Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, susirgimų lytiškai plintančiomis infekcijomis (LPI) pernai Lietuvoje užregistruota mažiau, lyginant su užpernai: atitinkamai 459 ir 625 atvejai. 2018 m. didžiausias sergamumas sifiliu ir chlamidioze nustatytas Vilniaus ir Kauno, o sergamumas gonorėja – Tauragės, Telšių ir Kauno apskrityse.

Prostatos vėžys ir jo diagnostikos strategijos Lietuvoje ir pasaulyje

2019-08-16

Prostatos vėžys yra antras dažniausias vyrų onkologinis susirgimas pasaulyje ir pats dažniausias vyrų onkologinis susirgimas Lietuvoje. Apskaičiuota, kad apytikriai 1 iš 9 vyrų kažkuriuo gyvenimo metu bus diagnozuotas prostatos vėžys. Dažniausiai serga vyresnio amžiaus vyrai, 6 iš 10 atvejų yra diagnozuojami vyresniame nei 65 metų amžiuje, dažniausiai 66 gyvenimo metais. Jaunesniems nei 40 metų vyrams prostatos vėžys diagnozuojamas retai.

2018 metais pasaulyje buvo užregistruota daugiau nei 1,3 milijonai prostatos vėžio atvejų. Didelis atvejų skaičius labiausiai susijęs su didėjančiu prostatos specifinio antigeno (PSA) patikros programos prieinamumu simptomų neturintiems vyrams. Šis tyrimas leidžia nustatyti daugelį ankstyvos stadijos prostatos vėžio atvejų, taip užkertant kelią tolimesniam ligos progresui [1].

Lietuvoje vieną kartą kas dvejus metus nemokamai dėl prostatos vėžio gali pasitikrinti visi vyrai, nuo 50 iki 69 metų amžiaus imtinai, o tuo atveju, jeigu šia liga sirgo jų tėvai ar broliai – nuo 45 metų. Atliekamas kraujo tyrimas, parodanti PSA koncentraciją kraujyje.

PSA testas labai pagerino ankstyvą prostatos vėžio diagnostiką, tačiau tai yra specifinis prostatos, o ne onkologinės ligos žymuo. Apie 15 % ligonių, kurių PSA koncentracija yra normali, gali būti diagnozuotas vėžys, ir atvirkščiai, esant didelei PSA koncentracijai, vyras gali nesirgti onkologine liga. PSA koncentracija gali padidėti ne tik dėl prostatos vėžio, bet ir esant prostatos hiperplazijai, uždegimui, kitoms nevėžinėms ligoms. Esant PSA lygiui 1,1–2,0 ng/ml prostatos vėžio rizika siekia 17 %, kai PSA lygis 2,1–4,0 ng/ml – rizika 24–27 % [2].

Jeigu PSA kiekis kraujyje viršija normą, šeimos gydytojas išduoda siuntimą urologo konsultacijai. Diagnozei patikslinti yra atliekami tyrimai tokiu eiliškumu:

 

  1. Digitalinis rektalinis tyrimas – čiuopiant galima pajusti didesnius nei 2 mm darinukus. Jei nėra padidėjusio PSA, tyrimo jautrumas 18–20 %, esant padidėjusiai PSA reikšmei (>2ng/ml), tyrimo jautrumas iki 30 % [3].
  2. Transrektalinis prostatos ultragarsinis tyrimas – išmatuojamas prostatos tūris, nustatomos įtartinos zonos.
  3. Transrektalinė prostatos biopsija kontroliuojant ultragarsu – diagnozę pativrtina 90–95 %; rekomenduojama paimti 10–12 biopsinių stulpelių [3].
  4. Biopsinės medžiagos patomorfologinis ištyrimas – histologinis diagnozės patvirtinimas, naudojant Gleasono diferenciacijos laipsnius: Gx – naviko diferenciacijos įvertinti neįmanoma, G1 – geros diferenciacijos navikas/nežymi anaplazija (Gleasono laipsnis 2–4), G2 – vidutinės diferenciacijos navikas/vidutinė anaplazija (Gleasono laipsnis 5–6), G3–4 – mažos diferenciacijos navikas/nediferencijuotinas/žymi anaplazija (Gleasono laipsnis 7–10).
  5. Prostatos magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) tyrimas – prostatos židininių pakitimų diagnostikai rekomenduojama atlikti multiparametrinį prostatos MRT tyrimą (su intravenine kontrastine medžiaga). (Pav.) Tyrimo metu vertinami lokalūs pakitimai prostatoje pagal PI-RADS (ang. Prostate imaging reporting and data system) sistemą.

 

Esant neigiamam histologinio tyrimo atsakymui ir pakartotinai dinamikoje atliktame kraujo tyrime nustačius padidėjusią PSA reikšmę, Lietuvoje yra rekomenduojama kartoti transrektalinę prostatos biopsiją ultragarso kontrolėje. Tačiau Europos urologų asociacija ir Amerikos urologų draugija prieš pakartotiną biopsiją rekomenduoja atlikti prostatos multiparametrinį MRT tyrimą ir įvertinti galimą pažeidimą naudojant PI-RADS sistemą. Atlikus MRT tyrimą ir nustačius tikslią pakitimų vietą, galima atlikti taikininę prostatos biopsiją ultragarso ar MRT kontrolėje tiksliai iš tos vietos, kurioje matomi pakitimai. Tokia diagnostikos strategija gerokai padidina tikslios diagnozės tikimybę [4].

 

Trumpai apie PI-RADS sistemą:

 

PI-RADS sistemoje yra naudojama penkių balų skalė ir įvertinama kliniškai reikšmingo prostatos vėžio rizika. Kliniškai reikšmingu vėžiu yra laikomi pakitimai histologiniame tyrime turintys >7 Gleasono diferenciacijos laipsnį, kurių tūris didesnis nei 0,5 ml ir/ar turintys išplitimo už prostatos ribų požymių. PI-RADS 1 ir PI-RADS 2 nurodo, kad kliniškai reikšmingo prostatos vėžio rizika yra labai maža ar maža, o PI-RADS 4 ir PI-RADS 5 parodo aukštą arba labai aukštą navikinio proceso riziką. PI-RADS 3 nurodo vidutinę onkologinio susirgimo riziką, todėl šių pakitimų vertinimo, gydymo ir sekimo taktika visada sukelia daugiausia klausimų. Derindamas multiparametrinio MRT ir kitų tyrimų rezultatus gydantis gydytojas gali rekomenduoti atlikti prostatos biopsiją ar skirti PSA sekimą dinamikoje.

 

Trumpai apie TNM sistemą:

 

Prostatos vėžio klinikinė stadija nustatoma naudojant TNM klasifikaciją (lentelė). „T“ apibūdina naviko dydį ir vietą. T1–T4 subkategorijos apibūdina klinikinių ir histologinių tyrimų metu nustatytus pakitimus. Pagrindinis tikslas yra atskirti prostatos viduje esančius navikinius pakitimus (T1 ir T2) nuo pakitimų, išplitusių už prostatos ribų (T3 ir T4), nes šių dviejų kategorijų prostatos vėžio gydymo ir sekimo strategijos bei išgijimo prognozės reikšmingai skiriasi. „N“ apibūdina regioninius limfmazgius, išsidėsčiusius dubenyje žemiau aortos bifurkacijos. „M“ TNM sistemoje nurodo prostatos vėžio išplitimą į kitas kūno sritis. Teoriškai, prostatos vėžio ląstelės gali plisti į bet kurį organizmo organą, tačiau praktiškai prostatos vėžio metastazės dažniausiai atsiranda limfmazgiuose ir kauluose.

 

Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2019 m. Nr. 3

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.