Odos grybelių infekcija: šiuolaikinis gydymas

2014-12-11

Odos grybelių infekcijos (mikozė) – vienos dažniausių užkrečiamųjų odos ligų. Tikslus jų paplitimas nežinomas, nes gan dažnai ši infekcija nediagnozuojama, o ligoniai grybelinius odos pažeidimus gydosi patys nereceptiniais vaistais. Apskaičiuota, kad odos grybelių infekcijos rizika siekia 10–20 proc. Europoje ši infekcija lemia apie 48 proc. visų odos ligų, o JAV yra antroji pagal dažnumą odos liga po spuogų.

Odos grybelių ligomis serga įvairaus amžiaus žmonės. Plaukuotosios galvos dalies grybeliu dažniausiai serga vaikai, kojų tarpupirščių ir odos raukšlių – jauni žmonės, o nagai dažniau pažeidžiami vyresnio amžiaus žmonėms. Tokius sergamumo ypatumus lemia epidemiologiniai veiksniai, imuniniai organizmo savitumai ir kitos priežastys. Pavyzdžiui, vaikai glaudžiau bendrauja su gyvūnais, jauni žmonės fiziškai aktyvesni, sportuoja, patiria traumas, lankosi baseinuose, pirtyse. Vyresni asmenys turi prastesnę kraujotaką, silpnesnę imuninę sistemą, jie dažniau serga lėtinėmis ligomis, kurios nusilpnina organizmą.

Odos grybelių infekcijos rizika didesnė asmenims, sergantiems lėtinėmis odos, nagų, plaukų ligomis, sisteminėmis ligomis, cukriniu diabetu, periferine neuropatija, gydomiems imunosupresiniais vaistais. Infekcijos riziką didina aplinkos drėgmė, gausus prakaitavimas, uždaros avalynės ir ankštų drabužių dėvėjimas, traumos, prasta kūno higiena.

Odos grybelių infekcija plinta trimis būdais: nuo žmogaus žmogui (antropofilinė mikozė), nuo gyvūno žmogui (zoofilinės mikozė) ar iš dirvožemio žmogui (geofilinė mikozė). Dažniausiai grybelių infekcijos šaltinis būna sergantis žmogus.

Žmogus žmogų gali užkrėsti dviem būdais: tiesioginiu, per sąlytį (tai pasitaiko retai) ir netiesioginiu, pavyzdžiui, naudojantis užsikrėtusio asmens daiktais (rankšluosčiais, batais, šlepetėmis ir kt.).

Patogenezė

Daugelis odos grybelių (dermatofitų) pažeidžia viršutinį odos sluoksnį (epidermį), gleivines ar odos priklausinius, todėl nesukelia žmogui nepatogumų ar ligos simptomų ir nesutrikdo sveikatos. Vis dėlto dermatofitija gali būti pavojinga kai kuriems žmonėms, pavyzdžiui, imunosupresinės būklės asmenims, sergantiems cukriniu diabetu ir kt. Jiems grybelių sukelti odos pažeidimai gali būti netipiški, sunkesni, net agresyvios eigos: infekcija gali išplisti, pažeisti gilesnius audinius, suformuoti poodinių abscesų.

Už dermatofitines pavojingesnės mielių ir pelėsinių grybelių infekcijos. Jos gali plisti į giliuosius odos sluoksnius ar netgi vidaus organus (kvėpavimo takus, virškinimo traktą) ir sukelti sunkiai gydomas ligas.

Odos grybelių infekcija skiriama į paviršinę, poodinę, sisteminę, oportunistinę.

Dermatofitija

Dermatofitija – dažniausia odos grybelių infekcija. Ją sukelia 3 rūšių grybeliai dermatofitai: Trichophyton, Microsporum, Epidermophyton. Dermatofitai pažeidžia raginį epidermio sluoksnį, nagus ir plaukuotąją galvos dalį. Pagal anatominę lokalizaciją ir klinikinius simptomus skiriama pėdų, plaštakų, odos raukšlių, veido ir kitų kūno vietų odos grybelių infekcija.

Pėdų grybelių infekcija

Ši infekcija paplitusi labiausiai: ji pažeidžia padų ir tarpupirščių odą. Ligonis skundžiasi padų pleiskanojimu, niežėjimu, skausmingais tarpupirščių odos įtrūkimais, erozijomis, pūslelėmis. Kartais padų odos pleiskanojimas, ypač vyresnio amžiaus žmonių, klaidingai priskiriamas odos sausėjimui, nors iš tikrųjų tai yra odos grybelio simptomas.

Pėdų odos grybelis vadinamas „atletų pėda“. Dažniausiai suserga 20–40 metų vyrai. Pėdų grybelis – būdingiausia dermatofitų sukeliamos infekcijos lokalizacija. Ši infekcija labai susijusi su gausiu prakaitavimu, šiluma ir uždaros avalynės avėjimu.

Pažeidimui būdingos balkšvos šlapiuojančios odos sritys trečio ir ketvirto kojos piršto tarpupirščiuose, ant nugarinio pėdos paviršiaus gali atsirasti klasikinių uždegimo dėmelių. Kartais pacientai skundžiasi nuolat sausa, pleiskanojančia, suragėjusia padų ir kulnų oda. Dėl tipiškos lokalizacijos pastaroji infekcijos forma (ją dažniausiai sukelia Trichophyton rubrum) vaizdingai vadinama „mokasino infekcija“. Kai kada pėdų grybelių infekcija gali pasireikšti ūmai – uždegimo pūslelės ir pūlinukai susiformuoja kitose odos srityse: ant rankų, krūtinės, pirštų šoniniuose paviršiuose. Tokios reakcijos vadinamos dermatofitidinėmis: jos rodo imuninę pažeidimų kilmę. Atokūs pažeidimai išnyksta, išgydžius pirminį, pėdų, grybelį.

Rankų grybelis (tinea manum)

Rankas grybelių infekcija pažeidžia rečiau negu pėdas. Rankų, kaip ir pėdų grybelis, gali pasireikšti klasikinėmis uždegimo ir šiek tiek pleiskanojančiomis dėmelėmis ant nugarinių plaštakų paviršių arba nuolat sausa, pleiskanojančia, suragėjusia delnų oda. Jei pažeidžiami delnai, paprastai būna pažeistos ir pėdos. Dažniausiai pažeidžiama viena ranka ir abi pėdos arba abi rankos ir viena pėda.

Galvos grybelis (tinea capitis)

Pažeidžiama plaukuotoji galvos odos dalis. Dažniausiai serga mokyklinio amžiaus vaikai. Galvos plaukuotoje dalyje atsiranda vienas ar keli žiedo pavidalo ar apskriti odos lopai, apimti uždegimo ar be jo, pažeistoje srityje iškrinta plaukai.

Jei pažeidimo vietoje uždegimo pokyčių nėra, dažniausiai nustatomas Trichophyton tonsurans. Pažeistos vietos atrodo kaip juodi taškai. Toks vaizdas susidaro, nes pažeisti plaukai nulūžta prie pat odos paviršiaus. Galvos grybelis gali priminti paprastą pleiskanojimą. Mikrosporija (infekcija, kurią sukelia Microsporium grybeliai) pasireiškia pilkšvomis dėmėmis ant plaukų, plaukai nustoja žvilgėti, nes padengti grybelių sporų. Uždegimo pažeista oda pleiskanoja, parausta, joje atsiranda pūlinėlių. Kai kuriems pacientams susiformuoja „kliuksinti“, sukietėjusi granulioma, vadinama kerionu. Vėliau darinio vietoje gali atsirasti randų arba visam laikui iškristi ir niekada nebeataugti plaukai.

Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 8, 2014

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.