Svarbu: viešojoje erdvėje sklindant prieštaringai informacijai, Sveikatos apsaugos ministerija atkreipia dėmesį, kad gydytojai akušeriai ginekologai ragina moteris skiepytis nuo COVID-19 ir tokiu būdu apsaugoti save nuo sunkių ligos pasekmių.

Profesorė Ligita Jančorienė: „Jeigu įdomu – pleti kompetencijas, jeigu ne – taip ir lieki pradiniame taške...“

2021-05-23

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Infekcinių ligų centro vadovė profesorė Ligita Jančorienė nuo pirmųjų COVID-19 pandemijos dienų – pirmosiose kovos su šiuo klastingu priešu fronto linijose. Nors, likimo ironija – daug metų infektologo darbas nebuvo deramai vertinamas, tačiau tas pats likimas lėmė, kad būtent patyrusi infektologė (kartu ir gastroenterologė) tapo savotišku kovos su virusu simboliu. Bent taip, atsiimant deramus apdovanojimus, kurie vainikavo profesorės indėlį į visuomenės sveikatą šiuo sudėtingu laikotarpiu, ją įvertino kolegos. Nors maloniai bendraujant su patyrusia medike labai norėjosi pažinti jos asmenybę, pasiekimus, viltis bei svajones, tačiau pabėgti nuo šiuo metu aktualiausios temos, nepavyko...

 

Kur gimėte ir augote? Kokia aplinka formavo Jūsų asmenybę?

 

Gimiau Vilniuje gydytojos psichiatrės Danguolės ir inžinieriaus Mindaugo Poželų šeimoje. Abu tėveliai studijavo Kaune: mama – Medicinos institute, tėtis – Politechnikos institute. Gavęs paskyrimą tėvelis atvyko dirbti į Vilnių, todėl mama paskutinį medicinos studijų kursą baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Mano seneliai Vanda ir Kazimieras Poželos iš tėvo pusės buvo mokytojai. Vaikystėje daug vasarų esu praleidusi jų namuose Panevėžyje. Beje, senelis mokytojavo vos ne iki 80-ies metų. Jis buvo mokytojas iš širdies, labai gerbiamas bei vertinamas, aktyvus inteligentų organizacijos „Šarma“ narys. Iš senelio sulaukdavau daug dėmesio – jis mane daug ko išmokė. Dabar net linksma prisiminus, jog bet kokią nuobaudą „išpirkdavau“ rašinėliais ar diktantais...

Kiti seneliai iš mamos pusės – Bronė ir Juozas Račiūnai buvo gydytojai. Iš tiesų šeimoje esu trečios kartos gydytoja, o mano vyresnioji duktė Evelina – jau ir ketvirtosios medikų kartos atstovė šeimoje. Nors močiutei, kaip vyriausiai dukrai šeimoje, buvo numatyta vieta ūkyje, ji veržėsi mokytis, baigė medicinos studijas ir tapo odontologe. Studijuodama susipažino ir su būsimu vyru – vidaus ligų gydytoju. Senelis buvo labai pasišventęs gydytojas, vadovavo Šakių ligoninei. Buvo labai išprusęs, inteligentiškas, turėjo sukaupęs daug knygų ir net ruošėsi dėstyti universitete. Deja, 1944 m., jau atsitraukus frontui, vykdamas pas ligonį „viliuku“ užvažiavo ant minos ir žuvo. Močiutė viena užaugino dvi dukras ir abi išleido į mokslus Kaune.

Mano tėvai turėjo gausų būrį draugų, tarp jų buvo daug medikų, artimai su jais bendravo. Aišku, dažniausiai jų pokalbiai buvo susiję su medicina. Mama dirbo psichiatre, buvo labai mylima pacientų, jos pagalbos dažnai prašydavo pažįstami ir nepažįstami žmonės. Neretai mamai tekdavo konsultuoti pacientus mūsų namuose. Nedideliame „valdiškame“ butelyje konsultacijos kartais užtrukdavo iki vėlumos. Mes su tėčiu tuomet laiką leisdavome virtuvėje, laukdami, kol mama svetainėje baigs ilgus pokalbius su savo pacientais. Visą vaikystę mačiau, kaip žmonėms reikia psichologinės pagalbos ir kaip jie aprimsta, džiaugiasi ją gavę. Neretai kai kurie skambindavo net naktimis kviesdami mamą atvykti, kitaip grasindavo pakelti ranką prieš save. Mama – romantikė ir realistė, visiškai pasišventusi savo profesijai, niekad neatsisakydavo padėti... Gal todėl pacientai ją labai mylėjo. Po mamos mirties radome šimtus jai rašytų jautrių padėkos laiškų... Štai tokioje aplinkoje aš ir augau.

 

Tikriausiai kito nei medicina pasirinkimo ir nebuvo?

 

Taip jau natūraliai susiklostė, jog kitų svarstymų, kokią profesiją rinktis, iš tiesų beveik nebuvo. Tiesa, galbūt vienintelė alternatyva medicinai, kurią dar kažkiek svarsčiau, buvo anglų kalba. Vienu metu, gal kokioje 5–6 klasėje, susižavėjimą anglų kalba įžiebė jos mokiusi mokytoja. Vėliau net buvau pradėjusi mąstyti apie studijas, bet tiek pati, tiek kitų patarta supratau, kad sunku bus su tokia specialybe surasti darbą... Juk buvo sovietmetis. Nors teko šią mintį nuvyti šalin, vis dėlto mokytojos įskiepyta meilė anglų kalbai išliko visam laikui.

Mano pėdomis pasekė ir vyresnioji dukra, baigusi Vilniaus licėjų,– pasirinko medicinos studijas ir netrukus taps radiologe. Aš jai nei siūliau, nei ją spaudžiau, bet dukros pasirinkimas visiškai suprantamas, nes ji irgi augo panašioje aplinkoje, kur nuolat būdavo daug mano draugų medikų. Beveik visų mano draugių ir kursiokių bent vienas vaikas pasirinko mediciną.

 

Esate įgijusi net keletą specializacijų. Kas tai lėmė?

 

Baigiant Vilniaus universitetą pirmą kartą Lietuvoje atsirado rezidentūra. Gavus diplomą, iškart po pirmosios dukros gimimo, kilo mintis – kodėl nepabandžius stoti į rezidentūrą? Taip atsidūriau tarp pirmųjų septynių rezidentų nepriklausomoje Lietuvoje. Kodėl gastroenterologija? Internatūros metu dirbant Santaros klinikų Gastroenterologijos skyriuje supratau, kad ši sritis įdomi ir man labai patinka. Taigi Vilniaus universitete baigusi internatūrą, įstojau į gastroenterologijos rezidentūrą. 1994 metais su manimi susisiekė tuometinis Infekcinių ligų klinikos vadovas prof. Arvydas Ambrozaitis kviesdamas prisijungi prie klinikos kolektyvo. Tuomet Lietuvoje buvo didelis sergamumo hepatitu C pakilimas. Su prof. A. Ambrozaičiu tęsėme klinikoje pradėtus mokslinius darbus, prisidėjau prie Profesoriaus rengiamos disertacijos duomenų rinkimo. Nuo 1997 m. pradėjau dirbti ligoninėje, tuometiniame Virusinių hepatitų skyriuje. Dirbti buvo labai įdomu, o profesine prasme hepatologija kaip tik ir apima gastroenterologiją bei infektologiją, taip laipsniškai įgijau ir infekcinių ligų gydytojo specializaciją. Vėliau moksliniai interesai ir praktinė veikla infekcinių ligų srityje išsiplėtė, apimdama kitas virusines infekcijas, keliautojų mediciną, vakcinologiją. Taigi dabar turiu dvi specialybės licencijas ir praktiškai dirbu visąlaik balansuodama tarp gastroenterologijos ir infektologijos.

 

Koks bendras jūsų požiūris į šias bei kitas, su jomis glaudžiai susijusias specializacijas?

 

Kitų sričių neišbandžiau, tad negaliu ir vertinti, bet tuo darbu, kurį dirbu, esu patenkinta, kitaip greičiausiai būčiau ką nors keitusi. Kadangi šalia hepatologijos dirbau ir su kitomis infekcinėmis ligomis sergančiais ligoniais, turėjau galimybę išplėsti savo šios specialybės kompetencijas. Susidomėjau specifine imunoprofilaktika, kelionių medicina. Kelionių medicinos specialistų Lietuvoje yra nedaug. Todėl neretai išvykose ar konferencijose įgytomis žiniomis tenka dalintis su kolegomis skaitant paskaitas, vedant seminarus ar mokymus. Pradėjau gilintis į kelionių mediciną, norėjau įsivertinti savo žinias, todėl 2010 m. Bostone, JAV išlaikiau Tarptautinės kelionių medicinos draugijos organizuojamą egzaminą Tarptautiniam kelionių medicinos specialisto sertifikatui gauti. Man atrodo, viską lemia ne specialybė, o paties specialisto susidomėjimas sritimis, kuriose dirba, moko studentus ar gydytojus. Jeigu tau įdomu, tu pleti arba gilini savo kompetencijas, jeigu ne – taip ir lieki pradiniame taške... Man buvo įdomu, todėl domėjimosi sritys plėtėsi. Kadangi iki šiol kiek mažiau dėmesio skyriaus bakterinėms infekcijoms, antimikrobiniam atsparumui, dabar stengiuosi semtis žinių šiose srityse, dalyvauju SAM suburtoje darbo grupėje, kurios tikslas parengti pagrindinių bakterinių infekcijų grupių racionalaus antimikrobinio gydymo gaires. Dėl prasidėjusios pandemijos daugelio SAM darbo grupių veikla laikinai sustojo, nes visi infekcinių ligų specialistai buvo maksimaliai užimti darbu su COVID infekcija. Tačiau, kita vertus, mes tikrai daug išmokome studijuodami naująją koronaviruso infekciją, įsitraukėme į naujus mokslinius tyrimus, projektus, dalyvaujame rengiant mokslines publikacijas, žodžiu, domėjimosi sritys vėl išsiplėtė, suteikė naujų galimybių ir naujų mokslinių idėjų. Man atrodo, kad dirbant medicinoje ir žavintis savo specialybe, mokytis teks visą gyvenimą, ypač infektologijoje, nes vieną iššūkį veja kitas ir viskas yra įdomu, jei tik domiesi. 

 

Skiepai, ypač COVID-19 vakcina, šiuo metu tapo itin aktualia tema, plačiai nagrinėjama ir netgi dažnai vertinama labai kontroversiškai. Kaip vertinate dalies žmonių skepticizmą, neretai išsakomą neigiamą požiūrį į skiepus, netgi kažkokių sąmokslo teorijų kūrimą, visuomenės kiršinimą?

 

Niekada nekovoju su nusiteikusiais priešiškai, nematau reikalo gaišti savo laiką ir švaistyti energiją. Jeigu žmogui tiesiog trūksta informacijos ir jis negali nuspręsti, ką daryti, mielai tą informaciją suteikiu. Kasdien mūsų įstaigoje apsilanko nemažai ambulatorinių pacientų, dažnai tenka juos konsultuoti ne tik ligos klausimais, bet ir patarti dėl imunoprofilaktikos. Daugelis jų domisi galimybe apsisaugoti skiepijantis, atlieka profilaktinius tyrimus ir pasirenka skiepus kaip vieną iš svarbių apsaugos nuo infekcinių ligų priemonę. Dabar stebiu priešingą efektą – aplink mane daug žmonių, kurie nepatenka į prioritetines grupes, nors labai nori pasiskiepyti nuo COVID infekcijos. Jų įkalbinėti tikrai nereikia, jie pasiruošę ir laukia informacijos, kada bus galima skiepytis. Jei tik vakcinų tiekimas Lietuvai nesutriks, manau, kad tokia galimybė bus jau po keleto mėnesių. Dabar susiduriame su vakcinos stygiaus, o ne su pertekliaus problema. Kai 70 proc. Lietuvos gyventojų turės įgytą imunitetą COVID infekcijai, tikiu, kad galėsime lengviau atsikvėpti ir kiek pailsėti nuo pandeminės įtampos.

 

Pandemija paveikė jūsų darbo laiką – neskaičiuojate nei valandų, nei jėgų... Kaip pavyksta susidoroti su kasdiene įtampa, didžiuliu darbo krūviu ir atsakomybės našta?

 

Pavyksta... Gal kad myliu savo darbą, kad jis man yra įdomus, na, taip pat turiu tėvelių įskiepytą ir nuo vaikystės išugdytą stiprų pareigos jausmą. Kuo daugiau pasieki savo veikloje, tuo daugiau gauni užduočių, ir jos vis sudėtingesnės. Prasidėjus pandemijai teko sukurti naujus skyrius, perorganizuoti veikiančių skyrių veiklą, priimti asmeninių, jautrių sprendimų, kai reikėjo nuspręsti, kas gali ar turi dirbti „kovidiniuose“ skyriuose. Vieni negalėjo, kiti nenorėjo, todėl turbūt sunkiausia buvo perorganizuoti žmonių darbą. Vis dėlto gana greitai atsirado savanorių, kurie puikiai įsiliejo į naujai kuriamų skyrių kolektyvus ir darbas laipsniškai susistygavo. Buvo nelengva, bet užtai dabar turime puikią, darnią komandą. Praeinant pandemijai teks vėl grįžti į senas vėžes, tačiau įgyta patirtis ir nauji įgūdžiai tikrai liks, todėl dirbsime jau kiek kitaip, gerąją patirtį tikrai diegsime į įprasto darbo standartus. Buvome nepratę prie nuotolinio darbo, bet dabar daugelis iš mūsų pritaria, kad toks būdas ženkliai palengvino sprendimus, išplėtė daugiadalykių konsiliumų galimybes. Net savo rytines „penkiaminutes“ perkėlę į nuotolinį formatą kiekvieną rytą mielai susirenkame prie kompiuterių ekranų ir pasidaliname svarbiausia informacija. Tai tapo ryto ritualo dalimi, kuri visiems patraukli, priimtina, gal net būtina. Pastebiu, kad net išėję namo po budėjimo kolegos jungiasi prie nuotolinių aptarimų, nes tai jiems svarbu, jie jaučiasi kolektyvo dalimi. Niekada anksčiau neturėjome tokio glaudaus ryšio su įvairių sričių net kitų ligoninių kolegomis kaip dabar: kasdien daugiadalykio aptarimo metu kolegos jungiasi aptarti ligonių, jiems svarbu, įdomu, kartu ieškome įvairių problemų sprendimo galimybių ir tai mus sujungia į didelį stiprų kolektyvą. Dar viena įdomi detalė, kad vieni kitus vadiname vardais, todėl kiekvienas dalyvis yra vienodai svarbus, o jo nuomonė – reikšminga. Akivaizdu, jog kai kurių dalykų, kurių nepavyko pasiekti per dešimtmetį, dabar pavyko pasiekti per vienerius metus. Vadinasi, mūsų pastangos nenuėjo veltui. Pandemijos pradžioje iš tiesų neskaičiavome savo darbo valandų, bet dabar jau stengiamės skirti dėmesį adekvačiam poilsiui, nes kaip visuomenė, taip ir mes, medikai, jaučiamės pavargę. Vis dėlto, nepaisant nuovargio ir įtampos, įgijau daug naujos patirties, sulaukiau kolegų palaikymo, ir tai labai džiugina.

 

Dabar tam tikra prasme apribotas ir jūsų tobulinimasis, socializacija, nes  konferencijos vyksta nuotoliniu būdu, tenka taikytis prie jų transliacijos laiko. Asmeniniai poreikiai (pavyzdžiui, sportas)  taip pat nėra visiškai patenkinami. Kaip tai vertinate ir kaip su tuo susitaikote?

 

Kažkada net nesusimąstydavome, o dabar, kai pabandėme dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose renginiuose nuotoliniu būdu, klausantis paskaitų pavargus po darbo, tapo aišku, jog nors ir patogu, tačiau priimtinesnės kontaktinės tarptautinių konferencijų formos. Kita vertus, kai tenka skaityti paskaitas ar pranešimus Lietuvoje organizuojamose konferencijose ar renginiuose, kaskart nustebina dalyvių skaičius, kuris dažnai viršija tūkstantį ar net kelis. Nė kiek neabejoju – į kontaktines tokio pobūdžio konferencijas tiek klausytojų tikrai neprikviestume. Taigi, matyt, ateityje teks ieškoti pusiausvyros tarp gyvų ir nuotolinių renginių organizavimo formų, nes dalis jų tikrai galėtų likti nuotolinio formato.

Suprantama, kad labai svarbi ir socializacija, susitikimai su kolegomis tiek iš Lietuvos, tiek ir iš kitų šalių, kai gali pasikalbėti, apsikeisti nuomonėmis, patirtimi, gyvai pasiklausyti ekspertų pranešimų. To, profesine prasme, dabar labai trūksta.

Kadangi nuotoliniai įvairaus lygmens posėdžiai dabar dažnai prasideda po darbo valandų ir užtrunka ne vieną valandą, dažnai jie vyksta ir savaitgalio dienomis, jaučiasi poilsio ir laisvalaikio trūkumas. O juk norisi laisvą dieną ne tik pailsėti, bet ir pasportuoti, grįžti į jogos treniruotes, kurias jau buvau pamėgusi. Sportuoti jogos mokytojai vedant užsiėmimus nuotoliniu būdu man mažiau patrauklu, todėl labai laukiu tokių šeštadienių, kai galėsiu su bendramintėmis sportuoti ne virtualiai...

 

Kai baigsis pandemija, visi apribojimai, kaip organizuosite savo laisvalaikį, savaitgalius, atostogas? Juk pomėgiai niekur nedingo?

 

Turiu gerų draugų, su kuriais bendraujame jau apie 30 metų. Dažnai kartu leidžiame laisvalaikį, organizuojame išvykas, keliones... Veiklos visąlaik buvo daug ir labai mielos – tiek iki pandemijos, tiek ir jos metu, vasarą, kai nebuvo didelių apribojimų: ir baidarėmis plaukėme, ir grybavome, ir dviračiais važiavome. Tolimos kelionės irgi smagu, bet praėjusią vasarą jas kompensavome buvimu Lietuvoje. Man, pavyzdžiui, didžiausią džiaugsmą ir pasitenkinimą suteikia laisvalaikis ir bendravimas su šeima, anūkais, artimais draugais. Todėl kartais sakau, kad nesvarbu, kur važiuoti, bet svarbu su kuo. Visas susitikimų, buvimo drauge, laisvalaikio planavimo galimybes iki pandemijos mes išnaudodavome su kaupu ir stengiamės nė vienos progos nepraleisti. Ir ateinančiai vasarai jau turime planų, mūsų laisvalaikiu dažnai pasirūpina draugai ar vaikai. 

 

Ar galite pasakyti, jog esate laiminga?

 

Taip, aš tikrai jaučiuosi laiminga. Turiu šeimą, puikių draugų, mėgstamą darbą. Man patinka tai, ką darau, prisiimu užduočių gal ir per daug, kartais atrodo, kad gali pritrūkti jėgų jas realizuoti, bet atsakomybės nevengiu. Man labai sunku pasakyti „ne“, nors gal reikėtų išmokti dažniau atsisakyti kai kurių neesminių užduočių... Mane labai palaiko vyras Žilvinas, dukros. Turiu dvi dukras – vyriausioji, Evelina, baigia radiologijos rezidentūrą, vasarą jau bus diplomuota radiologė, ištekėjusi, augina du anūkus, Gustą ir Urtę. Jai puikiai sekasi, yra labai darbšti, per pandemiją savarankiškai išmoko švedų kalbą, jai labai padeda ir palaiko vyras Vytenis. Jaunesnioji Austėja baigė architektūrą ir dirba žinomo architekto Rolando Paleko architektų biure. Šeimoje nuo paauglystės užauginome Žilvino dukterį iš pirmos santuokos, taip pat Austėją. Ji šiuo metu gyvena Kaune ir dirba renginių apipavidalinimo srityje.

 

O koks Jūsų žvilgsnis į ateitį? Kas mūsų laukia? Ar mes tikrai įveiksime šį virusą?

 

Ši pandemija pasaulyje tikrai nėra pirma. Kai savo studentams skaitydavau paskaitas apie gripą, pirmiausia pradėdavau pasakoti apie buvusias gripo pandemijas, ypač ispaniškojo gripo pandemiją 1918–1920 metais Amerikoje ir Europoje. Dabar ir patys patyrėme, ką reiškia pandemija. Jau metus gyvendami pandemijos gniaužtuose neišvengiamai įgavome naujų įgūdžių, darbų organizavimo patirties ir greičiausiai niekad nebūtume įvaldę tiek nuotolinio ryšio galimybių, kiek jų naudojame dabar. Mūsų tiesioginiame darbe prasidėjus pandemijai dėl epidemiologinės rizikos nedelsiant perėjome prie elektroninės ligų istorijos ir elektroninių paskyrimų, nors iki pandemijos tai atrodė neįgyvendinama svajonė. Dabar jau niekas nebenorėtų sugrįžti prie popierinių dokumentų, bet be pandemijos sukelto postūmio vargu ar būtume taip greitai to pasiekę. 

Kiekvienas toks sukrėtimas visuomenei ir kiekvienam iš mūsų pažeria labai daug galimybių, tiktai arba jomis pasinaudoji, arba ne. Pandemija paskatino sukurti daug dalykų, kurie mums tarnaus net ir tada, kada ji atslūgs.

 

Kalbėjosi Ramutė Pečeliūnienė

 

Nuotraukų galerija

 

© 2006 Visos teisės saugomos.