Osteoporozė ir jos gydymas: šiuolaikinis požiūris

2021-08-18

Osteoporozė – labiausiai paplitusi sisteminė metabolinė kaulų liga, kuriai būdinga sumažėjusi kaulų masė ir struktūriniai kaulinio audinio (architektūros) pokyčiai. Kaulų struktūros ir vientisumo pakitimai lemia didesnį skeleto trapumą, todėl kaulai greičiau lūžta, kartais netgi nuo paprastų buitinių traumų – pargriuvus, suklupus. Osteoporozė – klastinga liga. Ji pagrįstai vadinama tyliąja epidemija, nes dažniausiai daugelį metų progresuoja nepastebimai, nesukeldama skausmo ar kitokių nemalonių simptomų. Dažnai ji išryškėja ir diagnozuojama tik įvykus osteoporoziniam lūžiui, kuris sukelia pacientui skausmą (pavyzdžiui, lūžus šlaunikauliui) ar nepaaiškinamą ūgio sumažėjimą (lūžus stuburo slanksteliui).

Osteoporozinį lūžį patyręs pacientas gali likti neįgalus, jam gali būti reikalinga kitų žmonių priežiūra ir globa dėl smarkiai sumažėjusių galimybių judėti ir apsitarnauti. Ilgalaikis imobilumas skatina įvairius kitokius somatinius ir psichologinius sutrikimus – raumenų atrofiją, vidurių užkietėjimą, pilvo skausmą, infekcines komplikacijas, nerimo sutrikimus ir depresiją, savigarbos sumažėjimą pasijutus našta šeimoje ir visuomenėje. 1993 metais Pasaulio sveikatos organizacija sisteminę osteoporozę pripažino savarankiška liga, atskira nozologija, tuo pabrėždama šio susirgimo svarbą ir didžiulę neigiamą įtaką gyvenimo kokybei, visuomenės sveikatai, ekonomikai. Be šios, vadinamosios pirminės, sisteminės osteoporozės, išskiriama ir antrinė osteoporozė, atsirandanti sergant kai kuriomis endokrininėmis, navikinėmis, uždegiminėmis autoimuninėmis ar kitomis ligomis, vartojant kai kurių vaistų ir kt. Prieš porą dešimtmečių daugiausia dėmesio buvo skiriama trims tipinėms osteoporozinių lūžių lokalizacijoms: stuburo slankstelių, šlaunikaulio kaklo ir dilbio. Vėliau paaiškėjo, kad nestuburinių (ne stuburo slankstelių) osteoporozinių lūžių pasitaiko reikšmingai daugiau negu tik dilbio ir šlaunikaulio, o išlaidos šiems lūžiams gydyti sudaro nemenką sveikatos priežiūrai skiriamų lėšų dalį. 

 

Plačiau skaitykite LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALE 2021m. nr. 5

 

© 2006 Visos teisės saugomos.