Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, per pirmuosius keturis šių metų mėnesius (sausio - balandžio mėn.) nuo tymų, epideminio parotito ir raudonukės pasiskiepijo dvigubai daugiau asmenų nei pernai per tą patį laikotarpį atitinkamai 28 061 ir 13 553 asmenys.

Plaučių vėžio diagnostikos ir gydymo gairių apžvalga

2019-04-09

Plaučių vėžys yra viena labiausiai paplitusių ir blogiausiomis išgyvenamumo prognozėmis pasižyminčių onkologinių ligų pasaulyje. Todėl jos diagnostikai ir gydymui neatsitiktinai skiriamas ypatingas dėmesys. Vasaros pradžioje Lietuvos pulmonologų draugija kartu su Vilniaus universitetu, Lietuvos chemoterapeutų draugija, Lietuvos krūtinės ir širdies chirurgų draugija, Lietuvos laboratorinės medicinos draugija, Lietuvos onkologų draugija, Lietuvos radiologų asociacija, Lietuvos skausmo draugija, Lietuvos spindulinės terapijos sąjunga ir Valstybiniu patologijos centru atliko didžiulį darbą atnaujindama ankstesnes Plaučių vėžio diagnostikos ir gydymo gaires (metodines rekomendacijas). Suburtas būrys geriausių savo srities specialistų Lietuvoje, visų minėtų institucijų atstovų parengė ir pateikė susistemintą visą šiuolaikinę informaciją apie plaučių vėžio morfologiją, biologiją, diagnostiką ir gydymą. Šis dokumentas skirtas įvairių specialybių gydytojams, dirbantiems plaučių vėžio srityje, taip pat gydytojams rezidentams, studentams. Plačiau pakomentuoti šį dokumentą bei išreikšti savo vertinimus paprašėme šias rekomendacijas rengusios darbo grupės narius – VUL Santaros klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centro vadovą prof. Edvardą Danilą ir Lietuvos pulmonologų draugijos pirmininką doc. Rolandą Zablockį.

 

Gerb. profesoriau Edvardai Danila, prašome trumpai pristatyti jūsų vadovautos darbo grupės parengtą dokumentą. 

Šių metų vasaros pradžioje paskelbtas Plaučių vėžio diagnostikos ir gydymo gairių (metodinių rekomendacijų) antrasis leidimas, kurį parengė 44 autoriai – gydytojai pulmonologai, radiologai, krūtinės chirurgai, patologai ir kitų sričių specialistai. Poreikis atnaujinti jau esamas rekomendacijas buvo lemtas naujausių žinių apie plaučių vėžį – apie jo biologiją, diagnostiką, studijavimą ir gydymą.

 

Kas tai yra plaučių vėžys? Kiek ši liga agresyvi ir kodėl jai skiriamas ypatingas dėmesys?

Plaučių vėžys yra dažniausia vyrų ir viena dažniausių moterų ligų. Ją didžiausia dalimi lemia tabako rūkymas. Turint omeny tai, kad rūko nemažai gyventojų, šios ligos aktualumas yra svarbus ne tik dabar, bet ir prognozuojamas dešimtis metų į priekį. Kodėl? Todėl, kad liga neišsivysto sulig pirmąja surūkyta cigarete. Pirmoji surūkyta cigaretė sukelia riziką susirgti plaučių vėžiu. Ir toji tikimybė, rūkant kuo ilgiau ir kuo daugiau, vis didėja. Tie, kas dabar rūko, plaučių vėžiu rizikuoja susirgti po 15–20 metų, kitaip tariant, per artimiausius kelis dešimtmečius sergamumas plaučių vėžiu tikrai nemažės, nes akivaizdaus rūkymo mažėjimo tendencijų nėra. Panašu, kad plaučių vėžio atvejų tiktai daugės.

 

Kiek svarbus kuo ankstesnis šios ligos diagnozavimas? Koks yra plaučių vėžio išsivystymo mechanizmas nuo pirmųjų jo užuomazgų?

Dažniausiai plaučių vėžys išsivysto bronchuose, kiek rečiau – pačiose plaučių alveolėse. Vis dėlto dažniausiai plaučių vėžys išsivysto bronchų virpamajame epitelyje, kuris dengia bronchus. Rūkant tabaką (tai dažniausia vėžio išsivystymo priežastis), vystosi lėtinis uždegimas. Įvairūs cigarečių degimo produktai, aktyvios medžiagos, deguonies junginiai žaloja ląstelę ir dėl to ji yra pažeidžiama, nevyksta jos normali regeneracija, ji tampa nenormali, nes žalojantis poveikis nesustoja. Šiam žalojančiam poveikiui besitęsiant (turiu omenyje cigarečių degimo produktų poveikį), ląstelėse (vienoje ar keliose) atsiranda genų pokyčių, t. y. pati ląstelė ilgainiui įgyja vis daugiau savybių, nebūdingų normaliai ląstelei, o būdingų neoplazinei, t. y. piktybinei ląstelei. Svarbiausia, kad, virtusi piktybine vėžio ląstele, ji ima nevaldomai daugintis. Normaliai kiekviena ląstelė turi tam tikrą, ribotą dalijimosi ciklų skaičių, tai reiškia, jog jos dauginimasis, dalijimasis ar augimas kada nors sustoja. Vėžinės ląstelės dalijimasis neribotas. Antra tokios ląstelės savybė – neįvykstanti savalaikė ląstelės žūtis. Normali ląstelė nugyvena tam tikrą ciklą ir savaime „numiršta“, baigia savo gyvavimo ciklą, nes auga naujos ląstelės, vyksta regeneracija. Tai normalus procesas. Vėžio ląstelės įgytos savybės stabdo (atitolina) jos savalaikę žūtį. Tuomet ji ne tik išlieka gyva, bet ir turi (beveik) neribotą dauginimosi ciklą ir pradeda greitai augti. Vėžinė ląstelė geba pasiųsti tam tikrus signalus kitoms ląstelėms, kurios šalia jos susigrupuoja. Taip susidaro kelių milimetrų dydžio naviko užuomazga, pati jo pradžia, išsivysto kraujagyslės ir pati ląstelė ima save maitinti. Be to, ji tokiu pačiu būdu pradeda sistemiškai plisti. Moksliniai tyrimai rodo, kad išaugus navikui maždaug iki 1 cm dydžio atsiranda labai didelė tikimybė plisti metastazėms, o jei navikas didesnis nei 3 cm – vėžio plitimo tikimybė tampa beveik absoliuti. Praktiškai visais atvejais, jei naviko dydis viršija maždaug 3 cm, mikrometastazių jau būna organizme.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas. Ekspertų rekomendacijos“. 2018 Nr. 10

Nuotraukoje - doc. R. Zablockis

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.