Nemigos diagnostikos ir gydymo gairės

2018-11-07

Naujausiais duomenimis, nemiga besiskundžiančių asmenų daugėja ir vidutiniškai siekia apie 10 proc. gyventojų (vertinant Europos šalis, bene mažiausias paplitimas Vokietijoje – 5,7 proc. ir bene didžiausias – Prancūzijoje – 19 proc.). Kad problema sunkėja, patvirtina per pastarąjį dešimtmetį ženkliai išaugęs migdomųjų vaistų vartojimas. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, nemiga pagal tiesiogines ir netiesiogines išlaidas užima 11-tą poziciją. Straipsnyje pateikiamos apibendrintos suaugusiųjų nemigos, kaip savarankiško sutrikimo, o ne kaip atskiro simptomo ar sindromo, diagnostikos ir gydymo rekomendacijos (remiantis neseniai atliktos metaanalizės, kurią inicijavo Vokietijos miego medicinos draugija, angl. Germany Sleep Society, pateiktais apibendrintais duomenimis).

 

Nemigos apibrėžimas, etiologija ir klasifikacija

Daugumoje Europos šalių gydytojams ir klinikiniams psichologams/psichoterapeutams privaloma naudotis Tarptautine statistine ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacija (TLK), siekiant, kad teikiamos paslaugos būtų apmokamos iš sveikatos draudimo. Todėl pagal šią sistemą nemiga skiriama į neorganinę nemigą (F51) bei užmigimo sutrikimus ir nemigą (G47.0).

Neorganinė nemiga yra grindžiama tik subjektyvia kenčiančių asmenų patirtimi (detaliau 1 lentelėje). Nereikalaujama kiekybinių užmigimo latentiškumo, miego trukmės ar naktinių pabudimų dažnio bei trukmės kriterijų. Nemiga gali būti praeinanti (trunkanti iki savaitės), ūmi (trunkanti iki mėnesio) ir lėtinė (trunkanti ilgiau nei mėnesį). Sąvoka „neorganinė nemiga“ paprastai vartojama tada, kai miego sutrikimas neturi konkretaus atpažįstamo somatinio sutrikimo. Tačiau ar šio tipo nemiga iš tikrųjų yra „neorganinė“, pastaruosius keletą metų kyla aštrios diskusijos, atsižvelgiant į dokumentuotus neurobiologinius pokyčius pacientams, besiskundžiantiems „neorganine nemiga“. 5-ame Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovo leidime (angl. Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders, Fifth Edition, DSM-5, 2013 m.) ribos tarp organinės – pirminės ir neorganinės – antrinės nemigos neliko. Vietoje to atsiranda nauja kategorija – nemigos sutrikimai, kuri taip pat naudojama ir trečiojoje Tarptautinės miego sutrikimų klasifikacijos versijoje (angl. the third version of the International Classification of Sleep Disorders, ICSD-3, 2014 m.). Sprendimas pašalinti skirtumą tarp pirminės ir antrinės nemigos grindžiamas įrodymų, kad gydant pirminę ligą atitinkamai sumažėtų ir nemiga, stoka. 

Nemigos apibrėžimas ICSD-3 sistemoje iš esmės atitinka DSM-5. 2 lentelėje pateikiami nemigos diagnostikos kriterijai pagal ICSD-3. Tad, nustatant nemigos diagnozę, turi būti sutrikęs naktinis miegas (A kriterijus) ir dėl to pasireikšti dieniniai simptomai (B kriterijus). Be to, miego sutrikimas turi pasireikšti mažiausiai 3 naktis per savaitę 3 mėnesių laikotarpiu ir būti pripažintas kaip kliniškai reikšmingas. Jei diagnostikos kriterijai atitinka ir kitą psichinį ar somatinį sutrikimą, diagnozuojami abu sutrikimai.

Šios dienos visuomenėje ūmi nemiga yra labai dažnai pasitaikanti situacija ir visais atvejais specialaus gydymo nereikia. Tačiau lėtinę nemigą gydyti būtina. Kiek skiriasi laikas, nuo kada ūmią nemigą vadinti lėtine: pagal TLK 10-ąjį leidimą (TLK-10) minimali lėtinės nemigos trukmė – 1 mėnuo, o pagal ICSD-3 – 3 mėnesiai.

Nemigos priežastys gali būti įvairios. Įtakos turi, pvz., genetiniai veiksniai arba asmenybės sutrikimai, tokie kaip neurotizmas ar iškreiptas perfekcionizmas. Taip pat nemigai atsirasti (ypač ūmiai) labai svarbūs stresoriai, vieni dažniau pasitaikantys – įtampa darbe, tarpasmeninių santykių problemos. Ūmi nemiga yra pakankamai dažna, nors ir trumpalaikė liga, kuri, praėjus stresinei situacijai, dažnai susitvarko pati savaime. Tačiau esant nepalankioms aplinkybėms, užsitęsus stresinei situacijai, ūmi nemiga gali lengvai pereiti į lėtinę. Nemigą virsti lėtine skatina tokie veiksniai, kaip ilgas gulėjimas lovoje, ilgas snūduriavimas, bandant įveikti ūmią nemigą. Analizuojant, kodėl patyrus stresines situacijas sunku sugrįžti į normalų miego ritmą, pastebėta sutrikusi dvipusė miego bioreguliacija (angl. two-process bioregulation of sleep).

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 5

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.