Kompensuojamųjų vaistų kainų nustatymo tvarka prieštarauja šalies Konstitucijai

2021-10-20

Konstitucinis Teismas (KT) paskelbė, kad kompensuojamųjų vaistų bazinių kainų kriterijus turi nustatyti Seimas, o ne Lietuvos Respublikos vyriausybė. Pateikiame KT nutarimą.

Konstitucinis Teismas nutarimu pripažino, kad Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 53 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams prieštarauja:

– Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2019 m. gegužės 30 d. redakcija) nuostata „Išlaidos vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuojamos pagal bazines kainas, apskaičiuotas Vyriausybės nustatyta tvarka“ tiek, kiek ja Vyriausybei pavesta nustatyti išlaidoms vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuoti taikomų bazinių kainų apskaičiavimo tvarką;

– Farmacijos įstatymo 57 straipsnio (2017 m. gruodžio 19 d. redakcija) 2 dalies nuostata „Kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių bazinės kainos ir paciento priemokos už juos apskaičiuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka“ tiek, kiek ja Vyriausybei pavesta nustatyti kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių bazinių kainų apskaičiavimo tvarką;

– Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarimas Nr. 994 „Dėl Ambulatoriniam gydymui skiriamų vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių bazinių kainų ir paciento priemokų už juos apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2018 m. sausio 17 d. redakcija su visais pakeitimais);

– Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 994 „Dėl Ambulatoriniam gydymui skiriamų vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių bazinių kainų ir paciento priemokų už juos apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2018 m. sausio 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) patvirtintas Ambulatoriniam gydymui skiriamų vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių bazinių kainų ir paciento priemokų už juos apskaičiavimo tvarkos aprašas (2018 m. sausio 17 d. redakcija su visais pakeitimais) (toliau – Aprašas).

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre bus oficialiai paskelbtas ir įsigalios 2023 m. sausio 2 d.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, be kita ko, reiškiančios, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykius, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymais. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos, todėl Seimas – įstatymų leidėjas negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tų teisinių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais, o Vyriausybė negali tokių įgaliojimų perimti.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Vyriausybės priimami teisės aktai yra poįstatyminiai aktai, jie yra įstatymų taikymo aktai, jais detalizuojamos ir sukonkretinamos įstatymų normos, reglamentuojamas jų įgyvendinimas. Svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie poįstatyminiai teisės aktai neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams. Atitinkančiais Konstituciją gali būti pripažįstami tik tokie Vyriausybės įgaliojimai leisti teisės aktus, kurie kyla iš Konstitucijos arba jai neprieštaraujančių įstatymų ir Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat iš Konstitucijai neprieštaraujančių Respublikos Prezidento dekretų.

Konstitucinis teisinės valstybės principas yra susijęs su konstituciniu valdžių padalijimo principu, įtvirtintu, be kita ko, Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje. Šis principas reiškia, kad jeigu Konstitucijoje yra nustatyti konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimai, ši institucija negali šių įgaliojimų atsisakyti, jų perduoti kuriai nors kitai institucijai, kitos valstybės valdžios institucijos negali jų perimti; taigi Seimas neturi teisės pavesti Vyriausybei ar kuriai nors kitai institucijai įgyvendinti jo konstitucinę kompetenciją.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad šiai konstitucinės justicijos bylai aktuali Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta: „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.“

Konstitucinis Teismas priminė, kad šioje nuostatoje įtvirtinti konstituciniai sveikatos apsaugos pagrindai. Žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata – tai valstybės funkcija.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 53 straipsnio 1 dalį, įgyvendinant konstitucinę valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata turi būti sukurta veiksminga sveikatos apsaugos sistema, kuri užtikrintų kokybišką ir visiems prieinamą sveikatos priežiūrą, taip pat kitą sveikatinimo veiklą (kaip antai farmacinę), būtiną tam, kad asmenys galėtų realiai, veiksmingai įgyvendinti teisę į kuo geresnę sveikatą, sukuriant tokią sveikatos priežiūros finansavimo sistemą, kuri, be kita ko, leistų užtikrinti kiekvienam asmeniui būtinų vaistų pakankamą finansinį prieinamumą (įperkamumą).

Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją pasirinkti sveikatos priežiūros finansavimo modelį ir pasirinkęs privalomąjį sveikatos draudimą kaip vieną iš sveikatos priežiūros finansavimo šaltinių, nustatęs, kad viešosiomis lėšomis finansuojamos ne visos privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų asmenų išlaidos sveikatos priežiūrai, pagal Konstituciją, be kita ko, jos 53 straipsnio 1 dalį, įstatyme turi aiškiai apibrėžti šio draudimo lėšomis finansuojamų išlaidų sveikatos priežiūrai, taip pat būtinų vaistų finansiniam prieinamumui užtikrinti apimtį. Tai nustatydamas, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją privalo, be kita ko, nurodyti aiškius kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, kokios išlaidos būtiniems vaistams kompensuojamos iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų šiuo draudimu apdraustiems asmenims.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad nustatydamas šiuos kriterijus įstatymų leidėjas, viena vertus, privalo atsižvelgti į būtinybę užtikrinti racionalų privalomojo sveikatos draudimo lėšų naudojimą, tačiau, kita vertus, tokiu teisiniu reguliavimu negali sudaryti prielaidų paneigti iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančią konstitucinę valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata, kuri yra viena svarbiausių visuomenės vertybių, taip pat užtikrinti pakankamą sveikatos priežiūros prieinamumą (be kita ko, būtinų vaistų finansinį prieinamumą (įperkamumą)), kad asmenys galėtų realiai, veiksmingai įgyvendinti teisę į kuo geresnę sveikatą.

Vertindamas Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatos „Išlaidos vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuojamos pagal bazines kainas, apskaičiuotas Vyriausybės nustatyta tvarka“ tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad joje Vyriausybei pavesta nustatyti išlaidoms vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuoti taikomų bazinių kainų apskaičiavimo tvarką – teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis išlaidos (jų dalis) vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto šiuo draudimu apdraustiems asmenims. Įtvirtinus šį pavedimą Vyriausybei, nei Sveikatos draudimo įstatyme, nei Farmacijos įstatyme nėra įtvirtinta nuostatų, susijusių su išlaidoms vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuoti taikomų bazinių kainų apskaičiavimu, kuriomis būtų įtvirtinti aiškūs kriterijai, pagal kuriuos nustatomos tokios bazinės kainos.

Vadinasi, minėtuose įstatymuose nesant nuostatų, kuriomis būtų įtvirtinti aiškūs kriterijai, pagal kuriuos nustatomos bazinės kainos, taikomos išlaidoms vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuoti, Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinus pavedimą Vyriausybei nustatyti išlaidoms vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuoti taikomų bazinių kainų apskaičiavimo tvarką, jai, be kita ko, pavesta nustatyti ir minėtus kriterijus, t. y. tuos kriterijus, pagal kuriuos išlaidos (jų dalis) vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto šiuo draudimu apdraustiems asmenims, kurie, kaip minėta, turėtų būti nustatyti įstatyme.

Konstitucinis Teismas šioje byloje konstatavo, kad tokiu teisiniu reguliavimu nepaisyta iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančio reikalavimo įstatyme nurodyti aiškius kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, kokios išlaidos būtiniems vaistams įsigyti kompensuojamos iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų šiuo draudimu apdraustiems asmenims, taip pat iš Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio draudimo pavesti Vyriausybei įgyvendinti Seimo konstitucinę kompetenciją – poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti tuos teisinius santykius, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais. Todėl atitinkama Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

Tai konstatavęs, remdamasis tais pačiais argumentais Konstitucinis Teismas pripažino, kad toms pačioms Konstitucijos nuostatoms prieštarauja ir Farmacijos įstatymo 57 straipsnio 2 dalies nuostata „Kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių bazinės kainos ir paciento priemokos už juos apskaičiuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka“, kuria Vyriausybei, be kita ko, pavesta nustatyti kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių bazinių kainų apskaičiavimo tvarką.

Taigi, toks pavedimas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai dėl to, kad įstatymuose nėra nuostatų, kuriomis būtų įtvirtinti aiškūs tokių bazinių kainų nustatymo kriterijai. Šiuos kriterijus nustačius įstatyme, Vyriausybė pagal juos galėtų detalizuoti kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių bazinių kainų apskaičiavimo tvarką.

Kadangi, remiantis Farmacijos įstatymo nuostatomis, vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių bazinės kainos ir paciento priemokos yra neatsiejamai susijusios, konstatavęs, kad minėta Farmacijos įstatymo 57 straipsnio 2 dalies nuostata tiek, kiek joje Vyriausybei, be kita ko, pavesta nustatyti kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių bazinių kainų apskaičiavimo tvarką, prieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Teismas nusprendė toliau netirti, ar Konstitucijai tokia nuostata neprieštarauja tiek, kiek ja Vyriausybei pavesta nustatyti kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių paciento priemokų apskaičiavimo tvarką.

Konstitucinis Teismas priminė, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla reikalavimas paisyti bendrojo teisės principo ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda). Įstatymų leidėjas negali nustatyti Vyriausybei pavedimo, kuris savo turiniu pažeistų konstitucinį įstatymo viršenybės principą. Atitinkančiais Konstituciją gali būti pripažįstami tik tokie Vyriausybės įgaliojimai leisti teisės aktus, kurie kyla iš Konstitucijos arba jai neprieštaraujančių įstatymų ir Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat iš Konstitucijai neprieštaraujančių Respublikos Prezidento dekretų.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 994 patvirtintame Apraše kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių bazinės kainos ir paciento priemokos už juos apskaičiavimo teisinis reguliavimas, kuriuo, be kita ko, nustatytos atskirų rūšių vaistinių preparatų bazinių kainų apskaičiavimo taisyklės, nustatytas Vyriausybei įgyvendinant prieštaraujantį Konstitucijai pavedimą, įtvirtintą minėtose, prieštaraujančiomis Konstitucijai tiek, kiek nurodyta, pripažintose Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir  Farmacijos įstatymo 57 straipsnio 2 dalies nuostatose, šiuose įstatymuose neįtvirtinus aiškių kriterijų, pagal kuriuos būtų nustatoma, kokios išlaidos būtiniems vaistams įsigyti kompensuojamos iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų šiuo draudimu apdraustiems asmenims.

Todėl, remdamasis minėtu iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiu reikalavimu paisyti bendrojo teisės principo ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda) ir tais pačiais argumentais, kuriais grindžiama Konstitucinio Teismo išvada, kad Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 53 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams prieštarauja nurodytos Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir Farmacijos įstatymo 57 straipsnio 2 dalies nuostatos, Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad nurodytiems Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniams principams prieštarauja ir Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarimas (2018 m. sausio 17 d. redakcija su visais pakeitimais) bei juo patvirtintas Aprašas (2018 m. sausio 17 d. redakcija su visais pakeitimais).

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarimo (2018 m. sausio 17 d. redakcija su visais pakeitimais) ir juo patvirtinto Aprašo (2018 m. sausio 17 d. redakcija su visais pakeitimais) pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai nereiškia, jog įsigalioja tų redakcijų šie poįstatyminiai teisės aktai, kurie galiojo iki Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarimo (2018 m. sausio 17 d. redakcija) ir juo patvirtinto Aprašo (2018 m. sausio 17 d. redakcija) įsigaliojimo.

Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos nebegalės būti taikoma ir bus pašalinta iš teisės sistemos atitinkamos Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, Farmacijos įstatymo 57 straipsnio 2 dalies nuostatos, jų pagrindu priimtas Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarimas ir juo patvirtintas Aprašas.

Taigi, jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, atsirastų išlaidų vaistiniams preparatams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto teisinio reguliavimo spraga ir neapibrėžtumas, kuris galėtų sukelti neigiamus padarinius teisę į būtinų vaistų įsigijimo išlaidų kompensavimą turinčių privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų asmenų teisėms ir iš esmės sutrikdyti išlaidų vaistiniams preparatams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensavimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų.

Atsižvelgiant į tai, kad išlaidų vaistiniams preparatams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų teisinio reguliavimo spragai ir neapibrėžtumui pašalinti reikalingas tam tikras laikas, šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre turi būti oficialiai paskelbtas 2023 m. sausio 2 d.

Visą nutarimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr.https://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2540/content.

 
Šis KT nutarimas įsigalios 2023 metų sausio 2 dieną. Į KT pernai kreipėsi tuomet opozicijoje buvę konservatoriai ir kitų Seimo frakcijų atstovai.

emedicina.lt inf.

 

© 2006 Visos teisės saugomos.