Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC), remiantis Europos ligų prevencijos ir kontrolės (ELPKC) centro duomenimis, informuoja, kad Prancūzijoje (Var departamente, Hyères mieste) užregistruotas vietinis Zikos virusinės infekcijos atvejis. Siekiant išsiaiškinti užsikrėtimo aplinkybes šiuo metu šalyje vykdomi detalesni tyrimai.

Telomerų ilgio sąsajos su onkologinėmis ligomis

2019-05-14

Paulius Vaičiulis, prof. habil. dr. Virgilijus Uloza

LSMU MA Ausų, nosies ir gerklės ligų klinika

 

Šio straipsnio tikslas – apžvelgti telomerų, telosomų, telomerazės aktyvumo ir jų funkcijos sutrikimo vaidmenį karcinogenezėje. Šių baltyminių struktūrų galimą pritaikymą ir panaudojimą kaip biožymenų vertinant onkologinių ligų prognozę, gydymo atsaką ir numatant tolimąsias baigtis.

 

Gerklų vėžys yra vienas dažniausiai pasitaikančių viršutinių kvėpavimo takų navikų ir Europoje užima 20-tą vietą tarp visų onkologinių ligų [1]. Klinikinių tyrimų duomenimis, pasaulyje iš visų naujai diagnozuojamų piktybinių navikų gerklų vėžys sudaro 2,4 proc., iš kurių daugiau kaip 95 proc. atvejų nustatoma plokščialąstė karcinoma (PLK) [2]. Šia liga dažniausiai serga darbingo amžiaus (vidurkis 62 m.) vyrai [3]. Gerklų vėžys didžiajai daliai pacientų sėkmingai gydomas chirurgiškai, taikant spindulinę ir/ar chemoterapiją ankstyvosiose stadijose. Deja, esant pažengusiai ligai baigtys yra prastos, nepaisant mokslo ir technikos pažangos medicinoje. Remiantis Nacionalinio vėžio instituto duomenimis, bendras 5 metų išgyvenamumas siekia 60,9 proc. [4]. Nuo 1995 iki 2015 m. diagnozuojamo gerklų vėžio dažnis sumažėjo beveik dvigubai (atitinkamai nuo 4,6/100 000 gyventojų iki 2,4/100 000 gyventojų), tačiau mirčių dažnis per tą patį laikotarpį dėl šios patologijos beveik nepasikeitė [4]. Ligos stadija, tolimosios metastazės šiais biožymenų ir personalizuotos medicinos laikais negali būti vieninteliai veiksniai, lemiantys ligos baigtis. Todėl, siekiant pagerinti ankstyvos diagnostikos bei gydymo rezultatus, būtina geriau suprasti gerklų vėžio patogenezę, atrasti naujų biologinių žymenų, kurie padėtų anksti nustatyti ligą, prognozuoti tolimąsias baigtis bei parinkti radikalią, kiekvienam pacientui geriausią gydymo taktiką. Vienas iš tokių žymenų galėtų būti telomeros. Už šių unikalių struktūrų atradimą 1946 m. Hermann Muller, o 2009 m. už telomerų funkcijos išaiškinimą Elizabeth H. Blackburn, Carol W. Greider ir Jack W. Szostok buvo apdovanoti Nobelio premijomis [5]. Jie atskleidė šių struktūrų dalyvavimą organizmo senėjimo ir onkologinių ligų procesuose. Toliau šiame straipsnyje trumpai apžvelgiamos telomeros ir jų vaidmuo piktybinių navikų išsivystymo procese.

 

Telomeros

Telomeros yra nukleoproteinų kompleksai, esantys eukariotinių ląstelių chromosomų galuose (pav.) [6]. Tai specializuotos struktūros, susidedančios iš tūkstančių tandemu pasikartojančių heksanukleotidų TTAGGG vienetų dvigrandėje komplementarioje DNR grandinėje [7], kuri užsibaigia 3′ gale viengrande G gausia grandine 30–300 nukleotidų ilgio [8]. Telomerų galus sujungia 6-ių skirtingas funkcijas atliekančių baltymų kompleksas, kuris yra vadinamas telosoma (angl. shelterin) [8]. Minėtų baltymų dėka telomeros suformuoja į lariatą panašią struktūrą, vadinamą T kilpa, kuri tarsi apgaubia (angl. capping) chromosomos galą ir apsaugo nuo nehomologinių galų susijungimo, homologinės tiesioginės reparacijos, galo su galu susiliejimo ir kt. [8]. Telosomos slopina DNR pažaidų ištaisymo atsaką telomerose, užkirsdamos kelią kinazių aktyvacijai, kuri gali stabdyti ląstelių ciklą, kaip atsakas į DNR pažeidimus [9]. Be to, telosomos užtikrina, kad telomeros nebūtų įtraukiamos į DNR pažaidų ištaisymo kelią, įskaitant nehomologinių DNR galų sujungimo, kuris galėtų sukelti chromosomų galų suliejimą [9]. Šią apsauginę funkciją telosomos atlieka suformuodamos T kilpos struktūrą, dėl kurios telomeros DNR galinė dalis yra tarsi „paslėpta“ [8]. Viengrandė 3` galinė telomeros dalis padaro lanką, suformuodama kilpą ir įsiterpia į telomeros dvigrandę DNR. Ši 3` galinė telomeros dalis yra atkuriama po DNR replikacijos per egzonukleazinį skilimą telomerų 5' gale. Kaip rezultatas šio atkūrimo ir DNR polimerazių negebėjimo nukopijuoti telomerų tiesinių DNR galų, žmogaus telomeros sutrumpėja apytiksliai 50 bazių porų per vieną ląstelių dalijimąsi [9]. Ką tik gimusio kūdikio vidutinis telomerų ilgis svyruoja nuo 10 iki 15 kilobazių [10].

Plačiau apie tai skaitykite „Otorinolaringologijos aktualijos“ 2018 Nr. 2

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.