Pro Memoria profesoriui Jurgiui Brėdikiui

2021-08-16

Praėjusį sekmadienį mirė habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, kardiochirurgas, diplomatas, knygų autorius, buvęs sveikatos ministras ir Lietuvos ambasadorius užsienyje Jurgis Brėdikis. Jam buvo 92 metai.

Dėl J. Brėdikio mirties užuojautą artimiesiems pareiškė Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, premjerė Ingrida Šimonytė, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė - Nielsen.

J. Brėdikis Kaune įkūrė širdies elektrostimuliacijos ir aritmijų chirurgijos mokyklą, 1960-1961 m. sukonstravo širdies elektrinį stimuliatorių ir 1961 m. balandžio 12 d. atliko pirmąją Rytų Europoje elektrodų implantacijos į širdies raumenį operaciją Kaune. Jis taip pat yra apie 60 išradimų autorius: dauguma susiję su širdies chirurginių metodų tobulinimu.

J. Brėdikis 1993–1994 m. buvo LR sveikatos apsaugos ministras, 1995–1998 m. - pirmasis LR ambasadorius Čekijoje ir Vengrijoje (1995–1997 m. dar ir Turkijoje).

LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALO atsakomoji redaktorė Ramutė Pečeliūnienė prieš kurį laiką parengė su iškiliu mokslininku interviu apie jo mokslinę, pedagoginę, profesinę veiklą ir gyvenimą.

Prisiminkime, koks tai buvo Žmogus...

 

Vertybių skalė plati, bet visų pagrindas – Kūrėjo pripažinimas...

 

Pasaulinio garso kardiochirurgas, habilituotas medicinos mokslų daktaras, buvęs sveikatos apsaugos ministras, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos profesorius emeritas, iškilusis mokslininkas, išradėjas akademikas Jurgis Brėdikis, nepaisant garbaus amžiaus, puikiai jaučia Lietuvos medicinos pagrindinių arterijų pulsą... Iki šiol jo gyvenimas ir visuomeninė veikla glaudžiai susiję su medicina. Nors profesorius savo darbo vietą jau senokai užleido jaunesniems kolegoms, puikiai žino, kas vyksta medikų bendruomenėje, sveikatos apsaugos institucijose, kokie klausimai tebėra aktualūs visuomenei. Aktyvumas, domėjimasis bendražmogiškais dalykais, pareigos supratimas, pagarba žmogui tik patvirtina išskirtinius akademiko asmenybės bruožus.   

 

Gimėte ir augote inteligentų šeimoje: tėvas – Juozas Brėdikis dirbo tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, ėjo diplomato pareigas, mama – Paulina Šidlauskaitė-Brėdikienė buvo medicinos sesuo. Kokią įtaką šeima ir jos aplinka darė Jūsų asmenybės formavimuisi?

Esu dėkingas likimui, kad gimiau ir augau inteligentų šeimoje, kad mane supo ir mano dvasiniam vystymuisi didžiausią įtaką darė išsilavinę, kultūringi žmonės. Mokiausi iš pradžių prestižinėje M. Pečkauskaitės gimnazijoje. Tėvas laikėsi Levo Tolstojaus, Vydūno, Krišnamurti filosofijos, domėjosi nematerialaus pasaulio paslaptimis, ir tai, kai jau buvau nebejaunas, ėmė dominti ir mane.

Visada domėjausi viskuo, ypač – kas dar nežinoma. Vaikystėje labai mėgau skaityti knygas, kuriose įspūdingiausi veikėjai buvo ne galingi karžygiai ar valdovai, o žilabarzdžiai išminčiai, atradėjai ir išradėjai. Tai mane motyvavo žengti ieškojimų keliu.

 

Paprastai vienas didžiausių išbandymų žmogui yra pasirinkti profesiją. Ar sudėtingas buvo Jūsų ieškojimų kelias? Kas paskatino tapti mediku, pasirinkti chirurgiją, kuri vedė Jus į beribes profesines aukštumas?

Svyravau: traukė literatūros studijos, tačiau namų kaimynas, medikas profesorius Blažiejus Abraitis patarė: pradėk nuo medicinos. Taip ir įvyko. Pasirinkta chirurgo specialybė (chirurgija atitiko norus realiai ir radikaliai padėti pacientui) atvedė mane į kardiochirurgiją, o moksliniai darbai paskatino kurti naujus širdies ritmo sutrikimų gydymo metodus.

 

Kardiologija laikoma viena prestižiškiausių medicinos sričių. Tikriausiai sutiksite, jog kardiologo, o ypač – kardiochirurgo, specializacija reikalinga ypatingo dėmesio, žinių, jėgų, gebėjimų ir išskirtinio talento. Koks turi būti gydytojas, gydantis širdį?

Mano darbo pradžioje kardiochirurgija pasaulyje tik vystėsi, tad teko kartu su ja tobulėti. Kartais, kaip sakoma, prireikdavo išradinėti dviratį, nes iš užsienio pirkti aparatų, instrumentų ir kitos įrangos negalėjome – neturėjome dolerių. Daug ką patys kūrėme, kai ką – išradome. O jei kalbėsime apie širdį... jos patologiją mes, kardiochirurgai, pažinome kaip ir kardiologai ir kartu išmokome draugauti su ja pasitelkę skalpelį. Dabar kardiochirurgai, pradedantys širdies operacijas, gauna visas išbaigtas metodikas. Nesvarbu, gydai širdies ar kitas ligas – visi gydytojai patys turi turėti gerą širdį...

 

Jūs esate širdies operacijų – net ir pačių sudėtingiausių tuo laikmečiu – pradininkas Lietuvoje. Koks jausmas aplankydavo ėmusis atsakingos veiklos, kaip sekėsi, su kokiais sunkumais tekdavo susidurti, kas labiausiai džiugindavo?

Labai norėjosi padėti ligoniams, kurie be širdies operacijų toliau gyventi negalėjo. Kai pradėjau operuoti širdį (1957 m.), kardiologija Lietuvoje žengė tik pirmuosius žingsnius, o kai kurie gydytojai net nežinojo, kad širdies ligas galima gydyti chirurginiu būdu... Teko atlikinėti ir tokias operacijas, kurių iki tolei nebuvau matęs ar joms asistavęs. Tai nemaža įtampa ir didelė atsakomybė. Dar ji didesnė, kai pirmą kartą atlieki operaciją, kurios metodiką pats sukūrei, išbandei eksperimente ir išdrįsai „perkelti“ į kliniką. Džiugino, kad tą operacijų metodą pakartoja mokiniai-bendradarbiai (juk sakoma, kad tik autorių rankose geri rezultatai...). Kulminacija galiu laikyti sėkmingą originalių antiaritminių operacijų atlikimą Berlyne bei Prahoje ir ten gautą pripažinimą.   

 

Širdies chirurgijos centro įkūrimas, daugiau nei 60 su kolegomis bei mokiniais parengtų išradimų, kelionės į buvusios SSSR respublikų ligonines, kur ne tik aktyviai dirbote, bet ir dosniai dalijotės patirtimi... Tai tik keletas Jūsų aktyvios veiklos sričių. Kaip sekėsi realizuoti save ir savo idėjas?

Taip, Kaune įkūriau širdies chirurgijos centrą. Kartu su bendradarbiais ir mokiniais parengiau apie 60 išradimų. Naujus antiaritminius operacijų metodus taikėme ne tik Lietuvos, bet ir iš kitų buvusios Sovietų Sąjungos respublikų atvykusiems ligoniams. Teko operuoti Maskvoje, Sankt Peterburge, Minske, Rygoje, Prahoje, Tbilisyje, Berlyne. Šiais klausimais skaičiau pranešimus tarptautinėse konferencijose, buvau išrinktas kelerių tarptautinių mokslinių draugijų nariu. Kaune naujų metodų apmokėme daugiau kaip tūkstantį kitų šalies gydytojų. Vienas mano gyvenimo principų – dalytis žiniomis. Tai, ką sukūrėme – elektrokardiostimuliacijos ir antiaritminių operacijų metodus, – nedelsdami perduodavome kolegoms iš tuometės Sovietų Sąjungos respublikų ir kai kurių kitų šalių. Organizavome mokslines konferencijas ir seminarus, publikavome leidinėlius, rašėme straipsnius, monografijas. Daugiau kaip tūkstantis gydytojų specializavosi Kaune, po to įdiegė įsisavintas metodikas namuose. Suprantama, tai kėlė pasitenkinimą ir skatino dar aktyviau veikti.

 

Visada aktyviai dalyvavote ne tik klinikinėje, bet ir mokslinėje, pedagoginėje veikloje. Tikriausiai sutiksite, jog tai pareikalavo ne tik didelės ištvermės, pasiaukojimo, bet ir sveikatos. Kaip pavyko suderinti įtemptą darbą, veiklą su žmogiškaisiais ištekliais? 

Apie „išteklius“ tikrai negalvojau, o tikslas ir rastos galimybės padėti ligoniams, kurie iki tol buvo laikomi nepagydomais ar pasmerkti mirčiai, padėjo ištverti visus sunkumus. Aišku, fizinei ištvermei daug padėjo ir tai, kad aktyviai sportavau.

 

Rimti pasiekimai nelieka be atgarsio... Jūs savo darbais garsinate ne tik save, kaip asmenybę, bet ir visą savo šalį. Jūsų nuopelnas, kad Lietuva pasaulyje minima kaip puikių specialistų šalis. To tikrai negalėtumėte paneigti...

Yra nemažai žmonių, kurių veikla žinoma pasaulyje. Džiaugiuosi, kad ir aš prisidėjau garsindamas Lietuvą, Kauną.

 

O kaip įvertintumėte Lietuvos medicinos pasiekimus?

Lietuvos medicinos mokslo pasiekimai, lygiai kaip ir praktinis jų lygis, yra aukšti. Vis dėlto manau, kad sveikatos apsaugos sistemoje pernelyg dažnai vykdomos įvairios reformos. Labai norėtųsi, kad, aptardami sveikatos apsaugos sistemos klausimus, Lietuvos Respublikos Seimas, Vyriausybė, partinės bei visuomeninės organizacijos ieškotų bendrų sprendimo būdų, išnaudotų visas galimybes. Galbūt galima priminti, jog nėra šalies, kurios sveikatos apsaugos sistemą būtų galima laikyti idealia. Tačiau to reikia siekti. Beje, daugelį sveikatos problemų galima sėkmingai valdyti patiems – reikėtų tik stengtis sveikai gyventi. Tada rečiau prireiks medikų pagalbos. Tikiuosi, jog gydytojų darbai bus minimi vien geru žodžiu...

 

Esate sakęs, jog džiaugiatės išsipildžiusia vaikystės svajone – tapti rašytoju... Per pastarąjį dešimtmetį išleidote bene 5 beletristines knygas. Kokios pagrindinės Jūsų literatūrinio bagažo idėjos ir tikslas?

Džiaugiuosi, kad įgyvendinau ir savo vaikystės svajonę tapti rašytoju. Jaunystėje rašinėjau apybraižas į žurnalus. Vėliau neturėjau laiko – teko rašyti mokslinius straipsnius, rengti vadovėlius, monografijas. Prieš penkiolika metų atspausdinta atsiminimų knyga „Gyvenimas klinikoje“ sulaukė sėkmės, ir tai paskatino sukurti romaną „Ne dievai“ – apie trijų draugų, tapusių chirurgais, gyvenimą. Po gražios vaikystės Kaune jų keliai karo ir okupacijos metais išsiskyrė: vienas atsidūrė Sibire, antrasis –Amerikoje, o trečiasis liko Lietuvoje. Po daugelio metų įvyko gana dramatiškas jų susitikimas. Knyga pagrįsta tikrais prototipais. Antrasis romanas „Ties riba“, kurio herojai – „Žalgirio“ krepšininkas ir sporto medicinos gydytoja. Esmė – didysis sportas ir sveikata sunkiai derinasi. Knygoje gvildenamos įvairios gyvenimo problemos, kančia ir meilė, neviltis ir tikėjimas. Po to dienos šviesą išvydo dvitomis „Likimas leido...“. Tai gydytojo apmąstymai, mintys apie tradicinę Rytų šalių ir ateities energinę mediciną, prisiminimai apie iškilias asmenybes, sutiktas mano gyvenimo kelyje, mėginimas įrodyti tai, kas mokslo buvo neigiama ar nepripažįstama. Ir jos buvo gerai sutiktos, ypač medikų visuomenėje, teko imtis antros laidos. Rengiu dar vieną apmąstymų knygą.

 

Šeima, artimieji visada išlieka viena didžiausių vertybių. Kokia jūsų šeima, vaikai, vaikaičiai, ką jie veikia, ko pasiekę ir kuo džiugina Jus?

Mano šeimoje visi medikai: žmona, sūnus, duktė; sesuo bei trys pusseserės ir du pusbroliai taip pat buvo gydytojai. Ir visi mėgome kalbėtis medicinos temomis. Džiaugiuosi, kad abu mano vaikai yra dori, sąžiningi ir atsidavę gydytojai – sūnus Audrius dirbo kartu kardiochirurgu ir dabar, jau daugiau nei dvidešimt metų, tęsia savo pradėtus darbus aritmijų chirurginio gydymo srityje gyvendamas JAV. Yra išleista jo monografija apie aritmijų panaikinimą krio metodu. Duktė Aida dirba vaikų psichiatre Kauno Kalniečių poliklinikoje; neseniai ligonių vertinimu pateko į nuoširdžiausių Kauno medikų dešimtuką. Džiaugiuosi keturiais anūkais ne tik dėl to, kad jie gražūs ir gabūs, bet ir kad turi geras žmogiškąsias savybes (tarp kurių ir bendravimas su tokiu kitos kartos žmogumi, kaip aš). Du iš jų jau baigę aukštuosius mokslus ir dirba, du – dar mokosi. Galbūt vienos anūkės profesija bus susijusi su medicina.

 

Puikiai realizavote save profesinėje srityje. O kokie pomėgiai, laisvalaikio bei atostogų praleidimo formos Jums teikia didžiausią malonumą, padeda atsiskleisti Jūsų asmenybei, esti puikia saviraiškos forma?

Visada laisvalaikis būdavo aktyvus – su šeima keliaujant, sportuojant, būnant gamtoje. Medžiodavau, mėgau burlenčių sportą (ir abu vaikai pamėgo), slidinėti, žaisti stalo tenisą. Mėgstu gerą krepšinį. O gera knyga – visada mano rankose. Patinka klasikinė (ne modernioji) muzika ir džiazas, gėriuosi gražiais (estetiškais) meno kūriniais. Malonu bendrauti su gerais draugais, bičiuliais.

 

Kas Jums apskritai teikia didžiausią malonumą? Kokios vertybės, asmenybės Jus labiausiai žavi?

Malonumą ar pasitenkinimą teikia pasiektas tikslas – sėkminga operacija, užbaigta monografija, knyga, suteikta kam nors pagalba. Materialių vertybių niekada nesiekiau. Vertybių skalė plati, bet visų pagrindas – Kūrėjo pripažinimas. Tai skatina gyventi kūrybingai.

 

Koks Jūsų gyvenimo šūkis?

Nekenkti ir daryti gera.

 

Kokie darbai dar įrašyti į Jūsų neįgyvendintų svajonių sąrašą, jei toks yra?

Sąrašo nėra, bet norų yra, nes nesumažėjo mano domėjimasis pasaulio paslaptimis. Norisi sulaukti, kai mokslas supras kiekviename žmoguje esamas galingas vidines galias, tarp jų ir savigydos.

 

Kaip Jūs įsivaizduojate ateities mediciną?

Tai turėtų būti tikrai holistinė medicina. Tam reikėtų integruoti moderniąją mediciną su tradicine Rytų šalių medicina, su energine medicina. Gydytojai turėtų būti rengiami ne tik kaip savo specialybės profesionalai, bet ir kaip dvasingos asmenybės...

 

Neseniai sulaukėte gražių sveikinimų garbios – 85 metų sukakties proga. „Lietuvos gydytojo žurnalo“ redakcija taip pat nuoširdžiai Jus sveikina ir linki visapusiškos sėkmės, sveikatos... Sakykite, kiek Jums svarbu geri linkėjimai ir įvertinimas?

Ačiū už sveikinimus, tik nežinau, ar tikslinga žmones sveikinti gimimo dienos proga, kai pragyventa šitiek metų... Sveikinti reikėtų už atliktus darbus – užaugintus vaikus, naudingą visuomenei veiklą ir pan. Geri palinkėjimai yra svarbūs, o įvertinimas – svarbiau, kaip pats įvertini.

 

Redakcijos archyvo nuotraukoje - prof. J. Brėdikis

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.