Svarbu: viešojoje erdvėje sklindant prieštaringai informacijai, Sveikatos apsaugos ministerija atkreipia dėmesį, kad gydytojai akušeriai ginekologai ragina moteris skiepytis nuo COVID-19 ir tokiu būdu apsaugoti save nuo sunkių ligos pasekmių.

JAV kineziterapeutas Samuelis Tacas: „Mums patiems reikia užsidirbti sveikatą!“

2021-05-29

2020-ųjų pabaigoje suėjo lygiai 50 metų, kai Lietuvoje gimęs, augęs ir mokęsis, o netrukus po studijų tuomečiame Kūno kultūros institute (Kaunas) į Izraelį, dar vėliau – į JAV emigravęs litvakas Samuelis Tacas (Shamuel Tatz) praktikuoja kineziterapiją. Per tiek metų padėta tūkstančiams ligonių, tarp kurių – garsūs menininkai, muzikai, mokslo pasaulio įžymybės... Savo profesinę išmintį, sukauptą per tuos ilgus dešimtmečius, Samuelis suguldė penkiose knygose, o 2020-ųjų pabaigoje spaustuvę pasiekė anksčiau jo parašyta knyga „Kūno derinimas: malonus gyvenimas be vaistų“ rusų kalba (lietuvių kalba ši knyga „Mažojoje leidykloje“ buvo išleista 2014 metais ir kaipmat tapo bestseleriu).

Žurnalistė Virginija Grigaliūnienė kalbasi su garsiu kineziterapeutu apie begal įdomų jo profesinės veiklos kelią ir, žinoma, apie sveikatą ir jos saugojimą.

 

Gerbiamas Samueli, Lietuvoje gimėte, augote, mokėtės. Ką Jums reiškia Lietuva? Kokia buvo Jūsų, kaip kineziterapeuto, profesinės veiklos pradžia?

 

Taip, aš gimiau Lietuvoje, Kaune, o dar tiksliau – Slabodkėje. Tai reiškia, kad esu ne šiaip kaunietis, o su vienu balu „plius“ (juokiasi – V. G.). Po mokyklos įstojau į Kūno kultūros institutą (dabar – Lietuvos sporto universitetas – V. G.) mokytis gydomosios fizkultūros ir jau trečiame kurse per vasaros atostogas atlikdamas praktiką Palangos sanatorijoje vaikščiojau su baltu chalatu – kaip gydomosios fizkultūros metodininkas. Padėjau sveikti sanatorijoje gydomiems pacientams. Po studijų dar kurį laiką dirbau Druskininkuose, o 1973 metais emigravau į Izraelį. Čia baigiau dar vienas kineziterapijos studijas, kurį laiką dirbau pagal specialybę, bet vėliau išvykau į JAV.  Jau per 30 metų gyvenu ir dirbu Niujorke, bet visada pabrėžiu, kad mano gimtinė – Lietuva, turiu Lietuvos pilietybę, naudojuosi lietuvišku pasu. Labai didžiuojuosi, kad esu litvakas, kad gimiau buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje. Beje, čia gimę žydai pasaulyje yra labai gerbiami. Iki šiol nenutrūkęs ryšys su mokyklos draugais, turiu nemažai pažįstamų, su kuriais bendrauju. Ir kiekvienąkart atvažiavęs į Lietuvą pastebiu, kaip ji gražėja, keičiasi, kaip gerai jaučiasi tautiečiai.

 

O kaip jaučiatės Jūs? Dėl karantino ribojimų tenka kalbėtis telefonu, tačiau iš balso bandau įspėti, kad puikiai?

 

Be abejo! Kol kas sveikata nesiskundžiu. Dar vaikystėje esu skaitęs, tik neatsimenu, koks autorius tą pasakęs – kad visų pagrindų pagrindas yra asmeninis pavyzdys. Taigi, jei aš užsiimu kitų žmonių sveikatinimu,  pirmiausia pats turiu jaustis sveikas ir būtinai – be jokių žalingų įpročių, ko, deja, šiandien nepasakysi net apie kai kuriuos medikus.

 

Kokia, Jūsų nuomone, yra kineziterapijos reikšmė žmogui, pacientui? Kokia kineziterapija Lietuvoje ir kokia – pasaulyje?

 

Kineziterapija Lietuvoje yra dar labai jauna specialybė, todėl malonu žinoti, kad tokių specialistų daugėja, juos ruošia vis daugiau mokyklų. Izraelis šiuo klausimu kopijuoja Ameriką ir Didžiąją Britaniją. Izraelyje kineziterapija įvardijama kaip fizioterapija, taigi labiau primena Sovietų Sąjungoje buvusią gydomąją fizkultūrą. Šioje šalyje į fizioterapijos sąvoką įeina gydomoji mankšta, manualinė terapija ir elektroterapija. Tuo tarpu Amerikoje toks specialistas yra fizinis terapeutas – toks būtų tiksliausias vertimas. Kad Amerikoje taptum tokiu specialistu, reikia mokytis mažiausiai 7 metus. Baigę mokslus, absolventai pasirenka specializuotis kurioje nors srityje, pavyzdžiui, ginekologijos fizioterapijoje, kardiologijos fizioterapijoje, sporto medicinos fizioterapijoje. 

Man pasisekė, kad aš Lietuvoje baigiau 4 metų trukmės studijų programą, o Izraelyje 3 metus mokiausi irgi panašią programą, todėl kai nuvykęs į JAV parodžiau savo diplomus, kaunietišką išsilavinimą jie prilygino JAV koledžo išsilavinimui, tada pridėjo Izraelyje gautą diplomą ir susidarė lygiai 7 metai. Buvo patikrinti mano įgyti kreditai ir leista laikyti egzaminus, nes tik išlaikius egzaminus suteikiama licencija. Egzaminus sėkmingai išlaikiau ir štai jau daugiau kaip 30 metų gyvenu ir dirbu Niujorke, klinikoje turiu savo privatų kabinetą. Mano darbas – kova su skausmu. Tam aš skiriu įvairiausias fizioterapines procedūras, taikau gydomąją fizkultūrą, manualinę terapiją ir kt. 

 

Medicina – sritis, kurioje norint neprarasti kvalifikacijos, nuolat reikia atnaujinti žinias, gilintis, mokytis, tobulėti... O kineziterapija?

 

Jei šiandien atsikeltų iš kapų gydytojas, miręs prieš 50 metų, atėjęs į ligoninę nelabai suprastų, kur pateko – tiek pokyčių per tą laiką įvykę! O štai prisikėlęs kineziterapijos specialistas taip nenustebtų, nes daug dalykų – tie patys: gydomieji pratimai, specialūs masažai, fizioterapijos procedūros... Tik dar reikėtų pridėti šiuolaikines technologijas – gydymą lazeriu, magnetais, elektros procedūromis. Kartu noriu atkreipti dėmesį, jog gydomieji pratimai neturi nieko bendra su tais pratimais, kurie atliekami sporto salėje, grupėse. Kineziterapeutas sudaro gydymo programą, paruošia individualius gydomuosius pratimus specialiai tik tam ligoniui, priklausomai nuo jo sveikatos sutrikimo. Darbas su grupe pacientų kineziterapeutui – ne darbas.

Taip pat reikia pažymėti, kad kineziterapijos svarba gydymo procese stiprėja ir stiprės. Visada savo pacientams sakau, kad reikia pradėti gydymą nuo paprastesnių dalykų, ir tik jei jie nepadeda, imtis radikalesnių veiksmų ar net operacijos. Mano ir turbūt kiekvieno kineziterapeuto praktikoje apstu pavyzdžių, kad, regis, paprasčiausia fizioterapija, lengvi pratimėliai, tam tikros manipuliacijos gali labai efektyviai padėti. 

 

O vaistai? Juk šiandien dažnas, pajutęs skausmą, pirmiausia stveriasi vaistų, o ne ieško gero kineziterapeuto!

 

Neneigiu ir vaistų reikšmės, bet jei įmanoma apsieiti be jų, tai ir reikėtų apsieiti. Mes gyvename amžiuje, kai skubame, lekiame, kai viską norisi gauti, taip pat ir sveikatos pagerėjimą pajusti kuo greičiau. Sutinku, kad vaistai gali palengvinti būseną, vis dėlto daugelio sveikatos problemų, ypač kurios susijusios su sąnariais, nugara, raumenimis ir kaulais, vaistai neišgydo. Reikia individualios kineziterapijos. Negana to, nėra gerai skausmą slopinti vaistais – reikia ieškoti jo priežasčių ir šalinti būtent jas. Neseniai man paskambino pusseserė ir pasiguodė, kad buvo pas daktarą ir jis pasakė, jog teks daryti nugaros operaciją. Aš su tuo nenoriu sutikti, manau, kad operacija reikalinga tik kritiniu atveju, kai ligonis nė piršto pajudinti negali, kitų labai rimtų sveikatos bėdų turi. Tai pusseserei ir pasiūliau – reikia pradėti nuo paprastesnio gydymo, nuo kineziterapijos... Ir dar vieną dalyką noriu pasakyti: visas procedūras, kurias parenku savo pacientams, prieš tai būnu pats išbandęs. Niekada nieko nedarau pacientui, jei to neišbandžiau ant savo kūno. Kineziterapijoje labai svarbu „praeiti“ per paciento kūną savo rankomis, savo akimis pamatyti, kaip juda raumenys, sąnariai, kaulai. Kaip šeimos gydytojas skiria tyrimus, kad žinotų, kokių medžiagų paciento kraujyje trūksta, taip kineziterapeuto svarbiausias darbas – išsiaiškinti, kokia žmogaus fizinė būklė, raumenų, kaulų, sąnarių situacija. Tam reikia patyrimo. 

 

O kaip patartumėte gyventi, kad medikų, kartu ir kineziterapeuto pagalbos prireiktų kuo vėliau? Esu įsiminusi žiniasklaidoje išsakytas Jūsų mintis, kad fizinis aktyvumas gali nieko nekainuoti, kad visai nebūtina vaikščioti į sporto klubą ar į baseiną…

 

Tą ir dabar galiu patvirtinti – fizinis aktyvumas žmogui yra labai reikalingas, ir jis gali nekainuoti nė euro. Antai yra žmonių, kurie nesportuoja salėse, bet turi savo sodą ar namą ir taip gražiai viską susitvarkę, kad malonu žiūrėti. Jie yra fiziškai aktyvūs! Žinoma, nereikia laukti, kol pasijus vienokie ar kitokie negalavimai – fizinis aktyvumas būtinas visiems, kad ir puikiai besijaučiantiems. 

Amerikoje žmonės į sporto klubą dažniausiai vaikšto ne dėl to, kad padidintų savo fizinį aktyvumą (juk tą galima padaryti ir vaikščiojant gamtoje, sukant ratus parke ar aplink namus), o kad susitiktų su pažįstamais, pabendrautų su draugais, nesijaustų vieniši. Bet iš tikrųjų fiziniam aktyvumui užtikrinti pakanka 2x3 metrų pločio grindų – atsiguli ant kilimėlio ir darai pratimus. Arba atsisėdi ant kėdės ir taip pat darai, aišku, kitokius pratimus. Savo pacientų dažnai klausiu, kaip jie važiuoja į darbą. Atsako, kad metro, kelionė trunka apie valandą. Taigi sudarau jiems specialių pratimų kompleksą ir jie, niekam netrukdydami, sėdėdami metro, tuos pratimus atlikinėja. Tą patį ir aš, važiuodamas metro, darau. Lėtai, mažomis amplitudėmis, bet kūnui tai – puiki pagalba. 

Baseinas – taip pat nebloga idėja, bet... Kai mano pacientas pasako, kad šeimos gydytojas jam rekomendavo plaukioti baseine, visada pasitikslinu, ar gydytojas paklausė: ar tu turi pinigų baseinui lankyti; ar moki plaukti; ar taisyklingai plauki... Turintiems nugaros problemų plaukimas yra auksinis dalykas, tačiau reikia mokėti taisyklingai plaukioti. Pasitaiko, kad žmonės, kurį laiką lankę baseiną, ateina ir skundžiasi  jaučiantys dar didesnį skausmą. Kai pradedame aiškintis, pasirodo, jie plaukioja netaisyklingai, laikydami galvą virš vandens, plaukdami netaisyklingai kvėpuoja! Todėl visada pabrėžiu, kad namie, ant kilimėlio darant paprastus pratimus, galima sau padėti tikrai ne mažiau, o gal net ir geriau nei baseine.

 

Minėjote, kad labai svarbu kineziterapijoje – individualūs, konkrečiai tam pacientui parinkti pratimai. 

 

Taip. Muzikoje šiandien yra daug grupinių muzikavimo metodų, chore irgi vienu metu dainuoja grupė žmonių. Bet jei žmogus nori būti solistu, jam neišvengiamai reikės individualių pamokų. Iš istorijos žinome, kad senovės Romos gimnazijose literatūra, filosofija buvo dėstomos grupėse, o fizinis lavinimas – individualiai, nes reikėjo kiekvienam moksleiviui parinkti specialius, tik jam tinkamus pratimus. Ir tai labai suprantama, nes vieni žmonės gimę labiau lankstūs, kiti – mažiau; vieniems labiau reikia tempimo pratimų, kitiems – jėgos pratimų. Todėl net ir sveikiems žmonėms rekomenduojami trenerio patarimai, ką jau kalbėti apie sveikatos problemų turinčius ligonius! Jiems individuali kineziterapija yra būtina – grupiniai pratimai neduos jokios naudos, gali netgi pakenkti. 

 

Deja, šiandien apie individualias fizines procedūras, išskyrus kelias išimtis, mūsų šalies ligoniams galima tik svajoti. Tas pats turbūt ir visame pasaulyje?

 

Pasakysiu štai ką – medicina šiandien galvoja, kaip žmogui neduoti numirti, nes jei jis numirs, tai medicina neuždirbs. Taip, einama į priekį sparčiais tempais – diegiamos inovatyvios technologijos, juntama akivaizdi pažanga, vis dėlto tai, mano nuomone, yra gyvybių gelbėjimo medicina. O ta medicina, kuri susijusi su skausmo malšinimu, tai yra su nemirtinomis problemomis, nelabai kam įdomi. Būsiu visiškai atviras – šiandienei medicinai įdomu tik kaip uždirbti didelius pinigus. O juk iš nugaros ar kelienų gydymo didelių pinigų neuždirbsi... Bet, ačiū ponui Dievui, vis labiau populiarėja kineziterapija, pacientai pradeda suvokti didžiulę kineziterapijos reikšmę ir svarbą gydantis.  

 

Kokie yra Jūsų pacientai? Kokiomis sveikatos problemomis jie daugiausia skundžiasi?

 

Dažniausiai kreipiasi ligoniai dėl sąnarių skausmo – tokių pacientų turiu apie 70 procentų. Aiškinuosi skausmo priežastis ir jas bandau naikinti. Būna visokių atvejų – ir traumų pasekmės, ir amžius, ir kita. Daug dirbu pilvo erdvėje (vadinamasis visceralinis masažas, įvairios manipuliacijos, visceralinė chiropraktika). Visada pabrėžiu, jog visai nebūtina sąnarių skausmą bandyti nuslopinti peiliu – į sąnario vidų įmanoma patekti ir kineziterapeuto rankomis: atliekant tam tikrus judesius, pagerinti kraujotaką sąnaryje, kartu sumažinti skausmą. 

Labai svarbu gerinti ir kvėpavimo sistemos darbą, kad ji būtų kuo stipresnė, atsparesnė. Kabinete turiu labai daug įvairių prietaisų, kurie padeda greičiau pasiekti norimą rezultatą. 

 

Lietuvoje plačiai reklamuojami maisto papildai, kurie esą labai gerina sąnarių veiklą. Ar įmanoma efektą pasiekti papildais, jei garbaus amžiaus žmogaus sąnario kremzlė jau susidėvėjusi? Kokia Jūsų nuomonė apie maisto papildų vartojimą? 

 

Tie, kurie maisto papildus pardavinėja, bando įtikinti, kad jie labai veiksmingi. Bet kadangi tai ne mano sritis, nesiginčysiu su jais. Jei pacientas manęs paklausia, ką galvoju apie tuos ar kitus maisto papildus, pirmiausia paklausiu jo – o tu jų pabandei, gėrei? Atsako, kad taip. Tada klausiu – padėjo? Ir dažniausiai prisipažįsta, kad ne... Tai, sakau, kokį atsakymą nori iš manęs išgirsti?.. Bet! Jokiu būdu neliepiu maisto papildų negerti. Priešingai, sakau – pabandyk. Padės – gerai, nepadės – nepirk ir nevartok. Labai svarbu tikėti gydytoju. Jei pacientas pasitiki gydytoju ir gydytojas jam pataria pavartoti papildų – viskas gerai, tegul pacientas geria. Bet aš niekada to nerekomenduosiu. Tą patį galiu pasakyti ir apie vaistus: jei pacientui reikia kuo greičiau atsikratyti skausmo – tegul geria vaistus. Bet jei aš su juo dirbu, vaistų geriau išvengti. Juk jie veikia centrinę nervų sistemą, o štai paciento bėdos – kelyje. Tai keliui ir reikia padėti. 

Pacientams visada akcentuoju, kaip svarbu judėti, daryti prevencinius pratimus, bent du kartus per savaitę pagulėti vonioje su druska, pasivaikščioti. Kartais man atrėžia – aš kasdien vaikščioju, vedžioju šunį. Ne! Tai ne pasivaikščiojimas, tai šuns vedžiojimas. Reikia vaikščioti be šuns, ir būtinai – taisyklingai kvėpuoti. To išmokyti – taisyklingai kvėpuoti, plaukioti, bėgioti, taisyklingai gulėti – jau mano darbas.

 

O kiek, Jūsų nuomone, sveikatai turi įtakos mityba?

 

Sveikatai turi reikšmės viskas, net ir politiniai įvykiai, – ką matome, ką girdime, ką jau kalbėti apie tai, ką valgome. Bet dar kartą sakau – čia ne mano specialybė, aš esu tik kineziterapeutas, ne dietologas, todėl galiu kalbėti tik apie judesius ir jų įtaką sveikatai. Ir jei aš matau, kad kai kuriems mano pacientams ne pro šalį būtų pasikonsultuoti su kitų sričių specialistais, būtinai tą rekomenduoju. Patariu kreiptis ar į neurologą, ar į psichologą, ar į psichoterapeutą, ar eiti pas kunigą, rabiną. Psichologines problemas gali padėti įveikti būtent jie. Kartais matau, kad pacientui reiktų padaryti kraujo tyrimą, o tai jau šeimos gydytojo darbas. Tai ir patariu eiti pas šeimos gydytoją. Buvę atvejų, kai po tokios mano rekomendacijos net vėžį nustatė! 

 

O genetika?


Yra žmonių, kuriems gimus tėvai užrašė milijonus, vis dėlto dauguma gimsta, auga, mokosi, dirba, ir pamažu susitaupo ne vieną milijoną. Yra žmonių, kurie valgo ką nori, daro ką nori ir gyvena ilgai ir gražiai. Bet dažniausiai mums reikia užsidirbti sveikatą. Jei tau 20 metų, turi paprakaituoti, kad užsidirbtum sveikatą; kai tau 30 metų, reikia sušilti, kad užsidirbtum sveikatą; kai, pavyzdžiui, man jau yra 70 plius, aš savo sveikatos labui kiekvieną dieną turiu dirbti 2–2,5 valandos. Valandą vaikščioju, po to valandą darau pratimus ant grindų, o dar pusę valandos – elektroterapijos procedūros – lazeris, magnetas ir panašiai. Ir taip – kiekvieną dieną. Na, o jei žmogui 80 metų, dėl savo sveikatos reikia sugaišti dar daugiau laiko, bent tris valandas. Tačiau kuo žmogui daugiau metų, tuo mažiau turėtų prakaituoti. Pakanka paprastų, nesudėtingų pratimų. 

 

Esate įkūręs paramos fondą Lietuvos kineziterapeutams remti. Kuo kolegoms padedate?

 

Lietuvoje yra gerų kineziterapeutų, bet kažkodėl jie neorganizuoja jokių mokymų, jokių kursų, nesidalina įgyta patirtimi. Matau, kad mėgstama kviestis specialistus iš tolimų kraštų. Todėl ir įkūriau paramos fondą,  kad būtų galima padėti kineziterapeutams iš Lietuvos tobulėti. Pernai mūsų klinikoje Niujorke tris savaites stažavosi keturi kineziterapeutai – du iš Vilniaus, po vieną iš Alytaus ir Kėdainių. 2020 metais planavome mokymus surengti Lietuvoje, pasikviesti garsius JAV lektorius kineziterapeutus – išeivius iš Lietuvos, bet viską sumaišė pandemija. Tikiuosi, tai padarysime šiemet. Esu įsitikinęs, kad tikroji kineziterapinė pagalba įmanoma tik privačioje klinikoje, privačiame kabinete, nes valstybinėje įstaigoje kineziterapeutas turi labai nedaug laiko ligoniams, taigi iš jo pagalbos – menka nauda. 

 

Ir paskutinis klausimas – koks yra Jūsų geros savijautos, stiprios sveikatos receptas? 

 

Pirmiausia – judėjimas. Antra – taisyklingas kvėpavimas. Ir, aišku, nuotaika. O nuotaiką kiekvienam žmogui pakelia skirtingi dalykai. Man – gera muzika, sukauptos paveikslų kolekcijos apžiūrėjimas. 

Todėl visiems norėčiau palinkėti kuo daugiau judėti! Judėti iki paskutinio atodūsio! Nesvarbu, koks oras už lango, kokia valdžia – nenustoti judėti! Tą aš akcentuoju ir savo knygoje „Kūno derinimas: malonus gyvenimas be vaistų“. Joje rašoma apie tai, kaip pasitelkus natūralius būdus, be vaistų ir operacijų, kuo ilgiau puikiai jaustis, laisvai judėti, būti geros nuotaikos, ką tinkamiausia savo kūno sveikatai pasirinkti iš viso to, kas siūloma, o dažnai – netgi brukte brukama...  

 

Samuelio Taco sėkmės receptas:

Judėjimas

Taisyklingas kvėpavimas

Gera nuotaika

 

Asmeninio albumo nuotraukose - akimirkos iš Samuelio Taco veiklos ir gyvenimo

Nuotraukų galerija

 

© 2006 Visos teisės saugomos.