Legendinis krepšinio treneris Vladas Garastas: „Jaučiuosi gerai, nes turiu krūtinėje angelą sargą“

2021-08-17

Kitąmet devyniasdešimtmetį švęsiantis, nuo Linkuvos (Pakruojo r.) kilęs, bet greitai Biržuose atsidūręs, vėliau į Kauną persikraustęs, nūnai Biržų ir Kauno miesto garbės pilietis, ilgametis Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas, legendinis krepšinio treneris, krepšiniui atidavęs širdį ir gyvenimą Vladas Garastas šiandien jaučiasi gerai, nes, kaip pats juokauja, turi krūtinėje angelą sargą. Vis dėlto dabartine situacija jis nėra patenkintas: pikta, kad negali gyventi kaip anksčiau, o dar labiau jis pyksta ant… pandemijos, kuri būtent ir sujaukė iki tol buvusį aktyvų ir turiningą Vlado gyvenimą. Ir, ko gero, jį sujaukė negrįžtamai… Metai juk bėga, o pandemijos pabaigos dar nematyti… Žurnalo „Farmacija ir laikas“ žurnalistė Virginija Grigaliūnienė kalbina garbų žmogų apie sveikatą ir jos saugojimą.

 

Gerbiamas Vladai Garastai, nors metų našta nemenka, vis dar puikiai atrodote! Turbūt nepriekaištingai ir jaučiatės... Gal gimusiųjų ir augusiųjų Šiaurės Lietuvoje genuose užkoduota stiprybė?

Iš tikrųjų, mano tėvai nebuvo iš silpnųjų – gerai jautėsi, sveikata per daug nesiskundė. Aš nuo mažens irgi nebuvau ištižęs – į mokyklą, kuri buvo už 12 kilometrų, bėgte nubėgdavau, po pamokų – parbėgdavau. Mano vaikystė buvo sunki, teko ir Antrojo pasaulinio karo baisumus pamatyti, ir susipažinti su įvairiausiais nepritekliais, taigi užsigrūdinau. Na, o kad dabar gerai atrodau, tai, ačiū, gal jau per daug giriate... Nepasakyčiau, kad dabar esu labai žvalus. Vis dėlto metai daro savo, kuo toliau – tuo sunkiau gerą savijautą išlaikyti. O dar ta pandemija... Labai ant jos pykstu. Sujaukė visus mano planus, sudarkė nusistovėjusį dienos režimą. Iki jos reguliariai plaukiodavau baseine, eidavau pasivaikščioti, pasimankštinti. O kai paskelbė karantiną, nori nenori teko užsidaryti namuose. Koks čia gyvenimas tarp keturių sienų!

 

Dabar jau lengviau – turbūt esate pasiskiepijęs?

Taip, gavau kompanijos „Moderna“ skiepus, gerai po jų jaučiausi, nepajutau jokių sveikatos sutrikimų, tai dabar jau laisviau ir ramiau. Bet, kita vertus, esu drausmingas žmogus: jei pasakė, kad reikia saugotis, – ir saugausi. Juk ir skiepytas žmogus gali užsikrėsti – tik sirgs lengviau. Todėl ir toliau vengiu susibūrimų, didesnių renginių. Tiesa, į Lietuvos krepšinio federaciją negaliu nenuvažiuoti. 

 

Prisiminusi laikus, kai treniravote „Žalgirį“, kuris žaisdavo fantastiškas, nors kartais ir labai nelengvas rungtynes, negaliu nesistebėti jūsų tuomete vidine savitvarda, ramybe. Juk net žiūrovui širdis daužydavosi, o treneriui šimteriopai daugiau streso tekdavo patirti… Jūs, galima sakyti, nuolat virdavote streso katile, o juk tai vienas didžiausių sveikatos ėdikų!

Taip, tai tiesa... Nors, regis, turėjau treneriui žūtbūtinai reikalingus šaltus nervus ir kantrybę, išmaniau psichologiją, per varžybas, ypač labai svarbias, jei ne visai gerai žaidėjams sekdavosi, mano pulsas mušdavo net apie 120 tvinksnių per minutę! Bet kadangi buvau gerai treniruotas, fiziškai gerai pasiruošęs, nejausdavau dėl to jokių didesnių sveikatos problemų. Deja, metai bėga, kitą vasarį jau bus devyniasdešimt, todėl nėra ko norėti, kad jausčiausi kaip jaunystėje. Stresai, be abejo, man buvo neišvengiami, ir panašu, kad būtent jie mano širdžiai labiausiai pakenkė.

 

Prieš kurį laiką jums buvo diagnozuotas širdies nepakankamumas. Nors diagnozė ir grėsminga, padedamas medikų ir vaistų, padėtį, kaip sakoma, sėkmingai kontroliuojate?

Iš tiesų, nuoširdžiausiai ačiū už tai daktarams. Man implantuotas stimuliatorius, kuris reguliuoja pulsą – dabar jis yra tolygus, nuolat 70 tvinksnių per minutę. Todėl ir jaučiuosi puikiai – iki pandemijos reguliariai lankydavau baseiną, vaikščiodavau. Bėgti jau nebegaliu, kelių sąnariai sudaužyti, sutrankyti – nieko nepadarysi, didysis sportas su sveikata nelabai ką bendro turi... Fizinė kultūra – taip, yra sveikata, kai pabėgioji, paplaukioji, pasimankštini, pažaidi savo malonumui, bet jei sieki aukštų rezultatų ir „užvarai“ pulsą iki 180 ar net iki 200 tvinksnių per minutę, kaip kad aš elgdavausi – sveikatai tai jau baisus dalykas. Tiesą sakant, profesionaliems sportininkams su sveikata ne pyragai – tolesnis gyvenimas, baigus sportinę karjerą, tampa labai sudėtingas, nes tada pradeda „lipti“ įvairiausios širdies problemos. Blogai, kad iki šiol tam neskiriama reikiamo dėmesio, kad nenagrinėjama, nepatariama, kaip žmogus baigęs intensyviai sportuoti turi toliau gyventi. Juk tada pulsas smarkiai suretėja – ramybėje gali tesiekti 35 tvinksnius per minutę. O tai jau pavojinga. Dėl to man ir įdėjo širdies stimuliatorių, nes pulsas naktį būdavo būtent 35. Ačiū už tai Kauno klinikų profesoriui Arui Puodžiukynui, kuris tuo pasirūpino, labai gražiai įvardijęs, kad man trūko „angelo sargo“. Dabar aš jį krūtinėje turiu.  

 

Vadinasi, ir dabar fizinis aktyvumas – pagal galimybes – jums nėra svetimas? 

Kaip jau minėjau, fiziniu aktyvumu galėjau pasigirti iki tos prakeiktos pandemijos. Kai ji užėjo, užsidarė visi baseinai, baigėsi bendravimas, teko užsidaryti namuose. Gerai, kad pagaliau panaikino karantiną, bent išeisiu į žmones (juokiasi – V. G.). 

 

O tas priverstinis užsitęsęs užsidarymas namuose žmogui irgi savotiškas stresas. Psichologinis stresas... Kaip jį valdydavote anksčiau, krepšinio aikštelėje, ir kaip su šia nepageidaujama būsena dorojatės dabar?

Stresai yra išties labai baisus dalykas, nuo jų dažniausiai ir išsivysto širdies ligos, insultai. Krepšinio aikštelės stresas būdavo kiek kitoks – man, kad iš jo išsivaduočiau, rekomenduodavo po varžybų į namus eiti pėsčiomis, kad nusimesčiau tą psichologinį krūvį, užsimirščiau, kas ką tik labai nervino. Labai gerai būdavo išvykti į gamtą, paežerėje pasėdėti su meškere. Derindavau darbą su poilsiu ir man viskas gerai klojosi. Bet čia turbūt svarbu ir individualus organizmo gebėjimas nugalėti stresą, nes vienam tai pavyksta, o kitam, deja, ne. Daug mano pažįstamų krito nuo infarktų, nors, atrodė, puikiai su tais stresais tvarkėsi.

 

Turbūt sutiksite, kad gerai savijautai lyg vaistai padeda ir puikus sutarimas su kolegomis, geras mikroklimatas šeimoje. Ar tiesa, kad su pirmąja ir vienintele žmona Irena kartu esate jau per šešiasdešimt metų? 

Taip, komandoje turi būti geras mikroklimatas, priešingu atveju liks tik pasvajoti ir apie aukštus rezultatus, ir apie gerą visų savijautą. Man, tiesą sakant, sveikatą ėdė ir tai, kad aplinkoje buvo labai daug „mokytojų“, nurodinėjančių, kaip elgtis, ką daryti, kokius sprendimus priimti... Romaną galima būtų apie tai parašyti. Tokius smūgius, kokius aš patyriau, atlaikyti galėtų tikrai ne kiekvienas. Ir štai, kai viską sudedu krūvon, kartais pats stebiuosi, kaip man pavykdavo taip gerai atsilaikyti.

Na, o kad labai svarbu sutarimas šeimoje – be abejo, nėra ką ir kalbėti! Man labai pasisekė, nes pasirinkau puikią žmoną Ireną Aleksiūnaitę. Susimetrikavome su ja Vilniuje 1957 metais, po kelerių metų draugystės, kai ji dar buvo studentė. Nuėjome į metrikacijos skyrių vienudu, pamatėme sėdinčią nepažįstamą porą ir paklausėme, ar negalėtų pabūti liudytojais. Pabuvo. Va, ir tapome vyru ir žmona. O po kurio laiko slapčia paėmėme šliūbą Kauno arkikatedroje... Ir toks mūsų statusas – jau 64 metai. 2017 metais atšventėme deimantines vestuves. 

Mano nuomone, mūsų šeimos santarvei labai padėjo tai, kad ir žmona Irena buvo sportininkė – bėgikė, sprinterė, tų laikų Lietuvos čempionė. Sutuoktiniai turi būti bendraminčiai, nes jei vienas traukia į vieną pusę, kitas – į priešingą, labai sudėtinga šeimą išsaugoti. Kita vertus, nereikia manyti, kad ir mums viskas puikiai klojosi. Santuoka – beprotiškai sunkus darbas. Nėra paprasta išlaikyti šeimą – reikia nuolat vienam prie kito derintis, vienas kitam nusileisti, ieškoti kompromisų. Mums pavyko. Susilaukėme sūnaus Virgilijaus, dukters Jolantos, tiesa, dėl dažnų mano išvykų didesnis vaikų auginimo krūvis teko žmonai. 

 

Ar galite išskirti svarbiausius dalykus, koks yra Jūsų geros sveikatos, puikios savijautos receptas? Ko būtinai reikia, kad gerai jaustumėtės? Kas visų svarbiausia?

Pirmiausia turbūt reikia nuolat palaikyti gerą fizinę formą – judėti, nesustoti. Kaip jau sakiau, man ta pandemija labai kenkia sveikatai, dabartine savo forma aš nesu patenkintas...  Antras dalykas – mityba. Būtina žiūrėti, ką valgai ir, žinoma, prie stalo jausti saiką. Dar labai svarbu neturėti žalingų įpročių. Genai gal ir turi įtakos, bet yra toks posakis, kad žmogus ne miršta, o nusižudo. Kai gėrė be saiko, rūkė – ne vienas pažįstamas ilgai netraukė... Aš labai džiaugiuosi, kad nerūkau, na, jei neskaitysime to, kai, būdamas studentas, kartais papirosą į dantis įsikišdavau... Nerūkau ir tuo labai didžiuojuosi, nes rūkymas turbūt yra viena didžiausių blogybių, kurios labiausiai kenkia sveikatai, nualina plaučius, kraujagysles. Mano giminėje vienam vyrui net koją nupjovė dėl kraujotakos sutrikimo, o ir nelabai keista, nes rūkė jis nuo 7 metų... Taigi reikia saugoti sveikatą patiems, tada ir Dievas saugos...

Nuotraukoje - Vladas Garastas su krepšinio metraštininku Vidu Mačiuliu

Nuotraukų galerija

 

© 2006 Visos teisės saugomos.