HI informacija: pernai šalyje mirė 38 281 žmogus – 1293 asmenimis mažiau nei 2018 m. Pagrindinės Lietuvos gyventojų mirties priežastys – kraujotakos sistemos ligos, piktybiniai navikai ir išorinės priežastys. 2019 m. jos sudarė 81,9 proc. visų mirties priežasčių. Nuo kraujotakos sistemos ligų mirė daugiau kaip pusė, t. y. 54,6 proc. mirusiųjų, nuo piktybinių navikų – 21 proc., o dėl išorinių priežasčių – 6,3 proc.

P. Kunčinas: „Šiais laikais turbūt svarbiausia pagalba sveikatai – išmokti valdyti stresą...“

2020-01-02

Ekonomistas, o prieš metus ir į politikos „vandenis“ su  „Lemiamo šuolio“ judėjimu ketinęs „bristi“ Paulius Kunčinas (garsaus prozininko, poeto, eseisto, dabar jau a. a. Jurgio Kunčino sūnus) puikiai žino, ką reiškia „perdegimo“ sindromas,  nes pačiam jį teko išgyventi... Vis dėlto patirti nelengvi išbandymai išėjo į naudą – jaunas vyras išmoko įsiklausyti į organizmo siunčiamus pavojaus signalus ir laiku imtis reikiamų priemonių artėjančiai „krizei“ pačiu laiku užbėgti už akių...

Gerbiamas Pauliau, žinau, kad Jūsų gimtieji namai – Vilniuje, tačiau per pastaruosius keletą dešimtmečių Lietuvoje turbūt nepraleidote nė metų – apsistojate tai Azijoje, tai kurioje nors kitoje Europos šalyje... Papasakokite apie save ir atsakykite, kodėl taip dažnai tenka keisti gyvenamąją vietą.

Viskas labai aišku – kur dirbu, ten ir gyvenu. (juokiasi – V. G.). Esu tarptautinis ekonomistas, jau keliolika metų dirbu įvairiose valstybėse, domina valstybių vystymosi trajektorija, tiksliau - kaip valstybės gali tapti išsivysčiusiomis, kaip jos galėtų greičiau pasiekti išsivystymo lygį, kokį dabar matome Amerikoje ar Vakarų Europoje, arba, dar tiksliau – tokį lygį, kai jau būtų galima vadintis gerovės valstybe. Ilgą laiką dirbau Azijoje – Malaizijoje, Tailande, Filipinuose, Vietname. Beveik 7 metus gilinausi į šių valstybių situaciją. Šiuo metu vyksta globali tarpvalstybinė konkurencija, o aš domiuosi, ką valstybės gali pasiūlyti, kaip jos gali konkuruoti. Prieš 5 metus pradėjau aktyviai dalyvauti diskusijose Lietuvoje - taip susikūrė judėjimas „Lemiamas šuolis“.  Tai buvo mano bandymas įvardyti, kas yra proveržio galimybės Lietuvai. Šiuo metu mano misija – nubrėžti Lietuvos viziją ateinantiems 10 – 15 metų, kaip Lietuva, kaip valstybė, galėtų gyventi, pasirūpinti savo visuomene, pakelti pragyvenimo lygį, ir panašiai. XXI amžiaus žmogus pirmiausia nori gyventi ilgiau ir kokybiškiau.

Gyventi ilgiau ir kokybiškiau – vadinasi, turėti galimybes tinkamai pasirūpinti savo sveikata, pakankamai investuoti į savo sveikatą?

Be abejo. Sveikatos sektoriaus potencialas yra galingas, tik reikia jį išnaudoti. Ankstesniais laikais žmonių gyvenimo trukmės vidurkis buvo 50 metų, ir daugiausia gyvenimo trukmė priklausė nuo to, ar neužklups badas, ligos ar karas. Mums šiandien badas negresia; mokame kovoti su daugeliu ligų; ačiu Dievui, nėra karo… Ką tai suteikia žmogui? Kai šios trys grėsmės atkrenta, pasiekiama nauja pakopa – rūpintis savo gerove ir dvasine būkle. Žmogus nori ne šiaip išgyventi, o gyventi prasmingai: turi būti gera savijauta, gera fizinė forma, geras darbingumas, galiausiai – geros emocijos, psichika ir žmogiški santykiai. Antai beveik visi Niujorko Penktosios aveniu gyventojai turi savo psichoterapeutą. Taip yra visai ne todėl, kad jie būtų bepročiai – tiesiog žmonėms rūpi jų pačių psichologinė būsena, gebėjimas valdyti blogas emocijas. Gerai jausdamiesi jie pradeda rūpintis ir kitais dalykais, pavyzdžiui, savo grožiu. Auga jų poreikiai.

Ar tai reiškia, kad prie tokių siekių įgyvendinimo gali prisidėti ir naujosios technologijos? Pirmiausia turiu galvoje tokius pokyčius sveikatos apsaugoje.

Iš tiesų, šiandien moderniosios technologijos daro stebuklus! Naujųjų technologijų dėka žmogus gali sėdėti namuose kur nors Belgijoje, o jo sveikata rūpinasi gydytojas, pavyzdžiui, iš Filipinų. Atsikelia žmogus ryte ir pasikalba su savo gydytoju telefonu. Gydytojas paklausia, kaip jo pacientas miegojo, kaip jaučiasi, patikrina jo kraujo spaudimą, pulso dažnį ir kitus sveikatos parametrus, ir rekomenduoja, tarkime, pagerti magnio (mažina stresą) ar kitų preparatų. Pasaulyje tai jau įmanoma, tikiu, kad greitai tas bus įmanoma ir Lietuvoje. Tai ir yra gydytojo rūpestis paciento sveikata, tai ir reiškia proveržį sveikatos sistemoje! Medicinos paskirtį mes dabar įsivaizduojame kaip problemos šalinimą ar, geriausiu atveju, prevenciją. Visa industrija ant to pastatyta – vaistai skiriami paprastai tik sveikatos problemoms šalinti. Bet po truputį viskas keisis: naujųjų technologijų dėka atsiras galimybės sveikatos sutrikimams užbėgti už akių, kol jie dar tik pradeda vystytis. Kiekvienam pacientui, atsižvelgiant į jo sveikatos rodiklius, bus galima gauti individualizuotą gydymą, tinkantį tik jam. Žmogaus savijautą, būseną, sveikatos stovį prižiūrės kompiterinės technologijos telefone. Įvertinus, ką žmogus daro ne taip, iškart bus reaguojama.

Pagal tokį „scenarijų“ neišvengiamai keisis ir vaistininko misija?

Neabejotinai! Dabar vaistininkai daugiausia dirba tik kaip vaistų išdavėjai/pardavėjai.  Na, dar kartais pakonsultuoja, jei ligonis kreipiasi tiesiai į vaistinę, o ne ateina iš poliklinikos su išrašytu receptu… Neilgai teks laukti, kai vaistinių pradės mažėti, nes jų tiesiog tiek daug nereikės. Kodėl? Vaistai bus pristatomi ligoniams tiesiogiai. Žmogus savo išmaniajame telefone turės savo gydymo bazinį planą, juo vadovaudamasis užsisakys kokioje nors logistikos bendrovėje vaistų, juos pacientui robotas supakuos ir atsiųs į namus. Pasaulyje tai jau vyksta. Lietuva irgi galėtų tą patį daryti, tik dar reikia įstatymų, politinės valios.

O jeigu pacientui reikalingi vaistai – receptiniai?

Nieko ypatingo – greitai ateis laikas, kai pacientui reikalingus receptinius vaistus bus galima išrašyti telefonu. Panašiai, kaip dabar naudojamės bankų paslaugomis telefone. Sensorikos pagalba apie pacientą bus galima nuotoliniu būdu surinkti visus reikalingus duomenis, todėl išnyks poreikis vykti į polikliniką, ypač kalbant apie peršalimo sezono metu pasipilančius negalavimus… Vis dėlto vaistininkai be darbo tikrai neliks – joks robotas neįstengs žmogų atjausti, dalintis su juo emocijomis, spręsti konfliktines situacijas. Taigi vaistininkų reikės, bet jų misija bus visai kita, nei yra dabar.

Supratau, kad Jūs jau  seniai naudojatės moderniosiomis technologijomis, stebinčiomis Jūsų sveikatos rodiklius?

Taip, savo telefone turiu bazinę programėlę, rodančią, kokie yra mano sveikatos rodikliai. Jei kuris nors iš jų pablogėja, suprantu, kad reikia nedelsiant imtis priemonių pakitusį rodiklį normalizuoti. Kol kas  savo sveikatą kontroliuoti sekasi puikiai!

Esate dar pakankamai jaunas, o jau pasitaiko sveikatos sutrikimų? Ar tik ne „perdegimo“ sindromas pasireiškia? Juk dirbate ypač intensyviai!

O ką – „perdegu“, ir po to kuriam laikui vėl ramu (juokiasi – V. G.). Kiekvienas žmogus nori realizuoti savo potencialą, o mano karta išties labai ambicinga, be to, neturinti kitokio pasirinkimo. Mūsų šaliai Dievas nedavė naftos ir kitų žemės turtų, todėl turime patys kapitalą kaupti. Tai aš ir stengiausi, nes žinojau, kad man niekas nieko ant lėkštutės neatneš… Kita vertus, lietuviai nuo seno – nuotykių ir naujų iššūkių ieškanti tauta, o beieškant atsiranda didžiulių, vis naujų galimybių.  Lietuviai yra pakankamai lankstūs, prisitaikantys, neblogai valdantys rizikas. Azijoje mačiau didžiules galimybes, todėl negalėjau tuo nepasinaudoti. Štai ir atsakymas, kas paskatina „perdegimo“ susiformavimą…

Kaip tas „perdegimas“ pasireiškia?

Visaip (juokiasi – V. G.). Trumpai nepapasakosi…

Tuomet papasakokite, kokių sveikatos sutrikimų tekę ar tenka patirti? Juk esate gyvenęs ir dirbęs beveik keturiasdešimtyje pasaulio šalių – maža kas svetur gali nutikti!

Studijavau Didžiojoje Britanijoje, vėliau – JAV, tačiau studentams, kaip žinote, su sveikata visada būna viskas gerai… Dirbant užsienio šalyse irgi, laimė, didelių sveikatos sutrikimų patirti neteko – neturėjau jokių traumų, tik buvau apsinuodijęs. Kai dirbau Bulgarijoje, „pasigavau“ kažkokią bacilą, bet ligoninės neprireikė, išsiverčiau su savo turimais vaistais. Esu artimiau susipažinęs su Malaizijos medicina, nes kai toje šalyje dirbau, kaip tik atėjo laikas žmonai gimdyti. Ir, žinokit, tos šalies medikai labai maloniai nustebino. Žmona viso nėštumo metu lankėsi klinikoje. Gimdymo metu personalas irgi dirbo nepriekaištingai, priežiūra buvo fantastiška. Neįsivaizduoju, kaip galėtų būti geriau… Be abejo, puiki ir aplinka – jaukios, švara spindinčios palatos, be galo malonus, nuotaikingas personalas, visos reikalingos priemonės... Nejučia prisiminiau Ukrainą, kur irgi teko pagulėti ligoninėje. Ten daktarai – pikti, nuotaika – slogi, patalpos – apgailėtinos. Net baisu, kai pagalvoju, koks nenusakomai didelis skirtumas… Beje, Malaizija garsėja medicinine pagalba vaikučių nesusilaukiančioms šeimoms – į čia plūsta poros iš įvairiausių pasaulio šalių, ir dažniausiai joms pavyksta padėti… Beje, Malaizijoje, Indonezijoje dabar didžiausia bėda – cukrinis diabetas. Tų kraštų gyventojai beveik nevartoja alkoholio, bet užtat pernelyg daug jų patiekaluose cukraus. Be proto saldūs pyragai, arbata, cukraus pilna ir padažuose, net ryžių, mėsos patiekaluose…

Minėjote, jog mokėtės prestižiniame Oksfordo universitete – ir ten studentai „ūžauja“?

O kaip jūs galvojat! Ten jaunimas „ūžauja“  dar net labiau, nei Lietuvos studentija (kvatoja – V. G.)! Taigi alinau save tol, kol pajutau, kad jau darosi kažkas negerai. Susigriebiau tvarkytis – pirmiausia pradėjau šalinti miego trūkumą. Ir ėmiau žiūrėti, ką valgau. Išsistudijavau, kokie produktai man tinka, o kokie sukelia tam tikrų šalutinių, nepageidaujamų reiškinių, ir tokių produktų atsisakiau.

Nejau pradėjote laikytis dietos?

Ne, aš valgau viską, kas sveika. Patinka ir bekoniena, ir kiti mėsos patiekalai, turintys daugiau cholesterolio, tačiau svarbiausia – nepadauginti.

Bet juk kas sveika – paprastai neskanu?

Iš tiesų, mano žmona stebisi, kaip aš galiu rytais valgyti avižinę košę, o man tokia košė yra labai skani!

Žinau, kad daug sportuojate.

Taip, kai pradėjo šlyti sveikata, prisiminiau sportą. O sveikatai, kaip supratau, labiausiai kenkia stresinės situacijos, kurių mano gyvenime niekada netrūko. Todėl išsikėliau sau užduotį išmokti stresą valdyti, ir visai neblogai sekasi. Kaip tą darau? Ogi kaip jau minėjau, labai svarbu – pakankamai išsimiegoti. Antra – pajutus vidinę įtampą, šokti į sportinius batelius ir – į bėgimo takelį ar kroso trasą… Pavyzdžiui, vakaras, jaučiuosi psichologiškai pervargęs, lyg laikas miegoti, bet suprantu, kad neužmigsiu. Einu pabėgioti. Grįžęs krentu į lovą ir puikiausiai išsimiegu. O gerai išsimiegojęs kitą rytą padarau keliskart daugiau nei įprastai. Šiais laikais turbūt didžiausia pagalba sveikatai – išmokti valdyti stresą…

Kiek reikšmės gerai savijautai gali turėti pinigai, sukauptas turtas?

Tai reikalinga salyga, kad žmogus gerai jaustųsi, nes juntamo akivaizdaus santykio tarp skurdo ir nesveikatos niekas nenuneigs: kuo gyventojai skurdžiau gyvena, tuo daugiau sveikatos problemų turi, nes ir geresnė mityba jiems sunkiau prieinama, ir aukštesnio lygio medicina nepasiekiama. Ir apskritai, skurdžiau gyvenantys žmonės neretai dažniau linkę stresuoti, pašliję santykiai šeimose, girtaujama. Tačiau vien pinigų, kad žmogus gerai jaustųsi, nepakanka.

O kokia Jūsų nuomonė apie vaistus ar maisto papildus, kurie galbūt irgi padeda organizmui „kariauti“ su didžiausia šio laikmečio bėda - stresais?

Raminamųjų vaistų, antidepresantų stengiuosi vengti, o be maisto papildų neapsieinu nė dienos! Man labai tinka magnis, kasdien išgeriu ir kitokių papildų. Cheminių vaistų vartoju tik kai nėra kitos išeities.

Ekstrasensai, užkalbėtojai, žyniai, gyvenimo mokytojai… Ką apie juos pasakytumėte? Tokių turbūt ir Azijos šalyse netrūksta?

Ekstrasensai ir kitokie „specialistai“ man nieko nereiškia, neičiau pas juos niekada. Azijoje – taip, yra tokių gyduolių, bet jie ten vadinami guru. Ir – daugiausia dvasiniai mokytojai, bandantys žmogų sustiprinti dvasiškai.

O koks Jūsų požiūris į skiepus?

Aš – už skiepijimą. Pasitikiu mokslu, manau, kad šiuo klausimu reikia paisyti profesionalų nuomonės, o ne „liaudies balso“. Jei ekonomikoje kiekvienas galime paspekuliuoti savo teorijomis, tai medicinoje yra visai kitaip. Nenorėčiau, kad žmonės iš gatvės aiškintų apie skiepus. Tai nėra tas klausimas, kurį aptarinėtų ir tam tikras išvadas darytų visuomenė. Man labai nepatinka, kai į tokią diskusiją įsitraukia žmonės, kurie šoje srityje nieko nesupranta. Čia kaip privalomasis automobilio draudimas: gal ir nieko blogo nenutiks, bet reikia apsidrausti. Tas pats ir su skiepais, juk seniai įrodyta, kad jie gali išgelbėti gyvybę.

 

Gal Jūsų tėvai ar seneliai ligas mokė įveikti liaudiškomis priemonėmis?

Nuo vaikystės šventai tikiu česnako galia: česnakas, medus ir citrina visada buvo mano pirmasis ginklas prieš peršalimo virusus. Tik pajutau, kad kažkas panašaus atsėlina, iškart čiumpu stebuklingąjį česnaką. Taip pat atradau žolelių arbatas: mėtų, melisos, šaltalankių arbata puikiai padeda esant prastai priešgripinei savijautai. Be to, šventai tikiu, kad daugelį sveikatos problemų gali padėti išspręsti prakaitavimas. Jei tik savijauta prastėja, prigeriu arbatų, prisirengiu ir gerai užsiklojęs stengiuosi išprakaituoti. Daug kenksmingų medžiagų per prakaitą pasišalina lauk. Beje, kartais net ir turėdamas temperatūros išsiruošiu pabėgioti, kad suprakaituočiau. Arba einu į pirtį. Tėvai sakydavo, kad sergant reikėtų gerti kuo daugiau skysčių, nes jie irgi „išskalauja“ bacilas.

Kas Jums padeda po įtempto laiko greitai atsigauti bendrąja prasme?

Mėgstu keliauti, kelionėse išties atstatau dvasinę pusiausvyrą, bet paprastai keliauju darbo reikalais. Man per didelė prabanga išvykti į poilsinę kelionę ir nieko neveikti, nes ne tik kad man patinka darbas, kurį dirbu, bet ir nesinori nuo jo nė valandai atitrūkti… Viską reikia sekti, fiksuoti, stebėti, gilintis… Tiesa, kartu keliaujančiai žmonai tokios mano komandiruotės visai patinka (juokiasi – V. G.).

Ir pabaigoje – tradicinis mūsų klausimas: išduokite savo geros savijautos, puikios sveikatos receptą.

Toks receptas yra labai paprastas: sveikas maistas, kokybiškas miegas ir sportas bent keturis kartus per savaitę po kelias valandas.  Iš šių paminėtų dalykų pirmiausia vis dėlto akcentuočiau miegą, mat tik gerai išsimiegojęs žmogus gali būti našus, neįsitempęs, o tai reiškia, kad gali ramiai reaguoti į pasitaikančias problemas ir sėkmingai jas spręsti. Pavyzdžiui, anądien man kažkas į telefoną parašė trumpąją žinutę – priekaištavo dėl kažko, jau nebepamenu. Kadangi buvau gerai išsimiegojęs, net nereagavau į tuos priekaištus, tiesiog nekreipiau į juos dėmesio (juokiasi – V. G.).

 

Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė

 

Plačiau skaitykite žurnale  „Farmacija ir laikas“ 2019 m. Nr. 8

 

Nuotraukose: Paulius su kolegomis Malaizijoje; su šeima; su dukrele...

Nuotraukos iš asmeninio albumo

Nuotraukų galerija

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.