Higienos instituto Sveikatos informacijos centras išleido periodinį sveikatos statistikos leidinį „Lietuvos gyventojų sveikata ir sveikatos priežiūros įstaigų veikla 2019 m. (išankstiniai duomenys)”. Jame pateikiami pagrindiniai išankstiniai praėjusių metų Lietuvos gyventojų sveikatos ir svesiatos priežiūros įstaigų veiklos rodikliai.

Paauglių ginekologinės problemos ir jų sprendimo galimybės

2020-04-14

Mergaitės yra linkusios dažniau sirgti išorinių lytinių organų ir makšties infekcinėmis ligomis, palyginti su suaugusiomis moterimis. Taip atsitinka dėl anatominių ir fiziologinių ypatybių bei tam tikrų elgsenos įpročių. Tačiau lytinio brendimo laikotarpiu joms kartu su gydytojais tenka spręsti ir kitas gana rimtas lytinės sveikatos problemas. Plačiau apie tai kalbamės su VUL Santaros klinikų akušere ginekologe prof. dr. Žana Bumbuliene.

Kokios problemos dažniausiai kamuoja paaugles?

Paauglystė – tai amžius, kai susiformuoja visa būsimoji moters sveikata, ypač – susijusi su vaisingumu, reprodukcija. Todėl iš tiesų labai svarbu atkreipti dėmesį į tam tikrus dalykus, kurie kartais atrodo savaime suprantami. Tačiau sutrikusi kai kurių organų veikla gali būti labai rimtos sveikatos problemos ženklas.

Vienas tokių aspektų, kurį norėtųsi paminėti pirmiausia – mėnesinės. Jos atsiranda brendimo laikotarpiu. Iš tikrųjų tai sveikatos ženklas – tarsi patvirtinimas, kad viskas gerai, kad moters organizmo veikla vystosi tinkamai, pagal amžių. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kada mėnesinės atsiranda. Kartais sunerimę tėvai kreipiasi dėl, pavyzdžiui, aštuonerių metų mergaitės, kuriai jau pasirodė mėnesinės. Iš tiesų reikia aiškintis, kodėl taip anksti, arba atvirkščiai – vėlai, kai sulaukus šešiolikos metų jų vis dar nėra. Tai ribinis laikas, kada būtina susirūpinti. Mėnesines gali vėlinti įvairios priežastys, pavyzdžiui, lėtinės ligos, mergaitės pastangos būti itin lieknai ir t. t. Vėluojanti lytinė branda gali būti ir paveldima.

Antra svarbi aktualija – žmogaus papilomos viruso (ŽPV) sukeliamos ligos. Labai svarbi jų prevencija. Nuo 2016 metų rugsėjo 1 dienos Lietuvoje pradėta vykdyti nacionalinė programa: valstybės lėšomis vienuolikmetės mergaitės skiepijamos nuo ŽPV. Pastaruoju metu ginekologai sulaukia klausimo: ar verta skiepytis? Iš tiesų šis skiepas – labai svarbus ir reikalingas, nes ŽPV gali tapti gimdos kaklelio vėžio priežastimi. Daugiau kaip 99 proc. moterų, sergančių gimdos kaklelio vėžiu, turi ir ŽPV. O gimdos kaklelio vėžys – klastinga liga, kuri iki trečios vėlyvosios stadijos neturi simptomų, todėl suaugusioms moterims atliekami citologiniai tyrimai siekiant laiku nustatyti pokyčius. Manau, kad skiepai – labai svarbi profilaktinė priemonė, apsauga ne tik nuo gimdos kaklelio vėžio, bet ir nuo kitų ŽPV sukeliamų ligų (išorinių lytinių organų karpų, gerklų papilomatozės, makšties ar išangės vėžio). Paskiepyti mergaites nuo ŽPV idealiausia iki pirmųjų lytinių santykių. Galima skiepytis ir vėliau, bet geriausiai atsparumas susiformuoja iki 13–14 metų, todėl šiame amžiuje užtenka dviejų skiepų dozių. Tarp jų turi praeiti 6 mėnesiai.

Šiuo metu Lietuvoje yra dvi vakcinos: dvivalentė Cervarix, kuria šiuo metu nemokamai skiepijamos vienuolikmetės mergaitės. Cervarix apsauga nuo gimdos kaklelio vėžio siekia 70 proc. Kitos devyniavalentės vakcinos Gardasil9 apsauga nuo gimdos kaklelio vėžio siekia 90 proc. Deja, ji yra brangesnė, todėl ja pasiskiepyti galima tik mokamai. Kasmet vyksta šių valstybės finansuojamų skiepų pirkimo konkursas. Kol kas pagrindinis kriterijus kaina, todėl laimi pigesnė vakcina.

Skiepijant labai svarbus tęstinumas. Prieš dvejus metus turėjome problemą, kad pradėta skiepyti viena vakcina, bet, konkursą laimėjus kitai, nebuvo galimybės užbaigti skiepijimo ta pačia vakcina. Dėl to sulaukėme labai daug susirūpinusių tėvų skambučių. Nėra tokių tyrimų, kurie patvirtintų, kad antrąkart paskiepijus mergaitę kitokia nei pirmoji vakcina, būtų užtikrinta apsauga nuo ligos. Kilus tokių problemų, kartais tėvai patys perka identiškas vakcinas arba laukia, kada jos bus atvežtos į gydymo įstaigą.

Džiugu, kad nacionalinė skiepijimo programa vykdoma sėkmingai. Be to, pastebime, kad labai pagerėjo supratimas apie šią vakciną ir jos svarbą. Nors anksčiau daug kalbėdavome, kad mergaites reikia skiepyti nuo ŽPV, kol nebuvo nacionalinės programos, susidomėjimas šiais skiepais buvo tikrai mažesnis. Galbūt labiau į šią problemą sureagavo tėvai, gavę daugiau informacijos iš šeimos gydytojų ar radę internete, tačiau, pradėjus mergaičių sveikata labiau rūpintis valstybei ir paskelbus programą, skiepijimo apimtys gerokai padidėjo. Žinoma, rezultatai Lietuvos regionuose nėra vienodi – vienur pasiskiepija apie 30 proc., kitur net daugiau nei 60 proc. mergaičių.

 

Tokiais atvejais tikriausiai svarbi švietėjiška veikla, bendros žinios apie lytinius santykius ir jų pasekmes?

Paauglių ugdymas yra labai svarbus. Nuo to, kokių žinių gauna jaunas žmogus, labai priklauso tolesnis jo gyvenimas bei sveikata.

Buvau pakviesta į darbo grupę, kuri parengė metodinę priemonę „Patarimai mokytojui. Lytiškumo ugdymas ir rengimas šeimai paauglystėje“. Šią programą iniciavo Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija, o jos parengimu rūpinosi Ugdymo plėtotės centras. Pirmą kartą buvome pakviesti dalyvauti medikai (aš – kaip ginekologė, dr. Rolandas Adomaitis – kaip urologas, prof. Natalja Fatkulina – kaip Sveikatos mokslų instituto direktorė). Mums buvo iškelta užduotis pateikti medicininę mokslo įrodymais pagrįstą informaciją.

 

Kokios problemos aktualios kalbant apie jaunų žmonių lytinį švietimą?

Visiškai aišku, kad ir tėvai, ir mokytojai norėtų, jog lytinis gyvenimas būtų pradėtas kuo vėliau. Tai ir didžiulė atsakomybė, pradėjus lytinius santykius galima pastoti, apsikrėsti įvairiomis lytiškai plintančiomis ligomis ir t. t. Dirbant šioje darbo grupėje bendri tikslai buvo aiškūs, bet nuomonės, kaip toliau elgtis, išsiskyrė. Vieniems, rodos, visiškai suprantama, kad toks švietimas būtinas, kiti tai vertino labai kontroversiškai. 

Per šios programos pristatymą Lietuvos mokslų akademijoje, man kalbant apie lytinį ugdymą, pasipylė labai priešiškų nuomonių bei teiginių, kad jaunimui nereikia jokio lytinio švietimo, informacijos apie lytinius santykius, nes esą jie patys puikiausiai viską susiranda internete. Tačiau niekas net nesusimąsto, kad jeigu randama informacija bus netiksli ar pateikta nesuprantamai, gali padaryti daugiau žalos nei naudos, sukelti nesveiką susidomėjimą ir pan. Todėl ir manau, kad jaunimui reikia pateikti kuo daugiau visapusės informacijos. Ir apie meilę, apie lytinį auklėjimą bei supratimą turi kalbėti tiek biologijos, tiek ir tikybos mokytojai. Galiausiai su jaunuoliais šiais klausimais bendrauti, apie lytinį gyvenimą ir jo pasekmes pasakoti turėtų tam specialiai parengtas specialistas, gerai šiuos dalykus išmanantis žmogus, nes mokytojai dažniausiai irgi drovisi. Prie vaikų visą laiką joks sargas nestovės, o neretai jie patys priima sprendimus – galbūt momentinius ir labai spontaniškus, kurie gali būti neteisingi... Ir jeigu vaikai bus neparuošti – jų elgesys irgi bus kitoks. Blogai, kai nėra su kuo pasitarti.

Statistiniai duomenys leidžia daryti išvadą, kad dažniausiai pastojama lytinio gyvenimo pradžioje, netgi pirmųjų lytinių santykių metu. Na, o praėjus maždaug metams, atsiranda jau šiokia tokia patirtis, supratimas, kad galbūt reikia apsaugos. Tuomet jau išdrįstama kreiptis į gydytojus ir ieškoti sprendimų. Būtent apie tai reikėtų kalbėti, informacijos turėtų būti kuo daugiau. Kai jaunuoliai turės daugiau žinių, patys atsirinks, kas jiems naudinga. Mokykloje beveik neskiriama laiko vaikus paruošti šeimai. O juk tai vienas svarbiausių dalykų, nuo kurio labai priklauso tolesnis žmogaus gyvenimas.

 

Kalbėjosi Ramutė Pečeliūnienė

 

Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ 2020 m. Nr. 2.

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.