Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, susirgimų lytiškai plintančiomis infekcijomis (LPI) pernai Lietuvoje užregistruota mažiau, lyginant su užpernai: atitinkamai 459 ir 625 atvejai. 2018 m. didžiausias sergamumas sifiliu ir chlamidioze nustatytas Vilniaus ir Kauno, o sergamumas gonorėja – Tauragės, Telšių ir Kauno apskrityse.

ŽIV sukeliamos problemos įveikiamos. Reikia valios ir pastangų...

2019-09-05

Tarptautinė bendruomenė žmogaus imunodeficito virusą (ŽIV) vertina kaip infekciją, kurią galima ir būtina kontroliuoti. Gydymas ir kitos papildomos priemonės sukuria palankias sąlygas bei galimybes gerinti užsikrėtusių asmenų sveikatą bei gyvenimo kokybę, sėkmingai valdyti šios ligos plitimą užkertant kelią pačioms blogiausioms išeitims... Apie ŽIV sukeliamas problemas bei jo valdymo galimybes kalbamės su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Infekcinių ligų ir dermatovenerologijos klinikos profesore, VUL Santaros klinikų Infekcinių ligų centro gydytoja konsultante Raimonda Matulionyte.

Kas yra tas žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV)?

ŽIV infekcija – tai ilgainiui viruso sukeliamas imuniteto deficitas, kuris gali išsivystyti ir žmogui nežinant, kad jis yra užsikrėtęs. Nesigydantis žmogus pradeda sirgti oportunistinėmis infekcijomis, nuo kurių paprastai natūralus imunitetas apsaugo. Imunodeficito virusas labai pakenkia imuninei sistemai, ji susilpnėja ir maždaug per 8–10 metų žmogus pradeda sirgti sunkiomis bakterijų, grybų, pirmuonių sukeltomis infekcijomis, piktybiniais navikais. Viena dažniausių Lietuvoje yra plaučių tuberkuliozė.

Kokia situacija pastaruoju metu susiklosčiusi Lietuvoje?

2019 m. sausio 1 d. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, Lietuvoje iš viso užregistruoti 3172 asmenys, užsikrėtę ŽIV. 2018 m. buvo diag­nozuota 160 naujų atvejų – kiek mažiau nei 2017 metais. Taigi, pastebimos šiek tiek mažėjančios šio viruso plitimo tendencijos. Pagrindinis kelias, kuriuo šis virusas plinta Lietuvoje, išlieka vis dar tas pats – švirkščiamųjų narkotikų vartojimas, ypač būdingas buvusioms Sovietų Sąjungos šalims. Lietuvoje beveik 60 proc. asmenų užsikrėtė ŽIV būtent vartodami švirkščiamuosius narkotikus. Infekcija plito ir įkalinimo įstaigose, todėl ilgą laiką šiose vietose buvo susiklosčiusi sudėtinga situacija. Vis dėlto nuo 2018 m. ŽIV plitimo kalėjimuose protrūkį pavyko suvaldyti.

Kokios šiuolaikinės ŽIV gydymo nuostatos ir kiek jos svarbios šio viruso plitimui stabdyti?

Labai svarbu ŽIV užsikrėtusiems pacientams laiku pradėti antivirusinę terapiją. Šiuo metu visose tarptautinėse rekomendacijose skelbiama, kad gydymą reikia pradėti nepriklausomai nuo imuniteto būklės, būtent tada, kai sužinoma, jog žmogus užsikrėtęs. Tai labai svarbu ne tik užsikrėtusiojo asmens, bet ir visuomenės sveikatai, kadangi pradėjus gydymą virusas nuslopinamas ir neplatinamas, sunaikinamas užkrato šaltinis.

Lietuvoje ŽIV ligos aprašas buvo patvirtintas 2018 metų vasario 15 dieną. Dabar mūsų šalyje, kaip ir visame pasaulyje, galima skirti gydymą visiems pacientams, nepriklausomai nuo imuniteto būklės. Be to, užsikrėtęs ŽIV, pacientas gali būti apdraudžiamas pagal ligą, tad jo socialinė būsena neriboja gydymo. Visa tai gali lemti šio viruso stabdymo pažangą.

Pagrindinė problema Lietuvoje ta, kad pacientai neatvyksta į gydymo įstaigas, nors ir kuriuo nors gyvenimo etapu galėjo sužinoti, jog yra užsikrėtę. Pavyzdžiui, per 2018 metus gydymo įstaigose lankėsi tik 50 proc. visų žmonių, kuriems nustatyta ŽIV ir kurie nedeklaruoti kaip mirę.

Klasikinis kelias užsikrėsti ŽIV, lėmęs epidemijos pradžią Afrikoje, – heteroseksualūs santykiai. Europoje, Vakarų šalyse šiandien ŽIV daugiausia plinta tarp vyrų, lytiškai santykiaujančių su vyrais. Aišku, plitimą skatina įvairūs veiksniai: gyvenimo būdas, elgesys, psichotropinių medžiagų vartojimas ir pan.

Daug užsikrėtusiųjų Lietuvoje nustatoma įkalinimo, priklausomybės gydymo įstaigose. Lietuvoje du kartus per nėštumą yra testuojamos nėščiosios, tai stipri ištyrimo programa, dėl to šiuo metu mūsų šalyje nustatyta tik keletas ŽIV užsikrėtusių vaikų. Jie jau gimdami paveldėjo ŽIV iš motinų, kurios nebuvo gydytos, nes nesilankė gydymo įstaigose. Taigi, ŽIV ištyrimas, ypač rizikos grupėse, vyksta pakankamai sklandžiai.

Kad pacientai tikslingai atvyktų į gydymo įstaigas dėl ŽIV, turėtų būti ir šeimos gydytojų, nevyriausybinių organizacijų, tų pačių įkalinimo įstaigų administracijų rūpestis. Jiems turi būti keliamas uždavinys paskatinti kiekvieną, bent menkiausią įtarimą dėl užsikrėtimo ŽIV turintį pacientą, atlikti tyrimą ir siųsti pas infektologą tikslinės konsultacijos. Aišku, jaučiamas gerai organizuotos socialinės pagalbos trūkumas, nes nemažai pacientų daliai yra aiškus socialinių įgūdžių stygius.

 

Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ 2019 m. Nr. 5

 

Kalbėjosi Ramutė Pečeliūnienė

 

 

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.