ULAC: toksoplazmozė – žmonių ir gyvūnų parazitinė liga, kurią sukelia parazitiniai pirmuonys – toksoplazmos, kuriomis dauguma susirgusiųjų užsikrečia valgydami nepakankamai termiškai (iki 60°C temperatūros) apdorotą ar žalią mėsą, dalis – maistui vartodami užkrėstą vandenį, nevirintą pieną, valgydami neplautas daržoves, vaisius, uogas, per užterštas rankas ar kitus daiktus.

Centrinė sensibilizacija. Centrinės sensibilizacijos galvosūkis

2021-04-21

Fiziniai simptomai, kurių nepaaiškina organinės priežastys, yra gana dažnas klinikinis reiškinys. Manoma, kad šiuolaikiniais diagnostiniais tyrimais organinių pokyčių nenustatoma ne mažiau kaip 10 proc. asmenų, kurie skundžiasi išliekančiais fiziniais simptomais. Dauginiai somatiniai simptomai siejami su didesniu psichopatologijos rodikliu ir prognozuoja prastesnius gydymo rezultatus. Tokie „neorganiniai“ simptomai tradiciškai buvo grupuojami į atskirus sindromus: fibromialgija, lėtinis nuovargis, dirgliosios žarnos sindromas, smilkininio apatinio žandikaulio sąnario sutrikimai. Istoriškai jiems apibūdinti buvo vartojami įvairūs terminai: somatizacijos sutrikimai, funkciniai sindromai, kūno distreso sindromas ir kt. Šie sindromai turi daug bendrų bruožų, pirmiausia skausmas, taip pat nuovargis, blogas miegas, pažinimo sutrikimai, galvos skausmai, nerimas ir depresija, o tai rodo, kad bendra gali būti ir jų etiologija. Naujausiais duomenys rodo, kad tai yra centrinė sensibilizacija (CS) arba įsijautrinimas, kuris apima nenormalų ir intensyvų skausmą, sukeliamą centrinės nervų sistemos mechanizmų.

Pagal Tarptautinės skausmo studijų asociacijos (TSSA) apibrėžimą sensibilizacija – tai sustiprėjęs nocicepcinių neuronų atsakas į normalų stimulą ir (arba) normalus atsakas į poslenkstinį stimulą. Tai yra neurofiziologinis terminas, kurį galima vartoti tik tada, kai žinomas ir tiriamos nervų sistemos stimulas, ir atsakas, t. y. kai kontroliuojamas stimulas ir neuralinis įvykis. Kliniškai apie sensibilizaciją galima netiesiogiai spręsti tik iš tokių požymių kaip hiperalgezija ar alodinija“. Sensibilizacija skiriama į periferinę ir centrinę. Pagal TSSA, centrinė sensibilizacija yra centrinės nervų sistemos nocicepcinių neuronų sustiprėjęs atsakas į normalų ar poslenkstinį stimulą, o periferinė sensibilizacija – periferinės nervų sistemos nocicepcinių neuronų sustiprėjęs atsakas ar sumažėjęs slenkstis į stimulą jų recepciniuose laukuose.

Periferinė sensibilizacija – tai pirminių aferenčių įsijautrinimas dėl besitęsiančio algogeninių medžiagų poveikio pažeistuose audiniuose. Nociceptorius įjautrina prostaglandinai, P medžiaga, nervų augimo faktoriai, leukotrienai, interleukinas, endotoksinai. Periferinei sensibilizacijai būdingas spontaninis neuronų aktyvumas, sumažėjęs dirginimo slenkstis, sustiprėjęs atsakas į tokio pat stiprumo dirgiklį. Periferinių neuronų sensibilizacija yra normalus apsauginis mechanizmas, paprastai po uždegimo reakcijos, trumpalaikis, praeinantis sugijus audiniams.

Centrinė sensibilizacija – tai centrinių spinalinių neuronų įsijautrinimas dėl besitęsiančio skausmo ir mediatoriaus gliutamato poveikio nugaros smegenų užpakalinių ragų receptoriams. Kai veikiant gliutamatui NMDA (N-metyl-D-aspartato) receptoriai aktyvinami, P medžiagos sukeltas neurokinino NK 1 ir NK 2 receptorių aktyvumas sąlygoja ilgai išliekančią depoliarizaciją. Tada šie receptoriai įsijautrina, „išmušamas“ jų magnio kamštis ir paskatinamas kalcio jonų proveržis į ląstelę. Kartu aktyvinama baltymų kinazė ir kiti fermentai, paveikiami kiti jonotropiniai ir metabotropiniai aminorūgščių receptoriai bei kinazės, kurios fosforilina receptorius.

 

Plačiau skaitykite žurnale „Skausmo medicina“ Nr. 1 (45), 2020Nr. 1 (46), 2021.

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.