Higienos institutas kartu su Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centru išleido metodines rekomendacijas „Pneumonijų, susijusių su dirbtine plaučių ventiliacija, prevencija“. Leidinyje pateikiamas hospitalinės pneumonijos apibrėžimas ir diagnozavimo kriterijai, pneumonijų išsivystymo ir rizikos veiksniai, taip pat informacija apie epidemiologinę priežiūrą ir pneumonijų prevencijos priemones.

Ignazas Semmelweisas ir jo rankų dezinfekavimo teorija

2020-10-16

Vilma Gudienė,

LSMU Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus

 

Gydytojo Ignazo Philippo Semmelweiso vardu pavadinti keli Europos universitetai ir klinikos, apie jį sukurta filmų, parašyta knygų. Budapešte, name, kuriame jis gimė, veikia I. P. Semmelweiso medicinos istorijos muziejus. Minint 200 metų jubiliejų Vengrijoje išleista proginė moneta, pašto ženklas, parašyta knyga. Gydytojo biustą Budapešto Semmelweiso universitetas padovanojo Pasaulio sveikatos organizacijos centrinei būstinei. Ką atrado Ignazas Semmelweisas, kodėl jis vadinamas medicinos Liuteriu, medicinos universitetų misijos – švietimo, mokslinių tyrimų ir gydymo simboliu, motinų gelbėtoju? XIX a. viduryje I. P. Semmelweisas įtikinėjo gydytojų bendruomenę, kad rankų plovimas ir dezinfekavimas gali apsaugoti gimdyves nuo mirtinos pogimdyminės karštligės.

 

Gyvenimo pradžia

Gydytojas Ignazas Philippas Semmelweisas (1818–1865) gimė Budoj (dabar Budapeštas) turtingo pirklio šeimoje. Augo triukšmingoje vokiečių pirklių bendruomenės aplinkoje. Baigęs mokyklą pradėjo studijuoti teisę Vienos universitete, bet po metų, susidomėjęs medicina, perėjo į Medicinos fakultetą ir 1844 m. studijas baigė. Jo dėstytojai buvo to meto medicinos įžymybės prof. Josefas Skoda (1805-1881) ir Carlas von Rokitansky (1804–1878). 1846 m. dvidešimt aštuonerių I. P. Semmelweisas paskirtas Vienos ligoninės Pirmojo akušerijos skyriaus gydytojo padėjėju.

 

Vienos ligoninė

Tuo metu, kai I. P. Semmelweisas pradėjo dirbti, Vienos ligoninė buvo vienas iš didžiausių medicinos centrų Europoje. Austrijos imperatorius Juozapas II rūpindamasis vargšų (kurių Vienoje būta apie 5 000) ir ligonių gerove, 1784 m. pastatė 1 500 lovų ligoninę su prieglauda ir „beprotnamiu“. Ligoninėje buvo 111 palatų, dirbo 15 gydytojų, 15 chirurgų ir 140 seselių. Tačiau pacientai baiminosi į ją patekti. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais mirštamumas šioje ligoninėje siekė net 20 proc. Situacija pagerėjo, kai ligoninei nuo 1795 m. pradėjo vadovauti Johanas Peteris Frankas (1745–1821). Europoje žinomas gydytojas J. P. Frankas iš imperijos sostinės Vienos 1804 m. su sūnumi gydytoju Jozefu Franku persikėlė į Vilnių. Buvęs Vienos klinikos direktorius užėmė Vilniaus universiteto (VU) profesoriaus pareigas ir per trumpą 10 mėnesių darbo VU laikotarpį parengė medicinos studijų pertvarkymo planą, įsteigė Terapijos kliniką, kurioje pradėjo skaityti praktinį klinikinio gydymo kursą. 1805 m. išvyko į Sankt Peterburgą, kur dirbo Rusijos imperatoriškosios šeimos gydytoju bei Sankt Peterburgo Medicinos chirurgijos akademijos rektoriumi. 1808 m. J. P. Frankas grįžo į Vieną ir vėl vadovavo klinikai. Jo 6 tomų veikalą „Visuomenės medicinos policijos sistema“ (System einer vollständigen medizinischen Polizey) (1779–1827) I. P. Semmelweisas naudojo kurdamas savo doktriną.

 

Dėl ko mirdavo gimdyvės

1846 m. Vienos klinikoje veikė du gimdymo skyriai. Viename iš jų dirbo gydytojai ir medicinos studentai, o kitame akušerės.

Tuo metu visose Europos gimdymo klinikose siautėjo gimdyvių karštligė, kildavusi nuo kraujo užkrėtimo gimdant. Mirdavo apie 10 proc. moterų. Vienos klinikoje I gimdymo skyriuje, kuriame dirbo ir I. P. Semmelweisas, mirštamumas buvo 9 proc., tai yra tris kartus didesnis nei II skyriuje. Kelios komisijos siekė išsiaiškinti priežastį. Ir gydytojai, ir akušerės taikė tuos pačius metodus, abu skyriai buvo netoli vienas nuo kito, todėl ligų priežastimi laikomos miazmos ir „kosminės jėgos“ vienodai galėjo paveikti karštligės plitimą. Net manyta, kad mirštamumą galėjo sukelti moterų drovumo jausmas, kai jas apžiūri gydytojai vyrai.

P. Semmelweis buvo pasiryžęs rasti priežastį. Jis atlikdavo nuo gimdyvių karštligės mirusiųjų autopsiją. Taip pat atidžiai analizavo gimdyvių ligos istorijas ir statistinius duomenis, kurie buvo registruoti nuo pat klinikos atidarymo 1784 m. Šie tyrimai nepadėjo rasti atsakymo, kas lemia didelį mirštamumą I skyriuje, ką daro šio skyriaus gydytojai ir ko nedaro II skyriaus akušerės?

 

Teismo medicinos profesoriaus mirtis

Grįžęs po trumpų atostogų iš Venecijos I. P. Semmelweisas sužinojo, kad atlikdamas autopsiją studentas įpjovė teismo medicinos profesoriui Jakobui Kolletschkai į pirštą ir po kurio laiko profesorius mirė. Perskaitęs skrodimo išvadas suprato, kad jo kolega, bičiulis mirė dėl tos pačios priežasties, nuo kurios miršta po gimdymo karščiuojančios moterys. Šis atradimas buvo sąsaja tarp visų ankstesnių hipotezių.

Antonie van Leeuwenhoekas (1632–1723) beveik prieš du šimtus metų aprašė akimi nematomus mikroorganizmus, tačiau iki Louiso Pasteuro (1822–1895) nebuvo suprasta, kad jie gali sukelti ligas. Tuo metu ligų priežastis buvo aiškinama miazmų teorija. Pagal ją cholerą, marą ir kitas ligas, kurias mes šiandien vadiname infekcinėmis, sukelia miazmos. Manyta, kad tai iš blogo kvapo atpažįstami tam tikri rūkai, kuriuose yra organinių medžiagų puvimo dalelių. Jos ir sukelia ligas.

I. P. Semmelweisas suprato, kad prof. J. Kolletschkos mirties priežastis negali būti miazmos. Tai kažkas kita, ką jis pavadino „palaikų dalelėmis“. Sužeidus pirštą, jų pateko į kolegos kraują, taip pat tų „dalelių“ patekdavo į gimdyvių kraują ir jos sukeldavo karštligę. Šių „dalelių“ kelias iš mirusiųjų kūnų gimdyvėms tapo akivaizdus. I skyriuje dirbę gydytojai ir medicinos studentai dalyvaudavo skrodimuose, o II skyriuje dirbusios akušerės nedalyvaudavo. Atliekant skrodimus „palaikų dalelių“ patekdavo ant gydytojų rankų ir, apžiūrint gimdyves, priimant gimdymus, jos buvo pernešamos gimdyvėms. Tai lėmė, kad akušerių prižiūrimame skyriuje mirštamumas buvo kelis kartus mažesnis. Po skrodimų gydytojai ir studentai dažniausiai nusiplaudavo rankas, bet „palaikų dalelių“ likdavo. 

 

Chlorkalkės

I. P. Semmelweisas nustatė, kad kalcio hipochloridas (chlorkalkės) veiksmingiausiai panaikina nemalonų kvapą, liekantį po skrodimo. Kalcio hipochloridas, vėliau žinomas kaip balinimo skystis, 1789 m. pagamintas įžymaus prancūzų chemiko Claude‘o Louiso Bertholleto (1748–1822) Paryžiuje. Panašiu laiku ir škotų chemikas Charlesas Tennantas (1768–1838) pagamino kalcio hipochloridą ir 1798 m. patentavo jo tirpalo, o po metų ir miltelių gamybą. Netoli Glazgo pastatė chemijos gamyklą ir penkerius metus kasmet gamino dešimt tūkstančių tonų šių chemikalų.

1847 m. gegužę I. P. Semmelweisas įtikino skyriaus vadovą pareikalauti, kad prieš įeidami į gimdyvių palatą gydytojai privalėtų plauti rankas chlorkalkių tirpalu. Rezultatai buvo akivaizdūs: per tris mėnesius mirštamumas nuo gimdyvių karštligės sumažėjo nuo 7,8 proc. iki 1,8 proc. Tačiau gydytojai nedezinfekuodavo rankų po kiekvienos apžiūros, todėl būta ir mirštamumo padidėjimų dėl užkrato pernešimo nuo vienos moters kitai. 1848 m., įgyvendinus I. P. Semmelweiso siūlytus reikalavimus, mirštamumas nuo gimdyvių karštligės I skyriuje sumažėjo iki 1,27 proc., o II skyriuje, kurį prižiūrėjo akušerės, buvo net didesnis – 1,33 proc. Kaip šiuos rezultatus vertino kolegos?

 

I. P. Semmelweiso teorija nebuvo priimta

Preliminarūs rezultatai apie mirštamumo sumažėjimą dezinfekavus rankas buvo pranešti Vienos medicinos draugijos žurnalo redakcijai 1847 m. pabaigoje ir 1848 m. pavasarį. Išsiųsti laiškai Europos gimdymo klinikų vadovams ir prašoma įvertinti rezultatus, patvirtinti juos arba paneigti.

Dauguma atsakymų buvo neigiantys I. P. Semmelweiso teoriją. Kai kurie gydytojai net atsisakė išbandyti rankų plovimą chlorkalkių tirpalu. Jie buvo įsitikinę, kad nuo senų senovės karštligės yra neišvengiamos, gimdyvės miršta, o priežastis – miazmos. Gydytojai teigė, kad I. P. Semmelweisas nieko nauja neatskleidė. Medikų bendruomenė nepripažino, kad plaunant rankas dezinfekavimo tirpalu galima apsaugoti moteris nuo gimdyvių karštligės, netikėjo, kad „išorinės dalelės“ per gydytojų rankas patenka į moters kūną. Pripažinus I. P. Semmelweiso teoriją, griūtų medicinos pamatai – ligos kilmės aiškinimas miazmų teorija. Tik po 30 metų buvo pripažinta L. Pasteuro sukurta teorija apie mikroorganizmų sukeliamas ligas. 

Tiesa, dalis kolegų Vienos klinikoje palaikė I. P. Semmelweiso idėją, bet kita dalis, kuri buvo įtakingesnė, ją neigė. Nenorėta net pagalvoti, kad per gydytojų rankas keliauja mirtinas užkratas. Pasibaigus sutarties Vienos klinikoje terminui, I. P. Semmelweisui nebuvo pasiūlyta tęsti darbą gimdymo skyriuje. Teko palikti Vienos kliniką ir 1850 m. grįžti į Budapeštą.

Budapešte

Šešerius metus I. P. Semmelweisas dirbo Šv. Roko ligoninės akušerijos ir ginekologijos skyriaus vadovu. 1851–1857 m. gimdyvių mirštamumas nuo pogimdyminės karštligės šioje ligoninėje buvo 0,85 proc., o tuo pačiu metu Prahos ir Vienos klinikose – 10–15 proc. 1855 m. I. P. Semmelweisas paskirtas Pešto universiteto Teorinės ir praktinės akušerijos profesoriumi.

1857 m. žurnale „Vengrijos medicinos savaitraštis“ I. P. Semmelweisas paskelbė apie gimdyvių karštligės priežastis. Ir vėliau rašė apie „pūvančios gyvūninės organinės medžiagos“ sukeliamą ligą. 1860 m. vokiečių kalba parašė knygą „Gimdyvių karštligės etiologija, samprata ir profilaktika“.

 

Autoritetų nuomonė

Savo knygą I. P. Semmelweisas nusiuntė Europos akušerijos klinikų vadovams. Kaip ir pirmąjį kartą, beveik visi atsiliepimai buvo neigiami. Net ir žymiausi Europos gydytojai, taip pat patologijos profesorius Rudolfas Virchowas (1821–1902) ir akušerijos profesorius Friedrichas Scanzoni von Lichtenfelsas (1821–1891), kritikavo I. P. Semmelweisą. R. Virchowas teigė, kad pagrindinė gimdyvių karštligės priežastis yra „nepakankami gimdos susitraukimai, kurie sukelia trombozes kraujagyslėse, esančiose aplink gimdą, ir kad šie trombai sukelia karščiavimą“. Mirštamumo priežastis jis siejo su emocine moterų jausena.

Tačiau po kelerių metų ir nuožmiausi kritikai turėjo pripažinti profilaktinio rankų plovimo dezinfekuojamuoju tirpalu naudą. 1864 m. R. Virchowas teigė: „Aš pripažįstu Vienos mokyklos, ypač Semmelweiso, nuopelnus.“

 

Semmelweisas mirė nuo kraujo užkrėtimo

Savo atradimo triumfo Ignazas Philippas Semmelweisas nesulaukė. Jis mirė 1865 m. būdamas 47 metų, psichiatrijos ligoninėje Vienoje. Beveik dvidešimt metų jis atkakliai kovojo ir įrodinėjo profilaktinio rankų dezinfekavimo naudą. Tikėdamas savo atradimu, matydamas mirštančias moteris ir našlaičiais liekančius kūdikius, profesorius visais būdais stengėsi priversti gydytojus plauti rankas dezinfekavimo skysčiu. Neišvengta didelių konfliktų, sielvarto, nusivylimų.

Uždarytas į psichiatrijos ligoninę, I. P. Semmelweisas po dviejų savaičių bandė iš jos pabėgti. Prižiūrėtojas jį sulaikė, sumušė ir sužalojo. Skrodimo išvados atskleidė, kad gydytojas, mokslininkas profesorius I. P. Semmelweisas mirė nuo kraujo užkrėtimo – nuo tos pačios ligos, nuo kurios siekė apsaugoti gimdyves.

 

Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ 2020 m. Nr. 6.

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.