ULAC: toksoplazmozė – žmonių ir gyvūnų parazitinė liga, kurią sukelia parazitiniai pirmuonys – toksoplazmos, kuriomis dauguma susirgusiųjų užsikrečia valgydami nepakankamai termiškai (iki 60°C temperatūros) apdorotą ar žalią mėsą, dalis – maistui vartodami užkrėstą vandenį, nevirintą pieną, valgydami neplautas daržoves, vaisius, uogas, per užterštas rankas ar kitus daiktus.

Pandemijos ne tik žlugdo, bet ir skatina pažangą

2021-04-26

Koronaviruso sukelta pandemija Lietuvoje dar visai neseniai buvo pasiekusi neregėtas aukštumas – didžiuliai kasdieniai užsikrėtusiųjų skaičiai kėlė nerimą, ligoninių stacionaruose trūko lovų ir medikų, ėmė plisti įvairios sąmokslo teorijos ir gąsdinimai. Valdžios institucijoms teko imtis griežtų apribojimų ir ieškoti būdų, kaip toliau išlaikyti kiek įmanoma normalesnį gyvenimą. Dabar situacija gerokai pasikeitė, karantinas ir vakcinos tapo kovos su šiuo virusu lūžio tašku. Apie tai, kaip pandemijos sąlygomis teko ir tenka dirbti urologams, kokias papildomas problemas reikia spręsti ir ko galima tikėtis ateityje, kalbamės su Lietuvos urologų draugijos prezidentu, LSMU MA Urologijos klinikos vadovu profesoriumi Mindaugu Jievaltu.

 

Kaip vertinate pandeminę situaciją, kuri visuomenę sukausčiusi jau beveik metus, kaip ji koreliuoja su Jūsų tiesioginiu darbu, pareigomis?

 

Kaip ir bet kuriai medicinos sričiai, taip ir urologijai pandemija daro didelę įtaką. Pacientams yra sunkiau pasiekti bendrosios praktikos gydytojus, o iš šios grandies – patekti pas specialistus. Turbūt reikia pripažinti faktą, jog pacientams medicininių paslaugų prieinamumas yra pablogėjęs. Gydymo įstaigos ir mes, gydytojai, kiek leidžia galimybės, stengiamės išlaikyti visas paslaugų, būtinosios medicininės pagalbos apimtis. Labai aktuali išlieka onkologija, todėl tikrai siekiame neriboti pacientams reikalingų paslaugų prieinamumo. Bet vis dėlto tenka pripažinti, kad dalis pacientų ir patys vengia medicinos įstaigų. Kai bus pateikti statistiniai duomenys, tikriausiai nenustebsime pamatę, kad paslaugų teikimas tikrai sumažėjęs. Manau, kad bent jau LSMUL Urologijos klinikoje per praėjusius metus apsilankė apie 25–30 proc. pacientų mažiau nei ankstesniu laikotarpiu.

Maždaug nuo pernykščio rugsėjo iki dabar dirbame pandemijos sąlygomis. Aišku, dalis paslaugų perkelta į telefoninę erdvę išlaikant distanciją tarp gydytojo ir paciento. Tiems pacientams, kuriems reikia įvertinti tyrimus, išrašyti receptus bei atsakyti į rūpimus klausimus, taip pat siūlome nesikreipti tiesiogiai, nes visą informaciją įmanoma gauti telefonu, naudotis elektroniniais receptais. 

 

Kokios šiuo metu ūmiausios ir daugiausia dėmesio reikalaujančios urologijos sritys? Ar galima įvardinti ligas, kurioms pandemija padarė neigiamą poveikį?

 

Aš negalėčiau išskirti kokių nors ligų. Svarbios yra visos onkologinės patologijos, nes delsiant ar atidėliojant gydymą galimos labai neigiamos pasekmės, o ir gydymo rezultatai nebus tokie, kokių norėtume. Bet koks vėlavimas tikrai nėra palankus paciento sveikatai. Pastaruoju metu priimame nemažai sergančiųjų, kurių liga jau būna gerokai pažengusi. Ir nebūtinai tai gali būti vėžys, grėsmingos tampa ir įvairios infekcijos. Tokius pacientus gydyti tikrai labai sunku, dalies jų gydymo rezultatai būna prasti, žmonės miršta, kaip jau minėjau, net ir nuo išplitusių infekcijų. Visomis ligomis sergantiems pacientams reikalingas deramas dėmesys. Taigi mes stengiamės pagelbėti tiek onkologiniams ligoniams, tiek kiekvienam pacientui, kuriam reikalinga skubi pagalba.

Beje, Kauno regione susiklosčiusi gana rimta situacija. Kauno klinikinės ligoninės urologai dabar nebeteikia nei skubios pagalbos, nei kitų paslaugų, nes šiuo metu gydo vien kovidu sergančius ligonius. Dėl to visas skubios medicinos pagalbos srautas iš viso Kauno krašto regiono tenka LSMUL Urologijos klinikai.

 

O kaip COVID-19 koreguoja medikų darbo sąlygas?

 

Apie 20 proc., o galbūt net trečdalis viso mūsų personalo (gydytojai, slaugytojai, jų padėjėjai) persirgo šia infekcija. Tai reiškia, jog kurį laiką teko dirbti be jų. Kitas dalykas – dalį savo personalo siunčiame į kovidinius skyrius pagelbėti kolegoms (dalis mūsų slaugių, taip pat anesteziologų, Intensyviosios terapijos skyriaus specialistų nuolat dirba kovidiniame Kauno klinikų skyriuje). Tad dėl sumažėjusio personalo (kaip minėjau, dalis serga ar yra izoliacijoje, dalis dirba su COVID-19 užsikrėtusiais ligoniais) negalime dirbti visu pajėgumu. Praktiškai mūsų atliekamo darbo apimtys sumažėjusios 30–40 proc., arba kitaip tariant, išnaudojame tik apie 60 proc. savo pajėgumų. Kadangi atliekame mažiau operacijų bei intervencijų, susidaro didesnės eilės laukiančiųjų būtent kai kurių planinių operacijų (pavyzdžiui, prostatos hiperplazijos, intervencijų, susijusių su inkstų akmenlige, ir kt.) ir dalis jų perkeliamos į ateitį. Tačiau pakartosiu – skubią pagalbą suteikiame absoliučiai visiems, kuriems jos reikia.

 

Sakykite, ar per šį pandeminį laikotarpį nesusilpnėjo dėmesys mokslui, jo pažangai – naujienoms, inovacijoms ir pan. ? Ar naujų diagnostikos bei gydymo metodikų kūrimo darbai nepristabdyti?

 

Ne, pandemija šio proceso nesustabdė – mokslo progresas vyksta lygiagrečiai. Tiktai visos konferencijos, mokymai, seminarai persikėlė į elektroninę erdvę. Kaip tik dabar tam palankus laikas. Dalis gydytojų tuo sėkmingai naudojasi – ir klausosi, ir mokosi, ir būtent taip semiasi žinių. Lietuvoje šiuo metu procesai taip pat vyksta – mes kuriame naują Prostatos vėžio gydymo aprašą, kuris, manau, šiais metais bus patvirtintas Sveikatos apsaugos ministerijoje ir juo bus galima naudotis prižiūrint teikiamų paslaugų kokybę. Tikimės, kad šis dokumentas padės atverti naujos ir pažangios kokybinių paslaugų parametrų priežiūros etapą.

Taigi, mokslas nedaro jokios pauzės, visi numatyti darbai toliau tęsiami. Jau gauname žinių apie pasirodysiančius naujus vaistus, lygiagrečiai visos specializacijos tiria, kokį poveikį patologijoms ir mūsų teikiamoms paslaugoms daro pandemija. Tokios analizės atliekamos ir onkologijos, ir transplantologijos, ir, be abejo, urologijos srityse. Taip gimsta naujos rekomendacijos bei patarimai…

Na, o kokių nors globalių, išskirtinių rekomendacijų, susijusių su pandemija, nėra. Tiktai pastebimas bendras onkologų susirūpinimas dėl onkologinių ligonių situacijos. Vieningai sutarta, kad pandemija daro didžiulę neigiamą įtaką tiek onkologinių ligų diagnostikai, tiek ir jų gydymui. Mes esame sutarę, kad itin agresyvių, nepalankios prognozės ligų formų diagnostika ir gydymas bei jo tęstinumas turi būti absoliučiai prieinamas kiekvienam pacientui. Jiems turi būti suteiktos visos reikalingos paslaugos be jokių išlygų, nes bet koks atidėliojimas lemia blogesnius rezultatus. Kaip jau minėjau, norime ar nenorime pripažinti, bet pandemija iš tikrųjų blogina infrastruktūrines paslaugų teikimo galimybes.

 

O ar numanomos galimos šio viruso sukeltos urologinių ligų pasekmės? Ar toks klausimas aktualus?

 

Taip, šis klausimas nepaliekamas be dėmesio, atliekami tyrimai. Mes taip pat stebėsime savo pacientus, nes tarp urologinių ligonių yra persirgusių COVID-19 liga. Tačiau bet kokiems apibendrinimams reikia laiko. Nors mums ir labai nesinorėtų išgirsti apie kokias nors neigiamas ilgalaikes pasekmes, bet liekamieji poveikiai tikrai galimi. Galbūt tai labiau sietina su plaučių ligomis, psichologinėmis arba imunodeficitinėmis būsenomis, bet, manau, urologinės patologijos irgi neišvengs pasekmių. Pasaulio mokslininkai ir toliau labai domisi šiuo virusu, jo atmainomis, skelbiama daugybė publikacijų, susijusių su COVID-19. Kol kas viskas dar labai aktualu ir daug nežinomųjų, todėl manau, kad bent artimiausius metus pusantrų tokios temos tikrai nedings iš publikacijų antraščių.

 

O kokias iliuzijas puoselėjate jūs?

 

Nesu imunologas, kad pateikčiau tvirtą atsakymą... Vis dėlto tikiu vakcinacija. Manau, kad vakcinos ir karantino derinys turėtų ir toliau mažinti sergamumo rodiklius. Galiausiai, nemaža dalis populiacijos perserga šia liga ir natūraliai susiformuoja barjeras virusui plisti. Todėl esu įsitikinęs, kad visuomenė turi galimybę pasveikti ir „užverti šį epizodą“. Bet, kita vertus, tai nauja infekcija ir dar daug ko apie ją nežinome. Štai kažkada nustatytas žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV), išsiaiškintos priežastys, bet, kaip žinia, dar ir šiandien negalime pasakyti, kad ši problema visiškai išspręsta. Ji toliau egzistuoja, žmonės gydosi, dalis jų tampa pažeidžiami, bet dauguma jau žino, kaip šį virusą valdyti, nes pačios infekcijos panaikinti negalima. Lygiai taip pat yra ir su gripu. Tai persistuojančios problemos. Gali būti, kad panašia kaip ir gripas sezonine problema taps ir kovidas. Bet, kita vertus, vakcinos jau sukurtos, jos labai efektyvios ir gali pateikti rimtų pokyčių šiame „žaidime“. Aš tuo tikiu. Net jeigu naujo viruso padermės sukels refrakterijos problemų, tai taps iššūkiu kurti naujas, daugiavalentes vakcinas. O farmacijos pramonė jau vis garsiau kalba apie tokių vakcinų, tinkamų naujoms viruso atmainoms valdyti, kūrimą. Kita didelė kryptis – efektyvios terapijos kūrimas. Manau, kad tikrai bus sukurti vaistai šio viruso sukeltai ligai gydyti. 

 

Kalbėjosi Ramutė Pečeliūnienė

Nuotraukoje - prof. Mindaugas Jievaltas

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.