Vėžio imunologiniai aspektai

2021-08-10

Biologijos mokslų daktarė Vita Pašukonienė,

Nacionalinis vėžio institutas Imunologijos laboratorija

 

Ar įmanoma vėžį sukontroliuoti bent tiek, kad jis taptų lėtine valdoma liga, o ne nuosprendžiu? Ar naujausi vėžio imunologijos moksliniai atradimai gali paspartinti naujų šios ligos gydymo bei suvaldymo būdų arsenalą? Kokie metodai jau pakeliui į klinikinį taikymą? Šie ir kiti panašūs klausimai kyla net tik pacientams ar jų šeimos nariams, bet ir gydytojams. 

Vėžio imunologija yra gana naujas mokslas. Šiuolaikinės technologijos per pastaruosius porą dešimtmečių leido atskleisti iš tiesų daug stulbinančių vėžio ir imuninės sistemos sąveikos mechanizmų, kurie iki šiol nematytais tempais ateina į kliniką ir tikrai leidžia tikėtis, kad onkologinę ligą ne tik bus galima suvaldyti, – ji jau gana dažnai valdoma ir dabar, – bet pajungus visą su moksliniais tyrimais ateinantį imunoterapijų ir gydymo individualizavimo galimybių potencialą, netolimoje ateityje bus galima taikyti ir daug plačiau bei efektyviau.

Tai kodėl imuninės sistemos mechanizmų panaudojimas vėžiui gydyti yra toks svarbus?

Pradėkime nuo to, kad jau vienareikšmiškai pripažinta, jog vystydamasis vėžys savo apsaugai pajungia daugybę mechanizmų, kuriuos imuninė sistema atlieka, gindama organizmą nuo bakterijų bei virusų, naikindama pasenusias ląsteles. Simboliškai vėžio apsigynimo nuo imuninės sistemos mechanizmus galima būtų priskirti trims strategijoms.

Pirma, jeigu besivystančiam vėžiui, kaip naujai organizme besiformuojančiai struktūrai, pavyksta „įtikinti“ imuninę sistemą, kad jis „savas“, vėžys užsitikrina daugiapakopę apsaugą. Neparodydamos savo pakitusių baltymų, vėžio ląstelės gali išvengti tiesioginio imuninių ląstelių puolimo. Antra, vėžinės ląstelės į savo kuriamą mikroaplinką pritraukia natūraliai imunines reakcijas slopinančias imunines ląsteles, išskiriamais citokinais perorientuoja makrofagus ir dendritines ląsteles iš „vėžį puolančių“ ir vėžiui nepalankų uždegimo skatinimą į „vėžį ginančius“ ir reikalingą kovai uždegimą slopinančius makrofagus ir supresines ląsteles. Na ir trečia, vėžinės ląstelės išvysto gebėjimą „išjungti“ prieš jas aktyvuotus limfocitus arba nuslopinti jiems aktyvuotis siunčiamus signalus ne tik vietiškai, savo mikroaplinkoje, bet ir sistemiškai. Taigi, kaip matote, krypčių, kuriomis dirba imunologai yra nemažai.   

Kuriose kryptyse šiuo metu pasiekta daugiausia? 

Pradėkime nuo trečios vėžio apsigynimo strategijos. Medikams labiausiai žinomi vadinamieji imuninės patikros taškų slopikliai (angl. check-point inhibitors). Tai medikamentinė imunoterapija, leidžianti blokuoti vėžinės ląstelės receptorius, kuriais jos „išjungia“ aktyvuotus puolančius limfocitus (tai PDL-1 inhibitoriai), arba apsaugoti aktyvuojamus ar jau aktyvuotus limfocitus nuo tokio „išjungiančio“ vėžinių ląstelių poveikio (anti-CTLA-4 ir anti-PD-1, antikūnai prieš limfocitų receptorius CTLA-4 ir PD-1). Lietuvoje šie inhibitoriai į kliniką jau yra atėję, tiesa, dar labai brangūs ir kompensuojamas gana ribotas kiekis. Na ir jų naudojimas gali būti ribojamas dėl „atrakinamų“ ne tik priešvėžinių, bet ir autoimuninių reakcijų. Be to, ne visus navikus jie gydo vienodai efektyviai. Kol kas trūksta žinių, pagal kokius kriterijus galima būtų prognozuoti tikrai efektyvų inhibitorių poveikį. Pakeliui į kliniką yra dar keleto kitų limfocitų aktyvinimo receptorių apsaugos antikūnai, nuolat tiriama ir ieškoma, kokius dar limfocitų stabdymo mechanizmus gali surasti vėžys. Derinant kelis inhibitorius tarpusavyje yra tikimybė sumažinti nepageidaujamus poveikius, žymiai didinant ar atstatant priešvėžinį imuninės sistemos aktyvumą.

Plačiau skaitykite LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALE 2021 m. nr. 4

 

© 2006 Visos teisės saugomos.