Pradėjo veikti nauja ligonių kasų interneto svetainė www.ligoniukasa.lrv.lt, kurioje lankytojams pateikiama išsami informacija apie privalomąjį sveikatos draudimą ir visus su juo susijusius klausimus. Svetainė veikia portale „Mano Vyriausybė“.

Apie be kaltės kaltą ligonę, arba Ko išsigando chirurgė...

2021-04-03

Virginija Grigaliūnienė

Redakcija gavo šešiasdešimtmetės Irenos laišką, kuriame sunkių sveikatos problemų užklupta moteris guodėsi iš gydančios gydytojos sulaukusi priekaištų dėl to, kad... nežinia kur ir nuo ko užsikrėtusi bei susirgusi sunkia liga. Irena svarstė – nejau medikai nesupranta, kad tokie priekaištai sunkiam ligoniui tik dar sunkina jo ir taip sudėtingą psichologinę būseną, vadinasi, prastina gydymo eigą, o, kita vertus, nejau gydytojai nežino, kaip tokiais atvejais reikėtų apsisaugoti?

Būtų įdomu sužinoti, ką apie tokią situaciją pasakytų, ką patartų chirurgei kiti medikai.

 

Irenos laiškas

Susidūriau su problema, kurios jau kelintą mėnesį negaliu išmesti iš galvos. Vis kirba abejonės, ar visi gydytojai turi pakankamai žinių ir yra pasirengę psichologiškai, kai susiduria su užkrečiama liga sergančiu pacientu?

Taip jau lėmė likimas, kad beveik vienu metu sužinojau serganti hepatito C virusu ir turinti onkologinių sveikatos problemų, skubiai spręstinų chirurginiu būdu.

Buvo paskirta operacija. Gydytoja – kaip aš vertinu pagal jos amžių - patyrusi chirurgė; maloni, rūpestinga. Kai iki planuotos operacijos liko maždaug savaitė, pasakiau chirurgei apie prieš kelias dienas man patvirtintą naują diagnozę – hepatito C virusą.

Tą pačią minutę pasigailėjau, kad pasakiau, nes gydytoja iškart sureagavo taip, lyg būtų mano asmenyje išvydusi didžiausią priešą. Iškart pradėjo garsiai svarstyti, kad dabar tai jau ji nežinanti, kaip elgtis po tokios žinios – labai bijanti užsikrėsti nuo manęs per operaciją, tokio atvejo per savo darbo patirtį neturėjusi, esą reikės pasitarti su specialistais, ir panašiai. Bet operacijos datos neatšaukė.

Atvykus į ligoninę operuotis, chirurgė vėl man priminė, kaip ji rizikuojanti savo sveikata ir todėl labai bijanti. Drįsau užsiminti, kad tokių ligonių gydytoja gal yra turėjusi ir anksčiau, tik jie arba nepasakę apie savo infekciją ir galimą užkrėtimą per operaciją, arba patys dar nežinoję sergantys užkrečiama liga (juk jeigu operacija man būtų buvusi numatyta nors dešimčia dienų anksčiau, aš irgi nebūčiau žinojusi, kad sergu hepatitu C).

„Tai gal ir būtų buvę geriau, kad būčiau nežinojusi!“, – mestelėjo atgal sutrikusi gydytoja.

Operacijos dieną chirurgė, eidama su manimi palatos link, sutiko kolegą chirurgą. Jam iškart spėjo pasiguosti, kokią ligonę tuoj operuosianti (mane!) ir – kad labai bijanti.

„Žinau apie šį atvejį, bet nematau ko bijoti – dvejos medicininės pirštinės per operaciją, ir jokios baimės, – optimistiškai, man esant šalia ir jų pokalbį girdint, vyresnę kolegę pamokė jaunas medikas ir dar pridūrė, kad ligonis galįs sirgti ir ŽIV, bet operuoti jį privalu!

Aš šio gydytojo žodžių buvau labai pamaloninta, nusiraminau, nes jau buvau apimta kaltės jausmo, kad sergu, kad drįstu gydytis.

Po operacijos chirurgė mane glumino toliau – pasakė dabar tik dar labiau bijanti užkrato, nes esą pastebėjusi, kad abejos medicininės pirštinės mane operuojant buvo pradurtos, o po jomis radusi mano kraujo!

Chirurgė ir vėliau, aplankiusi mane palatoje ir pasiteiravusi apie savijautą, ne kartą priminė labai bijanti dienos po kelių savaičių, kai paaiškės jos tyrimų atsakymas, ar neužsikrėtusi nuo manęs tuo nelemtuoju virusu. Ji man ne kartą pakartojo gyvenanti apimta baimės, kuri persidavusi ir jos vaikams – šie dėl mamos irgi labai susirūpinę.

Palatos, kurioje buvau gydoma, pacientės stebėjosi, kad pas mane apsilankanti chirurgė vis garsiai kalba apie mano ligą. O kartą, eidama į tvarstomąjį, išgirdau, kaip mano chirurgė dėl savęs nerimavo kalbėdama su kitomis kolegėmis. Viena šių, išvydusi mane ateinančią, garsiai pasakė: „Daktare, viskas bus gerai – nešiurpinkime ateinančios pacientės“.

Į mane chirurgė, šiaip jau rūpestinga, kultūringa ir dalykiška moteris, žiūrėjo kaip į šėtono atsiųstą grėsmę jai! Taip aš jaučiausi visą savaitę, kol buvau gydoma ir jos prižiūrima, o juk sužinojus onkologinę diagnozę mano psichologinė būsena irgi ne iš maloniųjų... Man morališkai buvo labai sunku žinoti, kad daktarė manęs BIJO.

Galiu tik padėkoti, kad kiti skyriaus medikai ir darbuotojai, žinodami apie mano ligas, manęs bent jau atvirai nelaikė raupsuotąja. Kaip nesibaidė manęs ir palatos ligonės...

Tad iki šiol man ramybės neduoda klausimas, ar visi medikai turi pakankamai žinių, kaip dirbti su užkrečiamomis ligomis sergančiais pacientais? Ar visi gydytojai tokiems atvejams psichologiškai pasirengę?

Juk turbūt negalima elgtis taip, kaip su manimi, sunkia ligone, elgėsi mane operavusi chirurgė – jau ir taip išgyvenu dėl savo sveikatos, o dar buvau verčiama jaustis kalta, kad man buvo reikalinga operacija...

 

Papildoma informacija

Pasikalbėjome su ponia Irena, norėdami pasitikslinti galimas jos užsikrėtimo hepatito C virusu aplinkybes, ir sužinojome, kad moteris tą išsiaiškino visiškai atsitiktinai. Pasirodo, Irena labai pilietiška – išgirdusi, kad trūksta donorinio kraujo, nuėjo jo paaukoti, džiaugdamasi padarysianti gerą darbą, o tokiais atvejais donoro kraujas yra ištiriamas. Ir štai netrukus Irena gavo pranešimą, kad jos kraujas donorystei netinkamas, reikia skubiai atvykti pas gydytoją tyrimams. Pakartotiniai tyrimai hepatito C diagnozę patvirtino, o netrukus buvo diagnozuota ir onkologinė liga, paskirta operacija. Dabar Irena gydosi onkologinę ligą, o hepatito C gydymas nukeltas keleriems metams.

Irena neįsivaizduoja, kur galėjo užsikrėsti hepatito C virusu, nes užsienyje nesilanko, jokių operacijų iki tol nebuvo turėjusi, kraujas, teisybė, kartą buvo perpiltas, bet tada Irenai tebuvo 10 mėnesių. Besikalbant Irenai staiga dingtelėjo galvon mintis, kad prieš porą metų ji darėsi permanentinį antakių makiažą, po kurio, kaip žinia, apie savaitę gyja odoje padarytos žaizdos. Taigi labai tikėtina, kad sunkią infekcinę ligą Irenai „padovanojo“ grožio specialistė.

 

Asociatyvinė nuotrauka

 

Šį straipsnį įkėlus į medikams skirtą socialinio tinklo paskyrą, sulaukėme įvairių komentarų. Štai keli atsiliepimai:

 

R. : Pakeisti chirurgą

J.:  Asmenybės sutrikimas (Ireną operavusiai chirurgei - V.G.). Akivaizdi fobija. Pati ji ligonė.

S. : Yra ir baisesnių straipsnių apie medikus, tai jei norima šedevro, reikia apie kitą specialybę rašyti.

D. : Keista fobija ir keistas gydytojos elgesys. Dializėje turime pacientus ir su hepatitais B, ir su C, ir nieko - jie pas mus dializuojami kas antrą dieną, ir niekas iš personalo to nesureikšminame, nei baiminamės. Privalomai esame nuo hepatito paskiepyti, laikomės elementarių higienos taisyklių ir tiek. Tos gydytojos elgesį turėtų įvertinti jos darbdaviai - ar trūksta žinių šia tema, ar žmogui fobija, ar dar kokios kitos priežastys.

A.: Pirma, gydytoja mažai žino apie infekcines ligas, antra, tai skamba kaip mobingas pacientų atžvilgiu.

D. : Ne taip (su pacientu - V. G.) bendrauti reikia. Bet pacientai būna ir ne pūkuoti zuikučiai, tikrai pasitaiko labai nemalonių personų...

L. : Toks jausmas, kad išgalvota istorija.

 

Ačiū už nuomones. Išties, kaip norėtųsi, kad tai būtų „išgalvota istorija“. O kadangi tai tikri faktai, dvigubai skaudu dėl tokio gydytojos elgesio.

 

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.