Legendinis krepšinio treneris Vladas Garastas: „Jaučiuosi gerai, nes turiu krūtinėje angelą sargą“

2021-08-26

Kitąmet devyniasdešimtmetį švęsiantis, nuo Linkuvos (Pakruojo r.) kilęs, bet greitai Biržuose atsidūręs, vėliau į Kauną persikraustęs, nūnai Biržų ir Kauno miesto garbės pilietis, ilgametis Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas, legendinis krepšinio treneris, krepšiniui atidavęs širdį ir gyvenimą Vladas Garastas šiandien jaučiasi gerai, nes, kaip pats juokauja, turi krūtinėje angelą sargą. Vis dėlto dabartine situacija jis nėra patenkintas: pikta, kad negali gyventi kaip anksčiau, o dar labiau jis pyksta ant… pandemijos, kuri būtent ir sujaukė iki tol buvusį aktyvų ir turiningą Vlado gyvenimą. Ir, ko gero, jį sujaukė negrįžtamai… Metai juk bėga, o pandemijos pabaigos dar nematyti… Žurnalo „Farmacija ir laikas“ žurnalistė Virginija Grigaliūnienė kalbina garbų žmogų apie sveikatą ir jos saugojimą.

 

Gerbiamas Vladai Garastai, nors metų našta nemenka, vis dar puikiai atrodote! Turbūt nepriekaištingai ir jaučiatės... Gal gimusiųjų ir augusiųjų Šiaurės Lietuvoje genuose užkoduota stiprybė?

Iš tikrųjų, mano tėvai nebuvo iš silpnųjų – gerai jautėsi, sveikata per daug nesiskundė. Aš nuo mažens irgi nebuvau ištižęs – į mokyklą, kuri buvo už 12 kilometrų, bėgte nubėgdavau, po pamokų – parbėgdavau. Mano vaikystė buvo sunki, teko ir Antrojo pasaulinio karo baisumus pamatyti, ir susipažinti su įvairiausiais nepritekliais, taigi užsigrūdinau. Na, o kad dabar gerai atrodau, tai, ačiū, gal jau per daug giriate... Nepasakyčiau, kad dabar esu labai žvalus. Vis dėlto metai daro savo, kuo toliau – tuo sunkiau gerą savijautą išlaikyti. O dar ta pandemija... Labai ant jos pykstu. Sujaukė visus mano planus, sudarkė nusistovėjusį dienos režimą. Iki jos reguliariai plaukiodavau baseine, eidavau pasivaikščioti, pasimankštinti. O kai paskelbė karantiną, nori nenori teko užsidaryti namuose. Koks čia gyvenimas tarp keturių sienų!

 

Dabar jau lengviau – turbūt esate pasiskiepijęs?

Taip, gavau kompanijos „Moderna“ skiepus, gerai po jų jaučiausi, nepajutau jokių sveikatos sutrikimų, tai dabar jau laisviau ir ramiau. Bet, kita vertus, esu drausmingas žmogus: jei pasakė, kad reikia saugotis, – ir saugausi. Juk ir skiepytas žmogus gali užsikrėsti – tik sirgs lengviau. Todėl ir toliau vengiu susibūrimų, didesnių renginių. Tiesa, į Lietuvos krepšinio federaciją negaliu nenuvažiuoti. 

 

Prisiminusi laikus, kai treniravote „Žalgirį“, kuris žaisdavo fantastiškas, nors kartais ir labai nelengvas rungtynes, negaliu nesistebėti jūsų tuomete vidine savitvarda, ramybe. Juk net žiūrovui širdis daužydavosi, o treneriui šimteriopai daugiau streso tekdavo patirti… Jūs, galima sakyti, nuolat virdavote streso katile, o juk tai vienas didžiausių sveikatos ėdikų!

Taip, tai tiesa... Nors, regis, turėjau treneriui žūtbūtinai reikalingus šaltus nervus ir kantrybę, išmaniau psichologiją, per varžybas, ypač labai svarbias, jei ne visai gerai žaidėjams sekdavosi, mano pulsas mušdavo net apie 120 tvinksnių per minutę! Bet kadangi buvau gerai treniruotas, fiziškai gerai pasiruošęs, nejausdavau dėl to jokių didesnių sveikatos problemų. Deja, metai bėga, kitą vasarį jau bus devyniasdešimt, todėl nėra ko norėti, kad jausčiausi kaip jaunystėje. Stresai, be abejo, man buvo neišvengiami, ir panašu, kad būtent jie mano širdžiai labiausiai pakenkė.

 

Prieš kurį laiką jums buvo diagnozuotas širdies nepakankamumas. Nors diagnozė ir grėsminga, padedamas medikų ir vaistų, padėtį, kaip sakoma, sėkmingai kontroliuojate?

Iš tiesų, nuoširdžiausiai ačiū už tai daktarams. Man implantuotas stimuliatorius, kuris reguliuoja pulsą – dabar jis yra tolygus, nuolat 70 tvinksnių per minutę. Todėl ir jaučiuosi puikiai – iki pandemijos reguliariai lankydavau baseiną, vaikščiodavau. Bėgti jau nebegaliu, kelių sąnariai sudaužyti, sutrankyti – nieko nepadarysi, didysis sportas su sveikata nelabai ką bendro turi... Fizinė kultūra – taip, yra sveikata, kai pabėgioji, paplaukioji, pasimankštini, pažaidi savo malonumui, bet jei sieki aukštų rezultatų ir „užvarai“ pulsą iki 180 ar net iki 200 tvinksnių per minutę, kaip kad aš elgdavausi – sveikatai tai jau baisus dalykas. Tiesą sakant, profesionaliems sportininkams su sveikata ne pyragai – tolesnis gyvenimas, baigus sportinę karjerą, tampa labai sudėtingas, nes tada pradeda „lipti“ įvairiausios širdies problemos. Blogai, kad iki šiol tam neskiriama reikiamo dėmesio, kad nenagrinėjama, nepatariama, kaip žmogus baigęs intensyviai sportuoti turi toliau gyventi. Juk tada pulsas smarkiai suretėja – ramybėje gali tesiekti 35 tvinksnius per minutę. O tai jau pavojinga. Dėl to man ir įdėjo širdies stimuliatorių, nes pulsas naktį būdavo būtent 35. Ačiū už tai Kauno klinikų profesoriui Arui Puodžiukynui, kuris tuo pasirūpino, labai gražiai įvardijęs, kad man trūko „angelo sargo“. Dabar aš jį krūtinėje turiu.  

 

Vadinasi, ir dabar fizinis aktyvumas – pagal galimybes – jums nėra svetimas? 

Kaip jau minėjau, fiziniu aktyvumu galėjau pasigirti iki tos prakeiktos pandemijos. Kai ji užėjo, užsidarė visi baseinai, baigėsi bendravimas, teko užsidaryti namuose. Gerai, kad pagaliau panaikino karantiną, bent išeisiu į žmones (juokiasi – V. G.). 

Plačiau skaitykite žurnale FARMACIJA IR LAIKAS, 2021 m. nr. 4

 

© 2006 Visos teisės saugomos.