Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, per pirmuosius keturis šių metų mėnesius (sausio - balandžio mėn.) nuo tymų, epideminio parotito ir raudonukės pasiskiepijo dvigubai daugiau asmenų nei pernai per tą patį laikotarpį atitinkamai 28 061 ir 13 553 asmenys.

Ką turėtų žinoti gydytojas, skirdamas naujos kartos geriamuosius antikoaguliantus?

2019-04-08

Doc. dr. Birutė Petrauskienė

VUL Santaros klinikos Angiologijos ir kardiologijos centras

 

Remiantis epidemiologiniais duomenimis, prieširdžių virpėjimu (PV) serga 1 proc. populiacijos. Nuo 10 iki 20 proc. visų sergančių PV pacientų nejaučia ligos simptomų (besimptomis, tylusis PV). Apie 15 mln. žmonių visame pasaulyje kasmet nukenčia nuo insulto, iš kurių mažiausiai 15 proc. atvejų yra susiję su kliniškai diagnozuotu PV. Insultai, susiję su PV, pasižymi blogesnėmis baigtimis, lyginant su insultais, įvykusiais dėl kitų priežasčių. Kas ketvirto išeminio insulto priežastis yra nežinoma – tai kriptogeninis arba nežinomos kilmės embolinis insultas, o „tylusis“ PV gali būti svarbus etiologinis veiksnys.

 

Manoma, kad bendras PV paplitimas 2009 m. JAV buvo 2,4 proc. suaugusiųjų (5,33 mln. žmonių), iš kurių bemaž 700 tūkst. (13,1 proc.) PV atvejų yra nediagnozuoti. 56 proc. nediagnozuoto PV CHA2DS2-VASc yra ≥2 ir jie turėtų būti gydomi antikoaguliantais. Remiantis GARFIELD-AF registru, nuo 2010 m. PV gydymas antikoaguliantais didėja ir dabar jau 71 proc. tokių pacientų yra gydomi antikoaguliantais. Iš jų 43 proc. gauna ne vitamino K geriamuosius antikoaguliantus (NGAK).

Tenka pripažinti, jog ilgą laiką prieširdžių virpėjimo gydymo strategija visiškai nekito, nes vis neturėjome naujos kartos vaistų šiai patologijai valdyti. Pavyzdžiui, naujas antiaritminis vaistas dronaderonas (deja, nevisiškai pasiteisinęs klinikinėje praktikoje) pasirodė praėjus 30 metų nuo amjodarono įsitvirtinimo klinikinėje praktikoje, o vitamino K antagonistas (varfarinas) vartojamas daugiau nei 60 metų ir ilgą laiką buvo vienintelis geriamasis antikoaguliantas, vartojamas pirminei ir antrinei tromboembolijų prevencijai. Todėl nenuostabu, kad, atsiradus naujos kartos antikoguliantams bei plečiantis naujoms jų skyrimo indikacijoms, per keletą metų buvo atnaujintos Europos kardiologų draugijos prieširdžių virpėjimo diagnostikos ir gydymo gairių redakcijos, o 2018 m. pristatytas Europos širdies ritmo asociacijos (EŠRA) ne vitamino K antagonistų (VKA) geriamųjų antikoaguliantų vartojimo pacientams, sergantiems PV, praktinės rekomendacijos.

 

Naujos kartos ne vitamino K geriamieji antikoaguliantai

2008 metais rivaroksabanas – naujos kartos geriamasis antikoaguliantas – buvo patvirtintas tromboembolijų profilaktikai po ortopedinių operacijų. Nuo to laiko rivaroksabanas tapo plačiausiai vartojamu ne vitamino K antagonistų geriamuoju antikoaguliantu, vartojamu daugiau nei 45 mln. pacientų visame pasaulyje.

2011 metais patvirtintos indikacijos insulto prevencijai pacientams, sergantiems su vožtuvų liga nesusijusiu prieširdžių virpėjimu (NVPV), 2012-aisiais – plaučių tromboembolijos ir giliųjų venų trombozės gydymui, o po metų ir pacientams, patyrusiems ūminės širdies išemijos sindromus.

Šiandien remiantis tiek 2016 m. EKD prieširdžių virpėjimo diagnostikos ir gydymo, tiek 2018 m. EŠRA ne vitamino K antagonistų geriamųjų antikoaguliantų vartojimo praktinėmis rekomendacijomis, NGAK yra vitamino K antagonistų alternatyva varfarinui nevožtuviniu PV sergantiems pacientams. Jie rekomenduojami kaip pirmos eilės vaistai (I A įrodymų lygmuo), ypač pacientams, anksčiau nevartojusiems antikoaguliantų.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas. Ekspertų rekomendacijos“. 2018 Nr. 10

Nuotraukoje - doc. dr.  B. Petrauskienė

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.