Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC), vadovaudamasis 2020 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ informuoja, kad karantino laikotarpiu planiniai skiepijimai nėra atidedami ir turi būti vykdomi, numatant pacientų srautų valdymą.

Otorinolaringologija. Vaikų tracheostomija

2020-10-27
Dr. Aurelija Vegienė1, Mantas Žemaitaitis2
1LSMU MA Ausų, nosies ir gerklės ligų klinika, 2LSMU MA
 
Tracheostomija yra viena dažniausiai atliekamų procedūrų suaugusiųjų intensyviosios priežiūros skyriuje. Skirtingai nuo suaugusiųjų, vaikų intensyviosios priežiūros skyriuje ši procedūra yra daug retesnė, atliekama 
mažiau negu 3 proc. pacientų. Nėra aiškaus konsensuso, kokios trukmės intubacija jau yra riba suformuoti tracheostomą. Taip pat nėra konsensuso dėl vaikų tracheostomos dekanuliacijos protokolo. Galiausiai, vaikams,
kuriems suformuota tracheostoma, yra ženkliai didesnė šalutinių reiškinių ir mirties rizika – dažniau dėl gretutinių ligų negu dėl tracheostomos. Tarpdisciplininis koordinuotas specialistų darbas ir tracheostomos
priežiūra duoda viltingų rezultatų. Šiame straipsnyje apžvelgiama operacijos istorija, indikacijos, technika, komplikacijos.

 

  Įvadas

Tracheostomija – tai chirurginė procedūra, kurios metu atveriama trachėja ir tarp jos žiedų įvedamas vamzdelis, leidžiantis orui patekti į kvėpavimo takus. Tracheostomija – viena seniausių chirurginių intervencijų [1]. 
Ši operacija jau buvo atliekama Senovės Graikijoje ir Senovės Egipte [2]. Visais laikais ji buvo minima kaip paciento gyvybę gelbstinti chirurginė intervencija [1, 2].
Atlikus operaciją yra užtikrinamas kvėpavimo takų praeinamumas aplenkiant viršutinius kvėpavimo takus [3]. Operacija atliekama esant įgimtai ar įgytai kvėpavimo takų obstrukcijai, užsitęsus dirbtinei plaučių ventiliacijai, 
dėl neurologinių būklių, kurios sukelia kvėpavimo funkcijos nepakankamumą [1, 3]. Šios indikacijos lemia, kad tracheostoma dažnai reikalinga naujagimiams ar kūdikiams ir yra gyvybę gelbstinti intervencija. Esant minėtoms
indikacijoms, suformavus tracheostomą padidėja vaikų, ypač naujagimių, išgyvenamumas, nors medicininių intervencijų ir procedūrų šiems pacientams tenka atlikti daugiau [3, 4]. Tracheostomija gali būti atlikta bet kokio
amžiaus vaikui. Tiek suaugusiesiems, tiek vaikams pirmiausia reikia pritaikyti tinkamo dydžio vamzdelį [5]. Idealiausia, kad distalinis vamzdelio galas būtų ne arčiau kaip 2 cm nuo stomos ir ne arčiau kaip 2 cm iki trachėjos
išsišakojimo, jis turi būti lygiagrečiai su priekine ir užpakaline trachėjos sienomis ir į jas nesiremti, nes gali tinkamai nefunkcionuoti, atsirasti granuliacijų, erozijų ir kraujavimų [6]. Dažnai procedūra atliekama iki vienų metų
amžiaus vaikams, kurie turi gretutinių patologijų [7].
Svarbu, kad pacientai, jų tėvai suprastų, kad įvedus vamzdelį į trachėją visas kvėpuojamojo oro srautas keliauja būtent per jį. Norint užtikrinti pakankamą ventiliaciją būtina vamzdelio priežiūra. Vienas iš svarbiausių tikslų 
yra pasirūpinti, kad vamzdelio spindis būtų atviras ir oro srautas laisvai cirkuliuotų, todėl jo priežiūra pradedama jau ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu. Tėvai turi būti apmokyti bendrų priežiūros taisyklių, apmokyti
išsiurbimo technikos ir ką daryti iškritus vamzdeliui [6].
Pašalinti tracheostominį vamzdelį ne visada galima. Būtina atsižvelgti į paciento būklę, kvėpavimo funkciją. Prieš dekanuliaciją pacientus reikia išsamiai ištirti, kad būtų įsitikinta, ar pašalinti vamzdelį yra visiškai saugu [8].

 

Istorija

Literatūros šaltiniuose aprašoma, kad 3600 m. prieš Kristų jau buvo bandoma atlikti panašias procedūras. Hipokratas teigė, kad tracheostomijos operacija labai pavojinga dėl galimo miego arterijos pažeidimo ir ūmaus

nukraujavimo. Senovės Egipto, graikų, hindi kultūrose minima tracheostomija. Pirmas aprašytas asmuo, atlikęs tracheostomiją 100 m. prieš Kristų, buvo graikų gydytojas Asklepiadas [9]. Pirmoji aprašyta sėkminga 
tracheostomijos operacija atlikta XV amžiaus pradžioje italų gydytojo Antonio Musa Brassolvos, kuris, kaip teigia šaltiniai, išgydė pacientą, sirgusį gerklų pūliniu [2]. 1620 m. Habikotas pirmasis atliko tracheostomiją
vaikui – 16 metų berniukui [10]. XIX a. tracheostomija tapo dažna operacija gydant vaikus nuo difterijos. 1887 m. Vakarų Europoje ir JAV aprašyta apie 20 000 tracheostomijos operacijų. XX a. pirmoje pusėje buvo
didelis šuolis taikant naujagimių gaivinimą ir ventiliaciją. Procedūros spektras dar labiau išsiplėtė, kai Galloway‘us pristatė jos naudą prižiūrint pacientų, sergančių poliomielitu, kvėpavimo takus. Šios ligos epidemija
1950-aisiais paskatino tracheostomiją pritaikyti ilgalaikei teigiamo slėgio ventiliacijai, tai atvėrė kelią tokio gydymo panaudojimui sergant stablige, širdies chirurgijoje, esant sunkiems nudegimams, neišnešiotų naujagimių
priežiūrai [9]. 1953 metais Donaldas ir Lordas aprašė elementarų kūdikių mechaninės ventiliacijos prietaisą. 1965 m. Mcdonaldas ir Stocksas pristatė ilgalaikę naujagimių intubaciją ir ventiliaciją. 1971 metais publikuota
ilgalaikės teigiamo slėgio ventiliacijos sąvoka esant naujagimių respiraciniam distreso sindromui [10]. Šie pokyčiai lėmė naujas kūdikių tracheostomijos indikacijas: pointubacinė poklostinė stenozė, lėtinės plaučių ligos,
reikalaujančios ilgalaikės ventiliacijos. Klinikinėje praktikoje procedūra rutiniškai pradėta taikyti nuo 20 amžiaus pradžios [2].
Tracheostomos suformavimo dažnis ir indikacijos ilgainiui kito. Daugelį metų viršutinė kvėpavimo takų obstrukcija dėl infekcinių ligų buvo pagrindinė operacijos indikacija [9]. Šiais laikais infekcinių ligų dažnis ženkliai 
sumažėjo ir dažniausia operacijos indikacija lieka ilgalaikės plaučių ventiliacijos poreikis dėl neuroraumeninių ar respiracinių patologijų [9].

 

Indikacijos ir kontraindikacijos

Tracheostomija dažnai yra viena iš gyvybę gelbstinčių operacijų įvairaus amžiaus pacientams. Neretai ją reikia atlikti, kai pacientas turi gretutinių ligų [11]. Ne išimtis yra vaikai, kuriems šios chirurginės intervencijos prireikia

dėl įvairių priežasčių. Vaikų operacijos specifika skiriasi nuo suaugusiųjų dėl paslankesnės trachėjos, sunkiau apčiuopiamų anatominių orientyrų. XX a. antrojoje pusėje pagrindinė indikacija atlikti tracheostomiją vaikui

buvo ūmi viršutinių kvėpavimo takų obstrukcija, sukelta uždegimo dėl difterijos, kokliušo ir epiglotito [11]. Šiais laikais situacija pasikeitė dėl vykdomų imunizacijos programų. Vaikai skiepijami nuo šių uždegiminių

infekcinių ligų, todėl smarkiai sumažėjo sergamumas ir ūmios viršutinių kvėpavimo takų obstrukcijos atvejų [1, 11].

Šiuo metu dažniausios literatūroje aprašomos tracheostomos suformavimo indikacijos vaikams yra kvėpavimo nepakankamumas, užsitęsęs dirbtinės plaučių ventiliacijos (DPV) poreikis, neurologiniai sutrikimai ir

kvėpavimo takų obstrukcija, sukelta įvairių anatominių malformacijų [12]. Analizuojant literatūrą rastas 2019 metais Chia ir bendraautorių publikuotas tyrimas, kuriame atsispindi tracheostomų indikacijų pasiskirstymas

vaikų amžiuje [13]. Tyrimo rezultatai pateikti 1 lentelėje.

 

Plačiau skaitykite žurnalo „Otorinolaringologijos aktualijos“ Nr. 1, 2020

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.