Padidėjęs jautrumas saulei – ką turėtume žinoti?

2021-08-27

Justina Šematonytė, doc. dr. Ieva Bajoriūnienė,

LSMU MA Imunologijos ir alergologijos klinika

Alergija saulei nustatoma vis dažniau, nes plačiai vartojame vietinius ir sisteminius medikamentus, odos priežiūros priemones, taip pat atsiranda naujų diagnostikos galimybių. Mūsų aplinkoje gausu fotoalergenų, kurie kartu su saulės spinduliais gali sukelti fotoalergines reakcijas. Per pastarąjį dvidešimtmetį pasikeitus visuomenės supratimui apie galimą pernelyg žalingo saulės spindulių poveikio pavojų, gerokai išaugo apsauginių kremų nuo saulės naudojimas. Svarbu pacientus informuoti, kad apsauginiuose kremuose nuo saulės gausu sensibilizatorių, galinčių tapti kontaktinio dermatito priežastimi, o veikiant ultravioletiniams spinduliams netgi galinčių išprovokuoti fotoalergines odos reakcijas.

 

Ultravioletiniai saulės spinduliai

Saulės spinduliai skleidžia regimosios šviesos (400–700 nm), infraraudonuosius (0,7–100 nm) bei ultravioletinius spindulius (UV). UV spinduliai yra patys pavojingiausi, atsižvelgiant į bangų ilgį, skirstomi į tris grupes: UVA, UVB ir UVC [1, 3]. UVA spinduliai yra  skvarbiausi (pvz., gali prasiskverbti pro stiklą). Apie 20–30 proc. UVA spindulių pasiekia giliuosius tikrosios odos sluoksnius, yra siejami su ankstyvu odos senėjimu bei odos onkologinių ligų vystymusi. UVB spindulių poveikis pasireiškia epidermyje. UVB spinduliai siejami su nudegimais saulėje ir odos tamsėjimu [2]. UVC spinduliai yra patys pavojingiausi, tačiau trumpiausi, sugeriami ozono sluoksnyje, todėl į Žemės paviršių beveik nepatenka. UV spinduliuotė daro didelę įtaką žmogaus sveikatai, gali išprovokuoti odos susirgimus bei pabloginti lėtinių ligų klinikinę eigą (pvz., sisteminės raudonosios vilkligės) [1, 3].  

 

Padidėjęs odos jautrumas saulei 

Fotodermatozės – tai odos ligos, kurias sukelia ultravioletiniai saulės spinduliai (dažniausiai UVA). Literatūroje yra išskiriama iki 30-ies skirtingų fotodermatozių rūšių, tačiau iki šiol nėra paskelbtos vienodos klasifikacijos. 

Fotodermatozes galima suskirstyti į penkias pagrindines grupes:

  • Idiopatinės fotodermatozės (pvz.: polimorfinė šviesos dermatozė, lėtinis aktininis dermatitas, saulės dilgėlinė, aktininis niežulys);

  • Antrinės fotodermatozės, išprovokuotos egzogeninių veiksnių (fototoksinės ir fotoalerginės reakcijos);

  • Antrinės fotodermatozės, atsirandančios dėl endogeninių veiksnių (pvz., porfirijos);

  • Dėl saulės paūmėjusios odos ligos (autoimuninės, infekcinės ligos); 

  • Retos paveldimos dermatozės (literatūroje vadinamos genodermatozėmis).

Detali anamnezė – svarbiausias diagnostikos metodas konsultuojant pacientą, besiskundžiantį padidėjusiu jautrumu saulei. Įtariant antrines fotodermatozes, išprovokuotas egzogeninių veiksnių, tikslinga pacientui rekomenduoti atlikti fotolopo testą. Norint patvirtinti diagnozę, gali prireikti odos biopsijos ir laboratorinių kraujo tyrimų, pvz., nustatyti antibranduolinius antikūnus (ANA) ar porfirinus [4, 5].

 

Fototoksinės ir fotoalerginės reakcijos

Plačiau skaitykite LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALE 2021 m. nr. 5

 

© 2006 Visos teisės saugomos.