„Farmacijos magistro diplomas neturi būti vienintelė priežastis, skatinanti siekti tikslų“

2021-09-08

Vilnietė Eglė Laskauskaitė – iki šiol jauniausia jau trejus metus vykusio konkurso „Lietuvos metų vaistininkas“ laimėtoja. Renkant praėjusių metų geriausius vaistininkus Eglė pateko į finalinį etapą ir autoritetingos komisijos buvo pripažinta trečiosios vietos, Sidabro medalio, prizininke. Žurnalo „Farmacija ir laikas“ aktualijų redaktorė Virginija Grigaliūnienė pateikė Eglei keletą klausimų.

Miela Egle, dar kartą sveikinu tapus sidabrine konkurso laureate ir prašau prisistatyti mūsų žurnalo bei interneto svetainės emedicina.lt skaitytojams.

Gimiau ir augau Vilniuje. Sostinėje baigiau M. Daukšos vidurinę mokyklą (dabar VGTU licėjus). Vėliau įstojau į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą ir baigiau farmacijos studijas. Po studijų grįžau atgal į Vilnių.

Tradicinis klausimas – kodėl pasirinkote farmacijos studijų programą? Tai buvo pirmas pasirinkimas ir galbūt vienintelis? Gal sekėte giminaičio ar giminaitės pėdomis?

Farmacija jau labai seniai buvo mano svajonė, taigi ir pirmasis pasirinkimas. O kai taip – be abejo, ir vienintelis... Pasirinkau farmaciją, nes mačiau perspektyvų, puikiai sekėsi gamtos mokslai, labai traukė chemija, laboratorijos, eksperimentai... Taip pat jaučiau, kad man nėra svetima ir medicina, nors, tiesa, pati labai bijojau ir iki šiol šiek tiek bijau ligoninių, nesijaučiu gerai, būdama šalia kraujo. Taigi farmacija buvo puikus viduriukas, kur, žinojau, galėsiu domėtis gydymu, padėti žmonėms ir kartu išmokti analizės peripetijų. Į Kauno universitetą įstojau 2013 metais, studijas baigiau 2018 metais. Giminėje kol kas esu vienintelė vaistininkė, visa šeima dėl to labai džiaugiasi, reikalingas specialistas – visada šalia (juokiasi – V.G.).

Kur įgijote pirmąsias profesinės veiklos patirtis? Kaip sekėsi? 

Studijoms baigiantis pradėjau dirbti vaistinėje kaip vaistininko asistentė, o kiek vėliau, įgijusi diplomą, gavau vaistininkės pareigas. Sekėsi labai gerai, nes dar studijuodama buvau susipažinusi su darbo specifika, mokiausi vaistų pavadinimus, stebėjau, kaip išduodami receptiniai vaistai, konsultuojami pacientai, o turbūt visų svarbiausia tai, kad mokiausi iš tikrai profesionalių kolegų. Pradėjusi dirbti vaistininke, keletą savaičių jaučiau baimę, nes padaugėjo atsakomybės, o ir aš pati tapau labai atsakinga, stengiausi, kad pacientas išeitų iš vaistinės gavęs tiksliausią, geriausią informaciją, kvalifikuotą farmacinę paslaugą. Įsivažiavau gana greitai, netrukus pasijaučiau sėdinti savose rogėse, jaučiau didelę motyvaciją. Padirbusi ne visus metus, gavau pasiūlymą vadovauti netinklinei vaistinei, kuri yra įsikūrusi klinikoje. Pradėjau dirbti ten nuo pirmosios atsidarymo dienos, todėl turėjau daug pamokų, augau kaip specialistė, džiaugiausi, kad turėjau visišką laisvę formuoti farmacinę paslaugą taip, kaip man atrodo tinkamiausia ir efektyviausia. Stengiausi užmegzti santykius su gydytojais, nes, mano įsitikinimu, gydytojas ir vaistininkas, dirbdami kartu, yra puiki komanda. Manau, man pavyko išvystyti tokį darbo modelį, todėl jaučiausi labai laiminga, nes turėjau įdomių patirčių, sprendžiau sudėtingas situacijas, kurios leido augti kaip specialistei, o tai yra itin svarbu. 

Ar nustebino žinia, kad būtent jus kolegos pasiūlė dalyvauti Lietuvos metų vaistininko rinkimuose? Ar jautėte kolegų palaikymą, padrąsinimą? 

Iš tiesų, buvau smarkiai nustebusi, bet turbūt labiausiai – iš gerosios pusės. Nepaprastai džiugu sulaukti kolegų įvertinimo! Tikrai jaučiau stiprų palaikymą, nors pati labai bijojau. Kolegos mane drąsino, visapusiškai palaikė. Dabar tikrai nesigailiu, kad dalyvavau ir sulaukiau puikaus įvertinimo.

Plačiau skaitykite žurnale FARMACIJA IR LAIKAS, 2021 m. nr. 4

Nuotraukų galerija

 

© 2006 Visos teisės saugomos.