Zenonas Belickas: „Niekad nebijojau pokyčių ir niekad nenorėjau būti trypiamas...“

2021-10-14

50 metų... Tokia įspūdinga ir solidi elektrėniškio gydytojo Zenono Belicko darbo sukaktis buvo pažymėta pernykštį spalį. Tačiau daktaras, nejausdamas nuovargio, ir toliau mina medicinos įstaigos „MediCA klinika“ Elektrėnų skyriaus slenkstį. Darbas yra jo kasdienybė ir geriausia poilsio forma...

Kur gimėte, augote, kokia aplinka formavo jūsų asmenybę?

Mano vaikystė prabėgo Ukmergės rajone. Gimiau Atkočių kaime, augau Toliūnuose. Tėvai buvo kaimo žmonės, turėjo žemės, todėl ir man teko patirti visų žemės ūkio darbų skonį – šienavau pievas, pjoviau javus... Dirbti buvo smagu ir aš labai natūraliai priėmiau visas gyvenimo kaime sąlygas bei nuotaikas...

Manau, jog savo asmenybę formavau pats – jokios šalutinės įtakos niekados nejaučiau.

 

Vidurinį išsilavinimą įgijote Siesikų (Ukmergės r.) vidurinėje mokykloje. Ką jums davė ši mokykla?

Turiu pripažinti, jog nebuvau labai uolus mokinys – mokiausi ne itin gerai, galbūt vidutiniškai. Pagrindinis mokymasis vykdavo per pertraukas – namuose pamokų beveik neruošdavau... Greičiausiai buvau gabus, greitai priimdavau ir suprasdavau gaunamą informaciją ir ją sėkmingai pritaikydavau pamokose. 

Iš tiesų Siesikų vidurinė mokykla išugdė bei į tolesnį gyvenimo kelią išleido nemažai žinomų žmonių. Čia mokėsi ilgametis Seimo narys šviesios atminties Julius Veselka, buvęs seimo narys Bronius Bradauskas, buvęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas, operos solistas Dainius Puišys... 

Mokytojai buvo griežti, bet jiems visada buvo rodoma pagarba – net ir keletą kartų per dieną skirtinguose mokyklos pastatuose sutikę mokytojus moksleiviai pasisveikindavo, nors tą dieną jau buvo matęsi, ir galbūt ne vieną kartą. Be to, moksleiviai besąlygiškai paklusdavo mokytojų reikalavimams bei nurodymams. Jei buvo pasakyta, kad rūkyti negalima – tai niekas ir nerūkydavo... O kai matau, kas vyksta mokyklose dabar, darosi baisu. 

 

Kada supratote, jog norite tapti gydytoju?

Šis posūkis mano gyvenime įvyko visiškai atsitiktinai. Kai atėjo laikas rinktis būsimą profesiją, ilgai svarsčiau – kažkaip niekas nedomino... Ir štai vieną dieną be jokios priežasties nusprendžiau studijuoti mediciną. Taigi teigti, jog kas nors pastūmėjo žengti šia kryptimi, negalėčiau. Nei šeimoje tarp artimų žmonių, nei tarp kaimynų ar pažįstamų gydytojų nebuvo. Tad kokio nors pavyzdžio ar paskatos renkantis mediko profesiją neturėjau. Tiesa, išskyrus vieną tolimą giminaitį, kuris buvo gydytojas. Bet tik tiek, kad jis buvo gydytojas... Nors mano brandos atestato pažymiai nebuvo labai geri, vis dėlto pavyko sėkmingai įstoti į Kauno medicinos institutą. Tėvai pernelyg savo nuomonės nereiškė, nors širdyje greičiausiai džiaugėsi. Mūsų šeimoje buvo įprasta į viską reaguoti ramiai, be didelių emocijų...

 

Ar neteko patirti sunkumų studijuojant, ar neaplankė nusivylimas? Juk medicinos mokslams tenka skirti daug jėgų ir laiko...

 

Plačiau skaitykite LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALE, 2021 m. nr. 6

Nuotraukoje - Z. Belickas

Redakcijos archyvo nuotr.

Nuotraukų galerija

 

© 2006 Visos teisės saugomos.