Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC), vadovaudamasis 2020 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ informuoja, kad karantino laikotarpiu planiniai skiepijimai nėra atidedami ir turi būti vykdomi, numatant pacientų srautų valdymą.

2020 Europos kardiologų draugijos kongreso pranešimų apžvalga

2020-11-24

Ar antihipertenziniai vaistai sukelia vėžį?

Daugiau kaip 40 metų diskutuojama, kokią įtaką – teigiamą ar neigiamą – vėžio rizikai daro antihipertenziniai vaistai. Šios srities tyrimų rezultatai arba nepakankamai patikimi, arba prieštaringi.

2020 m. EKD kongrese pristatyti didžiausios iš visų iki šiol atliktų šio pobūdžio apžvalgų (31 tyrimas, 260 tūkst. dalyvių) rezultatai.  Išanalizuota, kokią įtaką vėžio rizikai daro 5 klasių antihipertenziniai vaistai: AKF inhibitoriai, angiotenzino II receptorių blokatoriai (ARB), beta adrenoblokatoriai (BAB), kalcio kanalų blokatoriai (KKB) ir diuretikai. Į apžvalgą įtraukti tiesioginio priešpriešinio (angl. head-to-head) palyginimo ir vaistų klasė vs placebas tyrimai. Analizuotos kiekvienos antihipertenzinių vaistų klasės klinikinės sąsajos su bendrąja vėžio rizika (pirmą kartą atsiradusiu bet kokio tipo vėžiu), mirtinu vėžiu ir specifinės lokalizacijos (krūties, plaučių, storžarnės, prostatos, odos) vėžiu. 

Per vidutiniškai 4 metus nustatyta apie 15 000 naujų vėžio atvejų (iš 260 000 pacientų).

Tyrimas neįrodė, kad vartojant kurios nors grupės antihipertenzinius vaistus padidėtų bendrojo ar mirtino vėžio atsiradimo dažnumas. Santykinė vėžio rizika buvo vartojant:

  • AKF inhibitorių – 0,998 (PI 0,94–1,04),
  • ARB – 0,97 (PI 0,9 –1,02),
  • BAB – 0,98 (PI 0,89–1,08),
  • KKB – 1,06 (PI 1,01–1,11),
  • Diuretikus – 1,01 (PI 0,95–1,07)

Taigi visų penkių analizuotų antihipertenzinių vaistų klasių įtaka vėžio rizikai statistiškai nesiskyrė, be to, vėžio rizika nepriklausė nuo antihipertenzinių vaistų vartojusio paciento amžiaus, lyties, kūno sudėjimo, rūkymo, ankstesnio antihipertenzinio gydymo. Nenustatyta, kad kurios nors klasės antihipertenziniai vaistai skatintų kokios nors specifinės lokalizacijos vėžio atsiradimą. Negauta įrodymų, kad vėžio rizika didėtų ilgėjant antihipertenzinio gydymo trukmei.  

Tyrimas dar kartą įrodė, kad antihipertenziniai vaistai nedidina vėžio rizikos. Ši išvada kliniškai labai reikšminga, nes veiksmingas nepertraukiamas arterinės hipertenzijos gydymas yra labai svarbi didžiųjų širdies ir kraujagyslių įvykių prevencijos strategija.

 

Ar vaistai nuo širdies ir kraujagyslių ligų iš tikrųjų pagerina ligonių gyvenimą?

Viename šių metų kongreso pranešimų daktaras Kevinas Krisas Warnakula Olesenas aptarė labai įdomų ir svarbų nūdienos klausimą: ar naujausi kardiologiniai vaistai, griežtesni gydymo tikslai, tobulesnės invazinės diagnostikos ir revaskuliarizacijos technologijos iš tiesų mažiną širdies ir kraujagyslių įvykių riziką sergant stabiliąja krūtinės angina?

Pristatytame tyrime 29 470 Vakarų Danijos gyventojų, sergančių stabiliąja krūtinės angina, 2004–2016 m. buvo ištirti atliekant perkutaninę vainikinių arterijų angiografiją. Iš tyrimo pašalinti asmenys, sirgę miokardo infarktu, po perkutaninės vainikinių arterijų intervencijos (PVAI) ar vainikinių arterijų šuntavimo, taip pat nesergantys išemine širdies liga. Remiantis nacionalinio registro duomenimis, apskaičiuotas kumuliacinis dvejų metų miokardo infarkto, PVAI, vainikinių arterijų šuntavimo, išeminio insulto ir mirčių nuo visų priežasčių dažnumas.

Palyginus analogiškus 2004–2006 m. ir 2013–2016 m. rodiklius, paaiškėjo, kad obstrukcinės trijų vainikinių arterijų ligos dažnumas sumažėjo nuo 33,3 iki 17,2 proc., o neobstrukcinės daugelio kraujagyslių ligos dažnumas padidėjo nuo 6,2 iki 26,2 procento. Miokardo infarkto rizika per dvejus metus abiem lygintais periodais sumažėjo 35 proc., PVAI rizika – 28 proc., šuntavimo rizika – 34 proc., išeminio insulto ir mirties nuo visų priežasčių rizika sumažėjo atitinkamai 52 ir 35 proc. 

Dr. Christine Gyldenkerne pranešime kalbėta, kaip per pastaruosius du dešimtmečius vis daugiau 2 tipo cukriniu sergančių žmonių prevenciškai vartoja kardiologinius vaistus. Tai susiję su pripažinimu, kad šiems asmenims yra didelė širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Vis dėlto pranešėja atkreipė dėmesį, kad kol kas maža įrodymų, jog profilaktiškai vartojami kardiologiniai vaistai iš tiesų sumažintų miokardo infarkto riziką. 

Dr. Christine Gyldenkerne ir bendraautoriai išanalizavo visus 1996–2011 m. diagnozuotus naujus 2 tipo diabeto atvejus, kada pacientui nebuvo anksčiau nustatytos širdies ir kraujagyslių ligos. 

Visi šie 211 278 pacientai santykiu 1 : 5 buvo palyginti su bendrosios populiacijos to paties amžiaus ir lyties asmenimis, nesergančiais 2 tipo CD ar širdies ir kraujagyslių liga. Analizuotas tirtos grupės miokardo infarkto ir mirčių nuo visų priežasčių dažnumas per 7 metus. Įvertinta, kaip kardiologinių vaistų vartojimas per maždaug vienerius metus po diagnozės nustatymo paveikia klinikines baigtis.

Tyrimas parodė, kad 2008–2011 metais pacientų, kuriems buvo naujai diagnozuotas 2 tipo CD ir kurie iki tol nesirgo širdies ir kraujagyslių liga, grupėje miokardo infarkto ir mirties nuo visų priežasčių rizika sumažėjo labiau, palyginti su 1996–1999 metais tirtais pacientais. 2008–2011 metais, palyginti su 1996–1999 metais, santykinė miokardo infarkto ir mirčių nuo visų priežasčių rizika per 7 metus sumažėjo atitinkamai 61 ir 41 proc. Absoliuti miokardo infarkto ir mirties nuo visų priežasčių rizika sumažėjo atitinkamai 4 ir 12 proc. Analizuojant 2 tipo diabetu sergančių pacientų grupę paaiškėjo, kad anksčiau buvę dideli šios grupės ir bendrosios populiacijos rizikų skirtumai ilgainiui mažėjo. Tyrimo pabaigoje diabetu sergančių pacientų grupėje miokardo infarkto rizika buvo tik 0,6 proc. didesnė negu bendrosios populiacijos. Stebimuoju periodu diabetu sergančių asmenų grupėje cholesterolio kiekį mažinančių vaistų vartojimas išaugo daugiau kaip 10 kartų, aspirino vartojimas – 1,5 karto (50 proc.), antihipertenzinių vaistų vartojimas – iki 4 kartų. 

Apibendrinti abiejų tyrimų rezultatai rodo, kad pastaraisiais dešimtmečiais reikšmingai sumažėjo stabiliąja krūtinės angina ir 2 tipo diabetu sergančių pacientų širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Kokios šių tendencijų priežastys, nėra visai aišku, nes dėl observacinio pristatomų tyrimų pobūdžio negalima tiksliai atsakyti į šį klausima. Akivaizdu, kad širdies ir kraujagyslių ligų rizikos sumažėjimą tirtoje populiacijoje, be kitų priežasčių, lėmė pradėtos taikyti naujos prevencijos ir gydymo strategijos.
 

Stabilioji išeminė širdies liga ir širdies nepakankamumas – invazinį ar konservatyvų gydymą pasirinkti pirmiausia?

Naujausias klinikinis tyrimas ISCHEMIA atskleidė, kad sergant stabiliąja išemine širdies liga, vidutinio sunkumo arba sunkia išemija ir esant sumažėjusiai kairiojo skilvelio išstūmimo frakcijai (>35 proc.), pradinė invazinė strategija (angiografija ir revaskuliarizacija), jei įmanomas medikamentinis gydymas, nesumažina širdies ir kraujagyslių įvykių ir mirties rizikos, palyginti su konservatyvia strategija (vien medikamentiniu gydymu arba kartu su angiografija, jeigu vien medikamentai nepadeda).

Durhamo (JAV) Karališkojo klinikinių tyrimų instituto profesorius Renato Lopesas analizavo ISCHEMIA tyrimo rezultatus vertindamas įtaką širdies ir kraujagyslių ligų baigtims dviejose pacientų grupėse: sergančiųjų širdies nepakankamumu arba esant kairiojo skilvelio disfunkcijai (< 45 proc.) vs nesergančiųjų širdies nepakankamumu arba nesant kairiojo skilvelio disfunkcijos vidutiniškai 3,2 m. laikotarpiu.

Iš 5 179 ISCHEMIA tyrime dalyvavusių žmonių 389 (7,7 proc.) buvo širdies nepakankamumas/ kairiojo skilvelio disfunkcija. Šios grupės asmenys turėjo daugiau gretutinių ligų, ypač prieš susirgdami miokardo infarktu, insultu ar arterine hipertenzija, palyginti su asmenimis, iki tol neturėjusiais širdies nepakankamumo/ kairiojo skilvelio disfunkcijos. Tyrimas parodė, kad pirminių vertintų baigčių (mirties nuo širdies ir kraujagyslių ligų, nemirtino miokardo infarkto, hospitalizacijos dėl nestabiliosios krūtinės anginos, širdies nepakankamumo ar gaivinimo dėl asistolijos) dažniau pasitaikė širdies nepakankamumą/ kairiojo skilvelio disfunkciją anamnezėje turėjusių pacientų grupėje, palyginti su kitos grupės asmenimis: kumuliacinis sergamumo dažnumas per 4 metus buvo atitinkamai 22,7 vs 13,8 procento.

Svarbiausias prof. R. Lopeso pranešimo akcentas: esant širdies nepakankamumui/ kairiojo skilvelio disfunkcijai anamnezėje, pradinė invazinė strategija labiau sumažino pirminių baigčių riziką negu pradinė konservatyvi strategija (atitinkamai 17,2 vs 29,3 proc.). Pirminių baigčių dažnumo skirtumų nebuvo nustatyta asmenų, neturėjusių širdies nepakankamumo/ kairiojo skilvelio disfunkcijos, grupėje. Abiejose lygintose grupėse pirminių baigčių dažnumas nesiskyrė, jeigu kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija buvo vertinama kaip nepertraukiamai kintanti. 

Šie dėmesio verti ISCHEMIA tyrimo rezultatai duoda pagrindo teigti, kad pradinė invazinė strategija yra naudinga sergant stabiliąja išemine širdies liga ir širdies nepakankamumu, esant kairiojo skilvelio disfunkcijai. Tai gali padėti klinicistams pasirinkti tinkamą gydymo planą didelės širdies ir kraujagyslių ligų rizikos pacientams.

 

Erekcijos sutrikimas: nauja apie priežastis ir gydymo strategiją 

EKD kongrese pristatyti du nauji klinikiniai tyrimai, kuriais buvo įvertinta galima teigiama ar neigiama širdies ir kraujagyslių ligų gydymo įtaka varpos erekcijai.

Deep Dive sesijos metu Atėnų valstybinio Kapodistrijo universiteto mokslininkas dr. Nikolaos Ioakeimidis pristatė tyrimą, kuriame buvo analizuojamos antihipertenzinių vaistų vartojimo, kraujospūdžio dydžio ir erekcijos sutrikimų (ES) sąsajos. Tyrime dalyvavo 356 erekcijos sutrikimų turintys vyrai, nesergantys širdies ir kraujagyslių liga arba diabetu. Maksimalus (pikinis) varpos sistolinės tėkmės greitis (PSV) buvo matuojamas ultragarsu.

Pagal kabinetinį sistolinį ir diastolinį arterinį kraujospūdį tyrimo dalyviai buvo suskirstyti į tris grupes:

  • normotenzijos (< 130/85 mmHg, n = 117),
  • aukšto normalaus kraujospūdžio (130 ≤ 140 arba 85 ≤ 90 mmHg, n = 91,
  • hipertenzijos (≥140 arba ≥ 90 mmHg, n = 148).

 

Antihipertenzinių vaistų vartojo 46 proc. tyrimo dalyvių. Jeigu po intrakaverninės prostaglandino E1 injekcijos PSV išliko mažas, varpos kraujotakos sutrikimas vertintas kaip sunkus kraujagyslinis erekcijos sutrikimas. 

Tyrimo duomenimis, antihipertenzinių vaistų nevartojusių vyrų grupėje, nepriklausomai nuo jų amžiaus, buvo nustatytas progresuojančiai mažėjantis PSV didėjant kraujospūdžiui nuo normotenzijos iki aukšto normalaus kraujospūdžio ir hipertenzijos. Priešingai, antihipertenziniais vaistais gydomų vyrų grupėje visų trijų kategorijų pacientų PSV buvo panašiai vienodai mažas (p = 0,57 pridėjus amžiaus kintamąjį). Tai verčia įtarti, kad antihipertenziniai vaistai erekcijai daro nepageidaujamą poveikį, kurį reikėtų išsamiai įvertinti specialiais tyrimais.

Profesorius iš Nacionalinio Taivano universiteto ligoninės (Taipėjaus) Tzung-Dau Wangas kongrese pristatė naujus erekcijos sutrikimų gydymo metodus, taikytinus esant gretutinei vidinės gaktos arterijos stenozei. Obstrukciniai dubens arterijų pažeidimai yra dažna vyresniojo amžiaus vyrų erekcijos sutrikimų priežastis, apie 40 proc. atvejų pažeidžiama vidinė gaktos arterija (arteria pudenda interna). Ankstesni bandymai išplėsti šią arteriją vaistus išskiriančiais stentais nebuvo sėkmingi, nes iki 40–50 proc. pacientų po stentavimo atsirasdavo restenozė.

Prof. Tzung-Dau Wangas atliko vienašakį tyrimą PERFECT-ABSORB, siekdamas vidukraujagyslinės optinės koherentinės tomografijos (OKT) būdu nustatyti besirezorbuojančių everolimuzą išskiriančių kraujagyslių stentų (BKS) naudą ir saugumą gydant erekcijos sutrikimus ir vidinės gaktos arterijos stenozę. Tyrime dalyvavo erekcijos sutrikimų ir gaktos arterijų obstrukciją turintys vyrai (vienpusė vidinės gaktos arterijos stenozė ≥ 70 proc. arba abipusė stenozė ≥ 50 proc.). Referencinis kraujagyslių skersmuo, nustatytas atliekant dubens kompiuterinės tomografijos angiografiją, buvo atitinkamai ≥ 2,5 ir ≤ 4 mm, o pažeidimų ilgis ≤ 30 mm. Visiems dalyviams tyrimo pradžioje ir po 8 mėnesių buvo atlikta dubens kompiuterinės tomografijos angiografija, varpos Doplerio sonografija, OKT ir invazinė dubens angiografija.

Iš viso 18 tyrimo dalyvių, kuriems erekcijos sutrikimai buvo vidutiniškai 3 metus, implantuota 31 BKS: 7 pacientams – po vieną, 9 pacientams – po 2, dviem pacientams – po 3. Iš 17 tyrimo dalyvių, kurie buvo stebimi 8 mėnesius, pirminė apibrėžta baigtis (atliekant binarinę KT angiografiją spindžio skersmens restenozė ≥ 50 proc.) nustatyta 7 (37 proc.) ir 19 pažeidimų 7 (41 proc.) iš 17 pacientų. Atmetus pacientus, kurių pažeidimai buvo > 30 mm, binarine KT angiografija įvertinta restenozė atsirado 5 iš 16 pažeidimų (31 proc.) ir 5 iš 14 pacientų (36 proc.). Po 12 mėnesių stabilaus erekcijos funkcijos pagerėjimo pasiekta 9 pacientams (53 proc.).

Tyrimo autoriai apibendrino, kad BVK ir OKT strategija buvo saugi, susijusi su pastebimai mažesniu restenozių dažnumu, palyginti su ankstesnių tyrimų rezultatais. Esant ≤ 30 mm ilgio pažeidimui, restenozių dažnumas siekė 30 proc. Dabartiniu metu tyrinėjamos ir kitos intervencinės strategijos, galinčios mažinti restenozių dažnumą.

 

EMPEROR-Reduced tyrimas: empagliflozinas ne tik veiksmingai gydo diabetą, bet ir gerina širdies nepakankamumo baigtis

Tyrimai rodo, kad vienakrypčio natrio gliukozės antrojo nešiklio (SGLT2) inhibitoriai sumažina didžiųjų nepageidaujamų širdies ir kraujagyslių įvykių ir hospitalizacijos dažnumą sergant širdies nepakankamumu ir 2 tipo cukriniu diabetu. Tiesa, iki šiol nėra aišku, ar SGLT2 inhibitoriai gali būti veiksmingi ir naudingi gydant kliniškai ryškų širdies nepakankamumą, taip pat ir diabetu nesergantiems pacientams.

Pranešėjas iš Beiloro universiteto Medicinos centro (Dalasas, Teksasas, JAV) dr. Miltonas Packeris 2020 m. EKD kongrese pristatydamas EMPEROR-Reduced tyrimą teigė, kad 10 mg per dieną empagliflozino, palyginti su placebu, buvo naudingi pacientams, sergantiems širdies nepakankamumu, kai sumažėjusi kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija, nepriklausomai nuo to, ar jie sirgo diabetu. EMPEROR-Reduced tyrime dalyvavo 3 730 pacientų, sergančių širdies nepakankamumu ir gaunančių atitinkamą gydymą. Pirmenybė teikta didesnės širdies ir kraujagyslių ligų rizikos asmenims. Pagal tyrimo protokolą, N galinio smegenų natriurezinio propeptido (NT-proBNT) kiekis turėjo būti didesnis už apibrėžtąjį, kintantį priklausomai nuo kairiojo skilvelio išstūmimo frakcijos. Pavyzdžiui, kuo kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija buvo arčiau 40 proc., tuo didesnė apibrėžta cirkuliuojančio NT-proBNP vertė.

Per vidutiniškai 16 mėnesių stebėjimo laikotarpį empagliflozino vartojusių pacientų grupėje, palyginti su placebo grupe, mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų ir hospitalizacijos dėl širdies nepakankamumo dažnumas reikšmingai sumažėjo (361 vs 462 atvejai, santykinė rizika 0,75). Empagliflozino vartojimas hospitalizacijos dėl širdies nepakankamumo riziką (poreikį) sumažino 30 proc., šalutinių nepageidaujamų renalinių poveikių (ilgalaikės lėtinės inkstų hemodializės, inkstų persodinimo, stabilaus glomerulų filtracijos greičio sumažėjimo) dažnumą – 50 proc. (santykinė rizika sumažėjo 0,5). 

Hipotenzijos, hipoglikemijos ir cirkuliuojančio kraujo tūrio sumažėjimo dažnumas empagliflozino ir placebo grupėse buvo vienodas, tačiau vartojant empagliflozino dažniau pasitaikė nekomplikuotų urogenitalinio trakto infekcijų (1,3 vs 0,4 proc.).

M. Parkerio teigimu, EMPEROR-Reduced tyrimas parodė, kad SGLT2 inhibitoriai naudingi ir didelės širdies ir kraujagyslių ligų rizikos pacientams, be to, pagerina sergančiųjų širdies nepakankamumu renalines baigtis. Anot jo, tokie SGLT2 inhibitoriai, kaip empagliflozinas ar dapagliflozinas, tapo nauju gydymo standartu pacientams, sergantiems širdies nepakankamumu, kai sumažėjusi kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija. 

 

Ankstyva intervencija pagerina pirmą kartą diagnozuoto prieširdžių virpėjimo baigtis. EAST-AFNET 4 tyrimo apžvalga

Apibendrinti EAST-AFNET 4 tyrimo duomenys rodo, kad ankstyva pirmą kartą nustatyto prieširdžių virpėjimo ritmo kontrolė pagerina klinikines baigtis.

Prieširdžių virpėjimo gydymo pradžia dažniausiai užvilkinama, nebent pacientas jaučia nemalonius simptomus, nors skilvelių susitraukimų dažnumas kontroliuojamas. EAST-AFNET 4 tyrimo vadovas Hamburgo universiteto Širdies ir kraujagyslių centro ir Birmingamo universiteto (Jungtinė Karalystė) profesorius Paulus Kirchhofas pabrėžia, kad didžiausia sunkių širdies ir kraujagyslių ligų komplikacijų ir mirties rizika būna pirmaisiais metais po prieširdžių virpėjimo nustatymo, todėl labai svarbu kuo anksčiau pradėti tinkamą gydymą. Virpėjimas jau per keletą savaičių nuo aritmijos pradžios pažeidžia prieširdžius. Apsaugoti nuo šio pažeidimo ar jį sumažinti gali ankstyva ritmo kontrolė. Ji tuo veiksmingesnė, kuo anksčiau pradedama.

EAST-AFNET 4 tyrime dalyvavo 2 789 pacientai, kuriems prieširdžių virpėjimas buvo nustatytas ne anksčiau kaip prieš metus ir kurie turėjo papildomų insulto rizikos veiksnių. Ankstyvai ritmo kontrolei buvo pasirenkami antiaritminiai vaistai arba perkateterinė abliacija. Vietinė tyrėjų komanda galėjo savarankiškai pasirinkti ankstyvo gydymo būdą. Ritmo kontrolės terapija buvo aktyvinama pasireiškus dokumentuotam arba elektrokardiografiškai verifikuotam aritmijos recidyvui. Įprastinis gydymas apėmė širdies susitraukimų dažnio kontrolę, ritmo kontrolės terapija palikta kaip rezervinė, atsiradus su prieširdžių virpėjimu susijusių simptomų kontroliuojant susitraukimų dažnį. Abiejų grupių pacientams buvo taikomas gairėse rekomenduojamas širdies ir kraujagyslių būklių gydymas, antikoaguliacija ir širdies susitraukimų dažnio kontrolė.

Tyrimas parodė, kad per vidutiniškai 5,1 m. stebėjimo laikotarpį pacientų, kuriems buvo anksti pradėta ritmo kontrolė, grupėje, tokių pirminių baigčių kaip mirtis nuo širdies ir kraujagyslių ligų, insultas, širdies nepakankamumo pasunkėjimas ir ūminis išeminis širdies sindromas, užregistruota rečiau nei įprastinės (neankstyvos) terapijos grupėje (atitinkamai 249 vs 316 pacientų, santykinė rizika 0,79). Absoliuti nepalankių pirminių baigčių rizika ankstyvos ritmo kontrolės grupėje buvo 1,1 proc./m. mažesnė. Ankstyva ritmo kontrolė buvo kliniškai pranašesnė, palyginti su įprastine, visose tiriamųjų subgrupėse vertinant visas pirmines baigtis, bet ypač mirties nuo širdies ir kraujagyslių ligų ir insulto riziką.

Ankstyvas prieširdžių virpėjimo gydymas nebuvo pranašesnis už įprastinį pagal įtaką naktų, praleistų ligoninėje, skaičiui (atitinkamai 5,8 +/– 21,9 d. per metus vs 5,1 +/– 15,5 d. per metus).

Ankstyvas ir įprastinis prieširdžių virpėjimo gydymas buvo vienodai saugūs vertinant insulto, mirties nuo visų priežasčių, kitokių sunkių nepageidaujamų poveikių dažnumą (atitinkamai 231 vs 223 atvejų).

Komplikacijų dažniau pasitaikė taikant ankstyvą gydymą, tačiau abi gydymo taktikos buvo saugios. Tai pagrindžia ir kiti naujausi šio pobūdžio klinikiniai tyrimai. Prof. P. Kirchhofo teigimu, tyrimas EAST-AFNET 4 įrodė, kad nustačius prieširdžių virpėjimą anksti pradėtas gydymas sumažino širdies ir kraujagyslių komplikacijų riziką ir nepadidino ligoninės stacionare praleisto laiko, taip pat nedarė įtakos paciento saugumui. Tyrimo rezultatai turėtų paskatinti pirmą kartą diagnozuotą prieširdžių virpėjimą pradėti gydyti kuo anksčiau.

 

Klopidogrelis ir tikagreloras vyresnio amžiaus pacientams

Viename kongreso pranešimų buvo pristatytas dr. Karolinos Szummer ir bendr. iš Stokholmo (Švedija) Karališkojo universiteto atliktas tyrimas, kuriame, remiantis SWEDEHEART registro duomenimis, buvo įvertintas klopidogrelio ir tikagreloro poveikis vyresnio amžiaus pacientams, 2010–2017 metais patyrusiems miokardo infarktą.

Tyrime dalyvavo 14 005 vyresnio amžiaus (80 metų ir vyresni) pacientai, išrašyti iš stacionaro po persirgto miokardo infarkto. Ambulatoriškai jiems buvo skirtas vartoti aspirino ir klopidogrelio derinys (60,2 proc.) arba tikagreloras (39,8 proc.).

Tyrimo duomenimis, pirminių išeminių baigčių (miokardo infarkto, insulto, mirties) dažnumas tikagreloro ir klopidogrelio grupėse buvo panašus (santykinė rizika 0,97). Atskirų komponentų analizė parodė, kad tikagrelorą vartojusių pacientų grupėje, palyginti su klopidogrelio grupe, miokardo infarkto ir insulto dažnumas buvo atitinkamai 20 ir 28 proc. mažesnis, tačiau 17 proc. didesnė mirties rizika. Tikagreloras, palyginti su klopidogreliu, 48 proc. dažniau sukėlė kraujavimų vyresnio amžiaus pacientams.

Jaunesnių negu 80 metų amžiaus pacientų grupėje pirminių išeminių baigčių dažnumas tikagreloro grupėje buvo 17 proc. mažesnis nei klopidogrelį vartojusiųjų grupėje, miokardo infarkto, insulto ir mirties rizika – atitinkamai mažesnė 0,82; 0,82 ir 0,85. Jaunesniems negu 80 metų pacientams tikagreloras 32 proc. dažniau sukėlė kraujavimų, palyginti su klopidogrelį vartojusiais pacientais. 

Apibendrintais duomenimis, tikagreloro ir klopidogrelio poveikis vyresniems ir jaunesniems asmenims skyrėsi. Palyginti su klopidogreliu, tikagreloro vartojimas buvo susijęs su didesne kraujavimų rizika. Autoriai nurodo, kad reikia papildomų atsitiktinių imčių tyrimų, kurie išsamiau įvertintų tikagreloro poveikį vyresnio amžiaus pacientams. 

 

Mažos kolchicino dozės antrinei širdies ir kraujagyslių ligų prevencijai: ar tai veiksminga?

Kolchicinas – seniai klinikinėje praktikoje vartojamas, plačiai prieinamas ir nebrangus vaistas, pasižymintis uždegimą slopinančiu poveikiu. Kyla klausimas, ar gali jis sumažinti širdies ir kraujagyslių įvykių dažnumą sergant išemine širdies liga? EKD kongrese dr. Markas Nidorfas iš Autralijos („GenesisCare“) pristatė tyrimo LoDoCo 2 rezultatus, kurie atsako į daugelį su kolchicinu susijusių klausimų. 

LoDoCo 2 – tai tarptautinis tyrimas, kuriame dalyvavo 5 522 pacientai, sergantys stabiliąja krūtinės angina ir toleruojantys kolchiciną. Vienos grupės tyrimo dalyviai vartojo 0,5 mg kolchicino per dieną, kitos grupės – placebą. Kartu abiejų grupių pacientams buvo taikoma antilipideminė ir antitrombozinė terapija.

Tyrimo rezultatai įvertinti po 30 mėnesių. Nustatyta, kad širdies ir kraujagyslių įvykių dažnumas kolchiciną vartojusių pacientų grupėje buvo patikimai mažesnis negu placebo grupėje. Pirminių baigčių (mirties nuo širdies ir kraujagyslių ligų, miokardo infarkto, išeminio insulto arba su išemija susijusios vainikinių arterijų revaskuliarizacijos atvejų) kolchicino grupėje užregistruota 187 (6,8 proc.), o placebo grupėje – 264 (9,6 proc.), santykinė rizika 0,69. Atskirų pirminių baigčių komponentų dažnumas kolchiciną vartojusių pacientų grupėje taip pat buvo  mažesnis, o miokardo infarkto ir su išemija susijusios vainikinių arterijų revaskuliarizacijos – statistiškai reikšmingai mažesnis.

Daugiau negu 90 proc. tyrimo dalyvių gerai toleravo kolchiciną. Iš šalutinių poveikių pasitaikė trumpalaikių virškinimo trakto simptomų. Randomizacijos fazės metu < 10 proc. pacientų dėl netoleravimo nutraukė kolchicino vartojimą, bet panašiai tiek pat netoleravo ir placebo. 

Per maksimalų 5 metų stebėjimo periodą kolchicino vartojimas nebuvo susijęs su sunkiais šalutiniais poveikiais. Tokių reakcijų kaip neutropenija ar miotoksiškumas vienodai dažnai pasitaikė ir kolchiciną, ir placebą vartojusių pacientų grupėse. Gretutinė statinų, net ir didelių dozių, terapija nesumažino gydymo saugumo. Tokių baigčių, kaip hospitalizacija dėl infekcijos, mirtis, nauji vėžio atvejai, mirtys nuo vėžio, dažnumas kolchicino ir placebą vartojusių pacientų grupėse buvo vienodas.

Dr. M. Nidorfo teigimu, LoDoCo 2 tyrimas įrodė, kad mažos preparato dozės gerai toleruojamos netgi ilgai vartojamos. Gydymas kolchicinu gali reikšmingai (beveik trečdaliu) sumažinti pirminių baigčių dažnumą. Preparato klinikinė nauda pradėjus gydymą pasireiškė greitai ir išliko visą stebėjimo periodą. Palankus širdžiai ir kraujagyslėms kolchicino poveikis išliko ir tuomet, kai pacientai vartojo kitokių veiksmingų prevencinių vaistų. Kolchicino prevencinis poveikis širdies ir kraujagyslių ligų baigtims buvo panašus į kanakinumabo (CANTOS tyrimas) ir mažų kolchicino dozių poveikį po miokardo infarkto (COLCOT tyrimas).

Anot dr. M. Nidorfo, LoDoCo 2 tyrimas rodo, kad kolchicinas gali būti naujas geras pasirinkimas ilgalaikei širdies ir kraujagyslių įvykių prevencijai sergant lėtine išemine širdies liga.

EKD atkreipia dėmesį, kad šis straipsnis atspindi asmeninį autorių požiūrį, kuris nėra oficiali Europos kardiologų draugijos nuomonė.

 

Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ 2020 m. Nr. 7.

freepik.com nuotrauka

 

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.