešimt išradimų patentų, kurių pagrindą sudarė koncepcija vienoje cheminėje molekulėje suderinti panašių farmakoforų kombinacijas, siekiant padidinti antimikrobinį aktyvumą ir sumažinti junginių toksiškumą.

Stažuotė Bostono universitete buvo mėnesio trukmės, skirta susipažinti su farmacijos studijų patirtimi JAV universitetuose.

Habilituoto daktaro disertaciją teko ginti Maskvos medicinos akademijoje, nes nė vienoje Baltijos šalyje nebuvo pakankamai profesorių organizuoti tokioms disertacijoms vertinti specializuotą komisiją. Sėkmingai apgynus disertaciją buvo pateikta paraiška naujo preparato nuo grybelio ikiklinikiniams tyrimams, tačiau, pasikeitus situacijai, pasiūlymas iki šiol guli lentynoje...

 

 

Esate daugelio tarptautinių farmacijos organizacijų narys. Beveik 20 metų buvote Farmacininkų mokslinės draugijos pirmininkas, nuo 1990 metų – Lietuvos farmacijos sąjungos prezidentas, tik šiųmetį rugsėjį prezidento pareigų atsisakėte dėl sveikatos, tačiau buvote patvirtintas LFS viceprezidentu. Jūsų dėka Lietuvos farmacija užmezgė tarptautinius ryšius, atvėrėte jai duris į tarptautinę erdvę – kasmet organizuojami „BaltPharm“ forumai, Lietuva priimta į Pasaulinę farmacijos federaciją (FIP). Kaip pavyko užmegzti tokius svarbius ir reikšmingus ryšius, įgyti aukštų užsienio kolegų pasitikėjimą?

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, visose organizacijose kilo sąjūdis sugrįžti į tarptautines organizacijas, kuriose Lietuva buvo tarpukariu. Dar Lietuvai priklausant Sovietų Sąjungai stebėjau 1912 metais įkurtos Tarptautinės farmacijos federacijos kasmetinius kongresus ir svajojau, kada mano kolegos vaistininkai galės pasisemti pasaulio farmacijos naujovių. Atkurti narystę padėjo asmeniniai ryšiai ir, žinoma, kalbų mokėjimas. Ypač esu dėkingas Krokuvos universiteto profesoriui L. Kruvčinskiui, kuris, būdamas FIP viceprezidentu, supažindino FIP vadovybę su LFS noru atkurti narystę šioje autoritetingiausioje farmacijos organizacijoje, ir tai pavyko! Vos tapus šios organizacijos tikraisiais nariais, LFS pradėjo organizuoti Lietuvos vaistininkų išvykas į minėtus kongresus, siekdama susipažinti su pasaulio farmacijos naujovėmis ir tos šalies, kurioje vyksta kongresas, praktinės farmacijos pasiekimais. Per tris dešimtmečius LFS pastangomis savo profesinę kvalifikaciją kėlė keli tūkstančiai vaistininkų.

Iš „Farmacijos žinių“ žurnalo sužinojęs, kad tarpukariu buvo organizuojami Baltijos šalių vienybės kongresai, kuriuose dalyvaudavo gydytojų, vaistininkų, juristų, mokytojų, rotariečių profesinės organizacijos, kreipiausi į politikus, prašydamas atgaivinti „liaudies diplomatijos“ susitikimus, siekiant geriau pažinti kiekvienos Baltijos šalies specifiką ir bendras problemas, išgirsti naujienas iš pirmų lūpų. Tačiau politikai tokiai idėjai buvo abejingi. Tada aš kreipiausi į Latvijos farmacininkų draugijos prezidentą A. Eninšą ir Estijos farmacijos draugijos prezidentą T. Soosaarą, siūlydamas surengti vaistininkų organizacijų narių susitikimą. Jis įvyko Vilniuje, 1998 metais, miesto savivaldybės Baltojoje salėje (Gedimino g. 9). Džiaugiuosi, kad šis Baltijos šalių forumas tapo populiarus, kad į jį kasmet vis kitoje Baltijos šalyje susirenka keli šimtai vaistininkų. Asmeniniai ryšiai padėjo į „BaltPharm“ forumą, vykusį Klaipėdoje 2016 metais, pakviesti FIP prezidentę dr. Carmen Peñą ir Generalinį sekretorių Lucą Besanconą, taip pat tuometį Europos Sąjungos komisarą, atsakingą už sveikatą ir maisto saugą Vytenį Povilą Andriukaitį, jie forumo dalyviams parengė ir perskaitė labai įdomius pranešimus. Tai buvo pirmasis istorijoje tokio aukšto rango vadovų apsilankymas Lietuvoje. 2019 metų pavasarį „BaltPharm“ forumą – mokslinę praktinę konferenciją organizavome Kaune. Tarptautiniame renginyje dalyvavo daug garbių svečių: FIP atstovas Gonçalo Sousa Pinto, Didžiosios Britanijos Karališkosios vaistininkų draugijos prezidentas prof. dr. Ashok Soni, Europos ligoninių vaistininkų asociacijos atstovas dr. Juraj Sykora ir, žinoma, Baltijos šalių farmacijos specialistų bendruomenes vienijančių organizacijų vadovai.

 

 

Jūs visą gyvenimą aktyviai dalyvavote įvairiose visuomeninėse veiklose, kaip farmacijos ekspertas padėjote Seimo nariams kurti teisės aktus bei steigti Valstybinę vaistų kontrolės tarnybą?

Taip, teko aktyviai dalyvauti kuriant nepriklausomai Lietuvai reikalingas struktūras. Viena iš jų – Farmakologijos komitetas, kuriam vadovavo prof. P. Gaidelis, taip pat Farmakopėjos komitetas, kuriam vadovavau aš. Po penkerių metų, 1995-aisiais, abu šie komitetai buvo sujungti į Valstybinę vaistų kontrolės tarnybą (daugelyje Europos šalių tokios tarnybos vadinamos Vaistų agentūromis). Teko dirbti daugelyje ekspertų grupių, rinkti informaciją iš kitų Europos valstybių, tačiau sprendimus nulemdavo ne argumentai ir gerosios patirties faktai, o politikų asmeninė ar grupinė nuomonė. Štai vienas pavyzdys. Gavęs iš Vokietijos Vaistų įstatymą, pasiūliau mūsų politikams pasinaudoti tos šalies ilgamete patirtimi. Tačiau politikai nutarė kurti lietuvišką variantą, nors vaistai ir Vokietijoje, ir Lietuvoje – tokie patys, o ir jų veikimas nepriklauso nuo politikų noro ar užgaidų. Svarstant vaistinių nuosavybės klausimą pateikiau Vokietijos Konstitucinio Teismo išvadą, kad vaistinės savininku turi būti farmacijos specialistas, tačiau Lietuvos politikų sprendimas buvo kitoks, ir šiuo metu turime kelių stambių vaistinių tinklų monopoliją. O daugelyje Europos šalių vaistinių savininkai yra farmacijos specialistai – taip apsaugomas visuomenės interesas, nes vaistininkas yra sveikatos sistemos specialistas ir negali savo profesijos etinių principų paaukoti geležiniams rinkos dėsniams... Daugelį metų siūliau politikams priimti ilgalaikę nacionalinės vaistų politikos programą, kuri nesikeistų atėjus naujai vyriausybei ir naujam sveikatos ministrui. Tokią programą kiekvienai šaliai rekomenduoja Pasaulio sveikatos organizacija. Tačiau Lietuvoje kiekvienas naujai paskirtas sveikatos ministras nori daryti savo vaistų politiką, kuri sulaukia pelnytos ir gyventojų, ir vaistų gamintojų kritikos. Taigi nesigailiu, kad aiškinau ir rodžiau mūsų šalies vadovams gerąją Europos šalių patirtį, tik apmaudu, kad parengti raštai liko politikų stalčiuose ar šiukšliadėžėse.

 

Apmaudu ir dėl politikų abejingumo, ir dėl veltui dėtų pastangų... Tačiau Jūsų dėmesio ir meilės farmacijai nesumažino jokios kliūtys. Dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje kartu su doc. A. Kaikariu ėmėtės kurti farmacijos istorijos muziejų. Ką galėtume pasakyti apie šį aktyvios veiklos laikotarpį?

Apie farmacijos muziejaus kūrimą su doc. A. Kaikariu ir kitais bendraminčiais bei rėmėjais galėčiau pasakoti valandų valandas, nes tai buvo daugelį metų svajotas, fantazuotas ir pagaliau realizuotas projektas. Tarpukario Lietuvoje buvo padaryta pradžia įkurti farmacijos muziejų, buvo renkami senieji eksponatai, tačiau per karą dauguma jų išnyko arba liko prof. B. Šiaulio kabineto lentynose. Dėstydamas studentams farmacijos istorijos kursą doc. A. Kaikaris pradėjo domėtis galimybe atgaivinti senąją muziejaus idėją. Jau minėjau, kad jo darbo kabinete atsirado senieji vaistinių baldai, o lentynose – pirmieji eksponatai. Kai mano pasiūlymu šie baldai su eksponatais buvo perkelti į Farmacijos fakulteto trečiojo aukšto koridorių, prasidėjo diskusijos apie galimybę iš vaistinių rinkti senus baldus, senus indus, vaistų gamybos įrankius, senas farmakopėjas, ir t. t. Kaupiantis eksponatams, reikėjo ieškoti patalpų ekspozicijai. Trečiojo aukšto palėpės trijose patalpose gyveno valytoja. Buvo nutarta ją iškeldinti ir ten, patalpas suremontavus, įrengti farmacijos istorijos ekspoziciją. Tiesa, atsirado partinių darbuotojų, kurie nepritarė šiai idėjai, bet galų gale patalpas vis dėlto gavome. Jų remontui reikėjo medžiagų. Kreipėmės į „Sanito“ fabriko direktorių H. Dūdėną, kuris mielai sutiko padėti, bet darbus reikėjo atlikti mums patiems. Vakarais palėpėje kalėme lubas ir sienas medinėmis lentelėmis, dažėme, kartu diskutavome, kaip reikės išdėlioti eksponatus. Doc. E. Kaikarienė skambindavo ir ragindavo vyrą grįžti vakarienės, neretai man tekdavo gudriai atsakyti, kad vyras jau išėjo iš instituto centrinių rūmų, tuoj sugrįš... Po intensyvaus darbo šis visuomeninis muziejus buvo atidarytas. Jo aura – ypatinga. Į šį muziejų instituto rektorius prof. Z. Januškevičius ir prof. A. Praškevičius kviesdavo į institutą atvykusius svečius, tarp jų – ir miesto valdžios atstovus. Svečiai buvo vaišinami ir tikraisiais „Trejų devynerių“ lašais, kurių receptą turėjo doc. A. Kaikaris. Vieną kartą buvo atvykę svečių iš JAV. Jie ypač susidomėjo vienu vaistažolių smulkinimo malūnu, pagamintu Filadelfijoje. Juokaudami paklausė, gal galima būtų jį įsigyti, nes JAV tokio seno nėra. Toliau sekė diskusija, kiekgi kainuotų visi eksponatai. Buvo padaryta prielaida, kad šio muziejaus eksponatai būtų verti milijono dolerių. Šis sparnuotas posakis mums buvo svarus argumentas prašyti Kauno miesto vadovų surasti patalpas senamiestyje ir ten įkurti Farmacijos ir medicinos istorijos muziejų. Su doc. A. Kaikariu ruošėme argumentuotus prašymus, kuriuos pasirašydavo instituto vadovai. Tuos prašymus nešdavome į valdžios kabinetus, žinoma, nepamiršdami pridėti ir „Trejų devynerių“ originalaus lietuviško vaisto tinktūros. Iš Rotušės aikštėje muziejui tinkamų dviejų namų reikėjo iškelti ir suteikti gyvenamąjį plotą beveik dvidešimčiai šeimų. Po daugybės vizitų ir įrodinėjimų apie būsimo muziejaus svarbą Kauno miesto visuomenei ir turistams, galiausiai buvo gautas tuomečio kompartijos sekretoriaus V. Mikučiausko pritarimas šiam projektui. Iškėlus gyventojus, pagal architektų parengtą projektą prasidėjo projektavimo ir rekonstravimo darbai.

Šiam muziejui, atspindinčiam istorinę vaistinę, reikėjo autentiškų baldų. Gyvendamas Vilniuje žinojau visų vaistinių interjerus. Įspūdingiausi pseudogotikos baldai buvo Kauno gatvėje esančioje vaistinėje. Kreipiausi į tuometį SAM Vyriausiosios farmacijos valdybos viršininką V. Sakalauską su prašymu padovanoti šiuos baldus Kaune kuriamam farmacijos muziejui. Tai buvo seni baldai, kuriuos reikėjo restauruoti, nes jie buvo pilni kirvarpų. Prof. A. Praškevičiaus pastangomis baldai buvo restauruoti Kauno dailės kombinate, šiuo metu jie sėkmingai atlieka muziejinę funkciją LSMU Medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje. Džiaugiuosi, kad man laiku pavyko išsaugoti gražiausius Lietuvoje vaistinės baldus ir dabar jie padeda atspindėti Lietuvos farmacijos istoriją. Apie mano indėlį kuriant šį muziejų liudija doc. A. Kaikario parašyti prisiminimai.

 

 

Kai tiek daug buvo pedagoginės, mokslinės ir visuomeninės veiklos, sunku patikėti, kad sugebėjote parengti ir daugiau kaip 150 mokslinių publikacijų, išleisti apie 20 mokymo metodinių priemonių!

Mano mokslinės publikacijos skirtos naujų biologiškai aktyvių junginių sintezės ir tyrimų aprašymui. Kaip jau minėjau, mokslo tyrimų aktualijos ir naujovės atsispindi dvidešimtyje patentų. Teko vadovauti ruošiant ir sėkmingai apginant disertacijas jauniesiems kolegoms R. Pečiūrai, F. Malinauskui, R. Radžiūnui, A. Aniuliui, V. Petrikaitei, A. Ževžikovienei, buvau disertacijų gynimo oponentas ir komiteto narys. Mokymo priemonės buvo skirtos studentams. Tai farmacinės chemijos ir vaistų chemijos vadovėliai lietuvių ir anglų kalbomis, o naujausia knyga – tai „Farmacinė heterociklų chemija schemose“, kurią parašyti subūriau mokslininkų kolektyvą iš LSMU ir Vilniaus universiteto.

 

Jūs – išskirtinis Žmogus dar ir tuo, kad esate poliglotas - mokate net 9 užsienio kalbas! Gal turite stebuklingą kalbų mokymosi metodiką? O gal toks talentas tiesiog užkoduotas genuose? 

Nesu aš didelis poliglotas – tik devynios kalbos: prancūzų, vokiečių, anglų, rusų, baltarusių, lenkų, čekų, ukrainiečių ir gimtoji lietuvių. Dar studijų metais klausiausi tuomečio Kauno politechnikos instituto profesoriaus Novodvorskio paskaitos apie didaktikos meną – jis pasakė, kad moka septyniolika kalbų... Aš visada ragindavau studentus mokytis daugiau kalbų, nes tai atveria galimybes pažinti kitų šalių kultūrą, papročius, pagaliau tai ir gyvas profesinių ir mokslinių žinių šaltinis... Kalbų mokymuisi naudojau paprastą klausymo ir kartojimo metodiką, klausiausi radijo ir, žinoma, skaičiau pokalbių leidinius. Man atrodo, kad kalbų mokytis yra lengviau tiems, kurie turi gabumų įsiminti žodžius. Be abejo, dar reikia valios ir pastangų dažnai vartoti vieną ar kitą kalbą. Geriausiai užsienio kalbos išmokstama patekus į tos šalies aplinką.

 

Jūs labai daug davėte Lietuvos farmacijai, buvote ir esate tarsi Lietuvos farmacijos vėliava, vedlys, lyderis. Kaip manote, kodėl Lietuvoje farmacija šiandien tarsi apmirusi, išgyvena – ką čia benuslėpsi – krizę? Kodėl šioje srityje trūksta lyderių, kurie imtųsi iniciatyvos, tęstinės veiklos?

Aš esu laimingas, žvelgdamas į nueitą gyvenimo kelią. Dievo ir likimo vedamas sutikau daugybę puikių žmonių, sėmiausi patirties iš vyresniųjų ir esu dėkingas visiems, kurie ištiesė pagalbos ranką ar davė vertingų patarimų. Be mokslinės ir pedagoginės veiklos, džiaugiuosi, kad ir visuomeninėje veikloje pasisekė sustiprinti Lietuvos farmacijos sąjungą. Aš esu vertingų tradicijų puoselėjimo šalininkas. LFS iniciatyva kasmet aplankoma prof. J. F. Volfgango amžinojo poilsio vieta Rasų kapinėse. Juk jis, būdamas Vilniaus universiteto profesorius ir universiteto mokomosios vaistinės vedėjas, 1819 metais įkūrė pirmąją profesinę farmacijos draugiją. Šiai sukakčiai pažymėti 2019 metais Vilniaus universitete LFS surengė suvažiavimą ir tarptautinę konferenciją, įsteigė atminimo medalį „Pro Gloria pharmaciae“ šio mokslininko nuopelnams pažymėti. Šiuo medaliu apdovanojami Lietuvos ir užsienio farmacijai nusipelnę vaistininkai ir mokslininkai.

Atsakant į klausimą, kodėl Lietuvos farmacija yra tarsi apmirusi ir stokoja lyderių, man atrodo, kad tai politikų pasirinktas vaistinių tinklų modelis, kurio nėra Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, Portugalijoje. Tose šalyse vaistininkai yra smulkaus sveikatinimo sistemos verslo atstovai, jie aktyviai dalyvauja savo profesinių organizacijų veikloje. Mūsų šalyje vaistininkams, dirbantiems vaistinių tinkluose, apribota galimybė laisvai kalbėti apie profesinę etiką, nes gali sulaukti tinklų vadovų, kurie nėra farmacijos specialistai, sankcijų, o geležinė konkurencija neleidžia ginti bendrųjų mūsų profesijos interesų. Atvirai išsakyti savo nuomonę galėtų tik universitetų mokslininkai, bet ir čia drąsiųjų nedaug... Turiu viltį, kad iš jaunosios vaistininkų kartos atstovų atsiras tikrų mūsų profesijos patriotų, kurie kels mūsų profesijos prestižo vėliavą, gins vaistininkų teises ir tarnaus Lietuvos žmonių sveikatai. Per visą gyvenimą stengiausi vienyti vaistininkų gretas ir rodyti užsienio šalių gerąją patirtį. Ar mano pastangos davė rezultatų – tesprendžia mane pažinoję Kolegos. Visada buvau optimistas ir to paties linkiu visiems Kolegoms vaistininkams ir Jūsų žurnalo skaitytojams.

 

 

 

Atsiliepimai apie prof. habil. dr. Eduardą Tarasevičių (išdėlioti po visą interviu tekstą)

 

 

Prof. habil. dr. Ona Ragažinskienė, VDU Botanikos sodo vaistinių ir prieskoninių augalų mokslo sektoriaus vedėja, Lietuvos farmacijos sąjungos Farmakognozijos komisijos pirmininkė

 

 

Prof. habil. dr. Eduardas Tarasevičius nuo 1977 iki 1990 metų buvo Kauno medicinos instituto farmacijos fakulteto dekanu. Tada aš buvau šio fakulteto studentė ir domėjausi jo moksline, pedagogine ir visuomenine veikla. Jis rengė mokslinį darbą – atliko furano naujų junginių sintezę ir nustatė biologinį aktyvumą, įvertino jų antimikrobines ir antigrybelines savybes. Šiuos eksperimentus vykdė gabūs studentai bei doktorantai, kurių darbams vadovavo Profesorius.

Tuo laikotarpiu farmacijos studentai, tarp jų ir aš, įgijome galimybę išvykti į užsienio šalį – Čekiją (tuo metu Čekoslovakiją) atlikti vaistų kokybės analizės praktikas Hradec Kralovės Karolio universiteto moderniame farmacijos fakultete ir Prahoje, mokslinių tyrimų institute, kur susipažinome su vykdomais moksliniais tyrimais ir naujausia aparatūra bei darbo specifika vaistinėje.

Nuo 1970 m. prof. habil. dr. E. Tarasevičius aktyviai dalyvavo visuomenėje veikloje, tęsė pirmininkavimą 1948 m. prof. habil. dr. Kazimiero Grybausko įkurtai Respublikinei farmacininkų mokslinei draugijai (RFMD).

1990 m. spalio 13 d. RFMD buvo performuota į Lietuvos farmacijos sąjungą (LFS), Profesorius išrinktas LFS prezidentu (iki 2020 m. rudens). Nuo 2014 m. iki 2019 m. aš buvau išrinkta viceprezidente šioje organizacijoje.

Prieš 200 metų vykdytą prof. Johano Frydricho Volfgango, europinio lygio farmacijos mokslo, studijų, visuomeninę ir leidybinę veiklą Lietuvos farmacijos sąjunga tęsia iki šių dienų.

1820 m. pirmą kartą Lietuvoje išleisto europinio lygio periodinio žurnalo „Pamiętnik Farmaceutyczny Wilenski“ („Vilniaus farmacijos žinynas“) pagrindu tarpukario Lietuvoje buvo leidžiamos „Farmacijos žinios“. 1991 m. atgaivintas šis žurnalas pavadinimu „Lietuvos farmacijos žinios“, jo ilgamečiu redaktoriumi iki šių dienų yra prof. habil. dr. Eduardas Tarasevičius.

 

Doc. dr. Zita Barsteigienė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademija, Farmacijos fakultetas

1995 metais Lietuvos farmacijos sąjunga, vadovaujama prof. habil. dr. Eduardo Tarasevičiaus, priimta tikrąja nare į Tarptautinę farmacijos federaciją (FIP– International Pharmaceutical Federation). Susidarė galimybės Lietuvos vaistininkams dalyvauti tarptautinės farmacijos federacijos kongresuose, vykstančiuose įvairiose pasaulio šalyse. Dalyvaudami šiuose kongresuose mes susipažinome su farmacijos mokslo ir praktikos naujovėmis, laukiančiais iššūkiais, turėjome galimybę pabendrauti su kolegomis iš viso pasaulio ir pristatyti pranešimus apie mokslinę bei praktinę veiklą Lietuvoje. Tapo gražia tradicija šie rudeniniai FIP kongresai, kuriuose dalyvauja Lietuvos vaistininkai praktikai, mokslininkai, magistrantai ir doktorantai bei medicinos ir farmacijos pramonės atstovai.

 

Eglė Dieninytė, vaistininkė, UAB „Ąžuolyno vaistinė“ direktorė

Profesorius Eduardas Tarasevičius – Lietuvos farmacijos siela. Žmogus, užauginęs ne vieną vaistininkų kartą ir išmokęs didžiuotis savo profesija. Jis – neišsenkančios kantrybės ir atsakingo darbo pavyzdys, fundamentalių vertybių ugdytojas ir puoselėtojas, nuotykių ištroškęs kelionių entuziastas, visada pasitempęs ir padėti pasiruošęs džentelmenas. Profesoriaus dėka žodis farmacija įgavo prasmę, vaistininkai – autoritetą, o pacientams buvo suteikta reikiama pagalba.

 

Kęstutis Ramanauskas, vaistininkas, Lietuvos farmacijos sąjungos ilgametis viceprezidentas, dabar – LFS Ryšių su farmakotechnikais komisijos pirmininkas

Su profesoriumi Eduardu Tarasevičiumi teko artimiau susipažinti dar mokantis Kauno medicinos institute, antrajame kurse. Visada žavėjausi gerbiamo Profesoriaus erudicija, noru visiems padėti. Man teko padėti Profesoriui organizuoti „Farmacijos vasaros dienas“ ir LFS suvažiavimus. Važinėdami darbo reikalais, pamatėme daug šalių, sutikome daug mūsų profesijos atstovų, praplėtėme akiratį, susipažinome su naujomis technologijomis, geriau supratome, koks turi būti tikrasis vaistininkas, ir visa tai – gerbiamo Profesoriaus dėka. Labai Jam ačiū.

 

Liudas Ivanauskas, LSMU Farmacijos fakulteto profesorius

Didžiai gerbiamo habil. dr. prof. E. Tarasevičiaus ir mano pažintis prasidėjo 1978 metais, kai iš jo gavau pasiūlymą ir raginimą stoti į farmacijos fakultetą. Nuo to laiko E. Tarasevičius mano gyvenime – ne tik kaip buvęs puikus dėstytojas, mano dekanas studijų metais, bendradarbis, bet ir draugas. Prof. E. Tarasevičiaus, kaip mokslininko, vardas ir pasiekimai aidi daugelyje Europos valstybių, o ir jis pats visada trykšta energija. Todėl su daugelio Europos šalių mokslininkais mūsų fakulteto bendradarbiams yra lengva užmegzti bendradarbiavimo ryšius geranoriškai padedant E. Tarasevičiui. Profesorius palaiko glaudžius asmeninius ryšius su Lvovo medicinos ir Nacionalinio Ukrainos farmacijos universiteto (Charkovas) rektoriais. Padedant gerb. Profesoriui buvo užmegzti labai glaudūs bendradarbiavimo ryšiai su šiais universitetais ir dabar vyksta dėstytojų ir studentų tarpusavio mainai, vykdomi bendri mokslo tiriamieji darbai. Jis yra ne tik profesorius, mokslininkas, bet ir nuostabus gidas, kuris visose kelionėse geba įdomiai ir nuotaikingai papasakoti apie šalies istoriją, architektūrą ar vietinę virtuvę. Kelionės su Eduardu Tarasevičiumi tikrai niekada neprailgsta. Manau, jog tokio užsidegimo ir energijos įvairiose gyvenimo srityse reiktų pavydėti ir siekti kiekvienam iš mūsų.  

 

Plačiau skaitykite žurnale „Farmacija ir laikas“ 2020 m. Nr.8–9.

 

© 2006 Visos teisės saugomos.