Seimui pristatytas Medicinos praktikos įstatymo pataisų projektas Nr. XIIIP-4503, kuriuo siekiama sudaryti efektyvias teisines prielaidas gydytojų savanorystės institutui Lietuvoje, įteisinant gydytojų savanoriškos ir neatlyginamos medicinos praktikos galimybę teikiant kompleksinę paliatyviąją pagalbą.

Uoslės sutrikimas

2020-03-21

Uoslės sutrikimas

Darius Bajorinas

Respublikinės Šiaulių ligoninės Ausų, nosies ir gerklės ligų skyrius

 

Santrauka. Uoslės sutrikimas vis pastebimesnė problema, lemianti blogesnę gyvenimo kokybę ir blogas baigtis, kaip antai neurodegeneracines ligas ar mirtį. Literatūra apie uoslės sutrikimus yra nevienalytė, todėl labai svarbu priimti bendrą susitarimą dėl terminijos, diagnostikos ir gydymo metodikos.

Keywords: olfaction, olfactory dysfunction, hyposmia, anosmia.

Summary. Olfactory dysfunction is an increasingly recognised condition, associated with reduced quality of life and major health outcomes such as neurodegeneration and death. At present, the literature on olfaction is limited by heterogeneity in methodological approach so it is important to encourage clinicians and researchers to adopt a common consensus, and in so doing, increase the methodological quality, diagnostic and treatment quality.

 

ĮVADAS

Uoslės sutrikimas darosi vis pastebimesnė problema, deja, ji santykinai blogai ištirta ir medikų ignoruojama. 2007 metais Jungtinėje Karalystėje atliktoje apklausoje paaiškėjo, kad su pacientų uoslės sutrikimu susidūrė 97 proc. otorinolaringologų, bet 55 proc. jų neatliko chemosensorinės uoslės funkcijos tyrimo, o iš tų, kurie atliko, tik 12 proc. ištyrė uoslę rutiniškai [1]. Toks visuotinis aplaidumas gali būti dėl nepakankamų žinių ir gydymo galimybių. Daugėja įrodymų, kad uoslės sutrikimas gali paveikti gyvenimo kokybę, sukelti socialinį nerimą, mitybos sutrikimus ir depresiją [2–7], be to, gali turėti įtakos ir neurodegeracinių ligų vystymuisi ar net lemti mirtį [8, 9]. Dabartinė literatūra apie uoslės sutrikimus itin nevienalytė, todėl labai svarbu priimti bendrą susitarimą dėl terminijos, diagnostikos ir gydymo metodikos.

 

TERMINIJA

Uoslės sutrikimas gali būti kiekybinis, kai sutrinka kvapo stiprumo jutimas, tačiau nepakinta kvapo kokybė, arba kokybinis, kai pakinta kvapo kokybė. Labai dažnai kokybiniai uoslės sutrikimai būna kartu su kiekybiniais. Visi priimti terminai, kuriuos rekomenduojama vartoti visiems sveikatos apsaugos specialistams, pateikti 1 lentelėje.

 

EPIDEMIOLOGIJA

Uoslės sutrikimų nustatoma vis daugiau, tačiau tikrasis paplitimas neaiškus dėl skirtingos demografijos, vartojamos terminijos ir skirtingų tyrimo metodų. Šiame straipsnyje epidemiologiniai duomenys suskirstyti pagal tyrimo metodų grupes.

 

Anketinių apklausų duomenys

Pagal 1994 metais JAV vykdytą nacionalinę apklausą (NHIS), kurioje dalyvavo apytiksliai 80 tūkst. žmonių, nustatyta, kad 1,4 proc. suaugusiųjų uoslės sutrikimas vargino ilgiau nei 3 mėn., o vyresnių kaip 65 metai grupėje uoslės sutrikimų patyrė daugiau kaip 40 proc. žmonių [21]. Š. Korėjoje 2009 metais atlikta apklausa nustatyta, kad uoslės sutrikimais skundėsi 4,5 proc. suaugusiųjų [22]. 2012 metais JAV atliktos apklausos (N = 3 549) duomenimis, 10,6 proc. tiriamųjų per pastaruosius 12 mėn. uoslė pablogėjo, iš jų 50,2 proc. nurodė, kad pablogėjimas nuolatinis, 45,2 proc. – epizodinis, o 4,5 proc. uoslės susilpnėdavo tik peršalus [23]. 2011 metais Europoje atliktoje apklausoje (GA2LEN, N = 57 128) uoslės sutrikimas nustatytas 7,8 proc. tiriamųjų [25], o atliktoje JAV (N = 7 847), – 9,4 proc. [26]. Taigi vertinant anketinių apklausų duomenis, matyti, kad subjektyviu uoslės sutrikimu skundžiasi 5–10 proc. populiacijos.

 

Psichofiziniai testai

Vokietijoje Landis su kolegomis, ištyrę 1 240 pacientus, kurie kreipėsi ne dėl rinologinių ligų, uodžiamųjų lazdelių testu nustatė, kad 4,7 proc. jų turėjo funkcinę anosmiją, o 15 proc. – hiposmiją [28]. 2008 metais kitoje studijoje Viennemannas su kolegomis, naudodami 12 dalių atrankinį testą, nustatė, kad iš 1 312 suaugusiųjų uoslės sutrikimų turėjo 21,6 proc. [26], o jų dažnumas didesnis rūkančiųjų ir vyresnio amžiaus pacientų grupėse. Švedijoje ištyrus 1 713 suaugusiųjų, nustatyta, kad uoslės sutrikimą turėjo 19,1 proc. [30, 31]. 2002 metais JAV atliktu tyrimu, kuriame dalyvavo 2 491 53–97 metų tiriamųjų, nustatyta, kad uoslė buvo sutrikusi 24,5 proc., o vyresnių nei 80 metų amžiaus grupėje, – 62,5 proc. [35]. Kitos JAV atliktos studijos duomenimis, sutrikusią uoslę turi 55,3 proc. vyresnių nei 71 metų žmonių [38, 39], o Australijoje nustatyta, kad vyresnių nei 60 metų amžiaus grupėje, uoslė sutrikusi 27 proc. žmonių [41].

 

Plačiau skaitykite Otorinolaringologijos aktualijų žurnale Nr. 1, 2019

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.