ULAC: toksoplazmozė – žmonių ir gyvūnų parazitinė liga, kurią sukelia parazitiniai pirmuonys – toksoplazmos, kuriomis dauguma susirgusiųjų užsikrečia valgydami nepakankamai termiškai (iki 60°C temperatūros) apdorotą ar žalią mėsą, dalis – maistui vartodami užkrėstą vandenį, nevirintą pieną, valgydami neplautas daržoves, vaisius, uogas, per užterštas rankas ar kitus daiktus.

Ramutė Urbonaitė: „Esu „grynakraujė“ vaistininkė, tik laikinai pasukau į aplinkkelį...“

2021-04-30

Sužinojusi, kuo dabar užsiima diplomuota vaistininkė iš Klaipėdos krašto Ramutė Urbonaitė, kuriam laikui praradau amą... Ko jau jo, bet kad tokio sunkaus darbo imtųsi farmacijos profesionalė, mažiausiai tikėtina. O ji nepabūgo jokių sunkumų! Nuo praėjusio rugsėjo vaistininkės chalatą Ramutė iškeitė į... vilkiko vairą! Ji – tolimųjų reisų vairuotoja! Tiesa, jauna mergina skuba patikslinti, kad nauja profesija – laikina. Ji tvirtina esanti „grynakraujė vaistininkė“, o į „aplinkkelį“ pasukusi tik laikinai... Po metų kitų ją – patikina – tikrai išvysime vaistinėje.

 

Miela Ramute, jūsų pasirinkimas, neabejoju, nustebins ir šio interviu skaitytojus. Bet pirmiausia susipažinkime – kur gimėte, augote, mokėtės?

Gimiau ir augau Žemaitijoje, Rietavo savivaldybei priklausančiame Girdvainių kaime. Turiu du brolius ir seserį, esu vidurinioji. Mokiausi Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijoje. Mokslai sekėsi puikiai, ypač – gamtos, biologijos, chemijos dalykai, ir gal vienuoliktoje klasėje apsisprendžiau, kad studijuosiu farmaciją. Nei šeimoje, nei giminėje medikų nebuvo, tiesa, mano pusseserė Virginija anksčiau dirbo vaistinėje (ne vaistininke – kitą darbą) ir yra papasakojusi būtent apie vaistininko darbą. Mane jis sužavėjo. Ir pirmiausia tuo, kad vaistininkas gali padėti žmogui. Be to, nuo mažens patiko bendrauti, esu labai komunikabili, o vaistininkui toks bruožas irgi labai reikalingas.

 

Studijuoti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakultete pradėjote 2012 metais. Ar didelį konkursą teko įveikti?

Taip, įstojau į universitetą 2012 metais, o baigiau 2017 metais. Tais laikais į farmaciją buvo itin dideli konkursai, įstojau į mokamą vietą. Buvau į programų sąrašą įtraukusi ir akušeriją, čia būčiau studijavusi nemokamai, vis dėlto farmacijos studijos, kad ir reikėjo mokėti, buvo patrauklesnės.

 

Ar dėl tokio pasirinkimo vėliau nesigailėjote? Kas įsiminė iš studijų laikų?

Iš pradžių universitete išties pasijutau tarsi įmesta į ugnį. Gerai, kad ir kiti vienuolika grupės draugų, atvykusių į Kauną iš visos Lietuvos, jautėsi panašiai – visi greitai susidraugavome, susigyvenome. Man mokykloje mokslai sekėsi puikiai, gaudavau labai gerus pažymius, nebuvo nė minties, kad blogiau seksis ir čia, nes buvau stropi moksleivė. Vis dėlto jau nuo pirmųjų dienų universitete supratau, kad čia bus kitaip. Turbūt visam gyvenimui įsiminė pirmasis kolokviumas, kurį, atrodo, puikiai parašiau, labai daug ruošiausi, o gavau – šešetą ar septynetą! Man tai buvo labai žemas, šoką sukėlęs įvertinimas. Tada ir supratau, kad universitete teks išmokti mokytis kitaip – daug daugiau gilintis, aiškintis, studijuoti... Įsiminė ir tai, kad buvo labai daug chemijų, ir visos jos – ne iš lengvųjų. Žodžiu, mokiausi, stengiausi, bet į pirmūnes nepretendavau. Kai kurie dalykai sekėsi geriau, kai kurie buvo sunkesni.

 

Studijas sėkmingai baigėte. Kur toliau?

Dar studijuodama įsidarbinau „Gintarinės vaistinės“ tinkle. Dirbau įvairų darbą – ir apskaitininke, ir konsultante. Mane siuntinėdavo po tinklo filialus išleisti atostogų kitus darbuotojus, todėl susipažinau ir su įvairaus darbo specifika, ir su daugelio vaistinių darbuotojais, o kai kur – ir su klientais. Todėl baigusi studijas iškart gavau darbo pasiūlymą. Žinoma, vertinau ir kitus gautus pasiūlymus, vis dėlto nutariau rinktis jau pažįstamą tinklą. Susiradau darbo vietą arčiau namų – Šventosios miestelio vaistinėje. Tuo metu kaip tik buvo pats sezono įkarštis, vasara, taigi vaistininkų labai reikėjo. Po įtempto sezono pasirinkau to paties vaistinių tinklo vaistinę Klaipėdoje, kur dirbau beveik dvejus metus, iki 2020-ųjų vasaros. Darbas sekėsi puikiai, kolektyvas buvo labai draugiškas ir malonus.

 

Ir kas gi atsitiko, kad priėmėte tokį netikėtą sprendimą – vaistininko darbo atsisakyti, o imtis merginai gal ne itin pritinkančios veiklos?

Ką čia slėpti – turbūt didžiausias skaudulys jaunam, studijas neseniai baigusiam vaistininkui yra atlyginimas. Pragyventi, žinoma, įmanoma, bet savarankišką gyvenimą pradėjusiam žmogui norisi ir buto, ir mašinos, o jei dar galvojama kurti šeimą, svajojama apie vestuvių pokylį... Nors darbu vaistinėje buvau labai patenkinta, vis sukau galvą, kaip čia prasimanius daugiau pinigų. Ir štai vieną kartą tėvai juokais pasakė – gal pabandyk tolimųjų reisų vairuotoja? Beje, ir mano tėtis Vytautas, ir mama Aldona jau penkerius metus būtent tokį darbą dirba. Išgirdusi tai, pradėjau juoktis, pagalvojau – na ir pasiūlymas... Juk čia toks neprestižinis darbas! Bet juokai juokais – laikui bėgant pajutau, kaip tokiam darbui randu vis daugiau argumentų. Galvoje ištisai sukosi viena mintis – nėra neprestižinių, blogų, baltarankiams ar juodadarbiams skirtų darbų. Kiekvienas darbas turi būti matuojamas ne prestižu, o pagal tai, kaip atliekamas – sąžiningai ir atsakingai ar atmestinai. Taigi, galima sakyti, darbą vaistinėje iškeisti į darbą vilkiko kabinoje mane paskatino aplinkybės. Pamąsčiau – esu dar jauna, kodėl nepabandžius? Juolab kad yra galimybė ne tik daugiau užsidirbti, bet ir pasitaupyti, nes nereikės leisti pinigų buto nuomai. Taigi tokį darbą pasirinkau „iš reikalo“ (juokiasi – V. G.).

 

Bet juk panorėjus tapti vilkiko vairuotoju dar reikia atitinkamų vairavimo kategorijų, papildomų kursų, o tai irgi nemažai kainuoja?

Be abejo! Greičiau apsispręsti man padėjo ir tai, kad sužinojau, jog dalyvaujantiems viename ką tik paskelbtame projekte tokie kursai yra nemokami. Ir dar – mano draugas Lukas – laivavedys, jis taip pat panoro įgyti sunkiasvorių automobilių vairuotojo kategoriją. Taigi abu ėmėme lankytis specialius kursus, abu mokėmės teorijos ir praktikos, ir abiem puikiai sekėsi. Po trijų mėnesių mūsų kišenėse jau gulėjo visos tolimųjų reisų vairuotojui reikalingos kategorijos, kartu ir baigtų kursų, suteikiančių teisę vairuoti Europos šalyse, dokumentai, taip pat – liudijimas, kad galime vežti pavojingus krovinius. Pernai rugsėjo 12 dieną išvykome į pirmąjį reisą.

 

Kur įsidarbinote, koks tas pirmasis reisas buvo?

Aš ir mano draugas įsidarbinome toje pačioje Olandijos pervežimo bendrovėje VOSAC, kaip ir mano tėvai. Jos bazė yra Olandijoje, o Lietuvoje – filialas. Tačiau visi reisai vykdomi iš Olandijos. Vykstame į įvairias Europos šalis, dažniausiai – į Skandinaviją. Pirmasis mūsų reisas kaip tik ir buvo iš Olandijos į Švediją. Kadangi važiavome ir visada važiuojame poroje su Luku, dažniausiai mūsų kelionė nuo taško A iki taško B būna be sustojimų (vienas kitą keičiame).

 

Panašu, kad tiek mamai, tiek jums lengviau tuo, kad porininkai – artimi asmenys, vyrai. Jie neabejotinai savo moteris palepina?

Ne, neleidžiama vienam iš vairuojančiųjų vairuoti ilgiau, o kitam trumpiau –  būtina kas dvi valandas keistis, viskas turi būti registruojama, prietaisų neapgausi. Bet iš tikrųjų vairuoti vilkiką nėra sudėtinga – važiuoji sau, dairaisi pro langus, stebi nuostabius kraštovaizdžius... Automobiliai nauji, su automatinėmis pavarų dėžėmis, todėl belieka tik mygtukus spaudyti ir – pirmyn. Sudėtingiau gal tik tai, kai 17 metrų ilgio priekaboje tenka padėti krovinį į reikiamą vietą ir jį pritvirtinti.

 

Na gerai, technika jums nesvetima, vairuoti patinka. Bet yra ir kita „medalio pusė“ – nakvynė kabinoje, maisto gaminimo sunkumai, o ir baimė, kad į vežamą krovinį gali pasikėsinti užpuolikai?

Kaip jau minėjau, prižiūrėti, kaip pati mašina važiuoja, ją valdyti tikrai nėra sudėtinga, juolab kad man vairuoti visada labai patiko. Na, o miegoti – taip, kartais tenka ir kabinoje. Bet ir vėl – mašina yra nauja, puikiai įrengta poilsio patalpėlė, patogus čiužinys, viskas apgalvota. Be to, mes su Luku dažnai sugrįžtame į bazę Olandijoje, kur įsikuriame viešbutyje, išsiskalbiame drabužius, patalynę, susiruošiame maistą. Mašinoje turime specialų elektrinį puodą, kurį prijungus prie akumuliatoriaus galima išsivirti ar pasitroškinti ko tik panorėsi. Taigi dėl šilto maisto problemų neturime.  

Na, o dėl galimų išpuolių galiu pasakyti tik tiek: kadangi važiuojame dviese, krovinį, kaip jau minėjau, dažnai galime nuvežti be sustojimo (vienas vairuoja, o kitas ilsisi, ir atvirkščiai). Taigi ir jokių galimybių mus užpulti. Tiesa, kartais tenka pastovėti laukiant krovinio, bet tada mašina tuščia, ką joje rasi? Kita vertus, mums nurodyta išpuolio atveju nebandyti kovoti su užpuolikais. Kitaip sakant, krovinio saugumas – ne vairuotojo atsakomybė. Štai šiuo atžvilgiu vaistininko profesija yra kur kas atsakingesnė, nes jei suteiksi neteisingą konsultaciją ir žmogui pakenksi, turėsi labai daug problemų.

 

Plačiau skaitykite žurnale FARMACIJA IR LAIKAS 2021 m. Nr. 1

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.