Higienos instituto Sveikatos informacijos centras išleido periodinį sveikatos statistikos leidinį „Lietuvos gyventojų sveikata ir sveikatos priežiūros įstaigų veikla 2019 m. (išankstiniai duomenys)”. Jame pateikiami pagrindiniai išankstiniai praėjusių metų Lietuvos gyventojų sveikatos ir svesiatos priežiūros įstaigų veiklos rodikliai.

Tadas Labanauskas: „Būti geriausiam yra labai paprasta“

2020-05-07

Kuklumas ir subtilus atvirumas. Tokiomis žmogiškosiomis savybėmis šiaulietis Tadas Labanauskas pasižymėjo tiek egzaminuojamas Tarptautinės ekspertų komisijos narių, tiek paskelbtas Lietuvos metų vaistininko rinkimų nugalėtoju. Gerai tai ar blogai? Sunku pasakyti. Bet akivaizdu, jog Tadui šios savybės ne pakenkė, o, labai tikėtina, padėjo būti pripažintam geriausiuoju iš geriausiųjų. Jūsų dėmesiui – interviu su „Lietuvos metų vaistininkas 2019“ rinkimų Platininio medalio laimėtoju, vaistinių tinklo „Gintarinė vaistinė“ vaistininku iš Šiaulių Tadu Labanausku.

Gerbiamas Tadai, dar kartą konkurso organizatorių vardu sveikinu laimėjus  aukščiausią Lietuvos metų vaistininko rinkimų titulą ir prašau prisistatyti kolegoms, kurie Jūsų dar nepažįsta, be abejo, ir visai Lietuvai. 

Esu tikrai niekuo iš kitų neišsiskiriantis vaistininkas. Dirbu nedidelėje vaistinių tinklui „Gintarinė vaistinė“ priklausančioje vaistinėje Šiauliuose, ir, kaip man atrodo, nesu kažkuo ypatingas, geresnis už kitus.

Kai vykote į Kauną, į Lietuvos metų vaistininko apdovanojimų ceremoniją,  tikėjotės medalio? Ar visiškai nieko nenujautė širdis?

Vykdamas į Kauną jaučiausi puikiai. Kolegės, dalyvavusios pernai, sakė, kad laukia nuostabus vakaras ir puiki vaistininkų pagerbimo šventė, tad ir buvau nusiteikęs tik gerai praleisti vakarą. Atvykus į Kauno rotušę buvo keista, kad kai kurie komisijos nariai sveikindamiesi žinojo mano vardą, vis dėlto net nenujaučiau, kad tai gali būti susiję su žinia, kad esu rinkimų nugalėtojas. Jei būčiau tikėjęsis nugalėti, būčiau bent sveikinimo kalbą pasiruošęs... Dabar viskas buvo labai netikėta, bet kartu – ir be galo malonu!

Taigi koks tas „netikėtas jausmas“ apėmė, išgirdus, kad esate pripažintas geriausiu Lietuvos vaistininku ir apdovanojamas Platininiu medaliu, taip pat – kelione į Ispanijoje vyksiantį  Tarptautinės farmacijos federacijos organizuojamą pasaulinį kongresą? Ar daug sveikinimų sulaukėte?

Jausmas buvo tikrai nuostabus, tačiau man netgi norėjosi pasitikslinti, ar tikrai buvo ištartas mano vardas... Jau buvau labai patenkintas tuo, kad patekau tarp 20 geriausių Lietuvos vaistininkų, todėl aukščiausias laimėjimas tikrai nustebino. Tiesą sakant, tarp kitų finalinio etapo dalyvių mačiau pažįstamų veidų, kurie, mano įsitikinimu, buvo verti šio titulo. Sveikinimų sulaukiau išties nemažai. Kai kurie sveikindami pirmiausia pasitikslino, koks čia konkursas, klausinėjo, gal, girdi, šiaip facebooke daugiausia balsų surinkau. Teko paaiškinti, kad toks apdovanojimas buvo skirtas tikrai ne už didžiausius pardavimus! Labiausiai sujaudino Tytuvėnų vidurinės mokyklos rusų kalbos mokytojos Bronislavos Buchienės sveikinimas. Tikrai nieko nėra maloniau mokiniui, nei būti pagirtam mokytojo, ypač kai jau praėjo tiek daug laiko po mokyklos baigimo.

Girdėjome, kad Lietuvos metų vaistininką Tadą Labanauską ruošėsi pasveikinti ir Šiaulių miesto vadovai...

Taip, netrukus buvau pakviestas į miesto savivaldybę. Šiaulių mero Artūro Visocko padėkos raštą ir gėlių įteikė vicemeras Egidijus Elijošius ir savivaldybės administracijos Sveikatos skyriaus vedėja Viktorija Palčiauskienė. Pasėdėjome valandėlę, padiskutavome apie vaistus ir sveikatos politiką, išgėrėme kavos.

Kaip manote, kuo esate išskirtinis, geresnis už kitus, kad buvote pripažintas geriausiu metų vaistininku?

Kaip jau anksčiau sakiau, nemanau, kad esu kažkuo išskirtinis, kuo nors geresnis nei kiti mano kolegos vaistininkai.  Kaip ir daugelis jų, džiaugiuosi, galėdamas pateikti žmonėms įvairiausių sveikatos patarimų ir tuo, kad mano patarimai jiems padeda. Vienintelis bruožas, galbūt padedantis būti geresniam, – tai smalsumas. Kiekviena klinikinė situacija gali išmokyti ko nors naujo – tiek apie sveikatos problemos nustatymą, tiek apie vaisto parinkimą, tiek apie vaisto poveikį... Kiekvienas į vaistinę atėjęs žmogus gali pateikti gausybę informacijos apie savo savijautos bėdas, tik reikia rasti su juo ryšį. Net jei viską įvertinęs suprantu, kad žmogui būtinai reikia kreiptis į gydytoją, paprašau, kad po vizito užsuktų į vaistinę ir papasakotų, ką gydytojas diagnozavo, kokį gydymą skyrė. Juk pacientui sugrįžus į vaistinę ir tokiomis žiniomis pasidalinus su vaistininku, galima ankstesnius jo nusiskundimus susieti su galutine diagnoze ir tai labai padeda tolesniame vaistininko darbe.

Vidurinę mokyklą baigėte aukso medaliu. Kodėl pasirinkote farmaciją, o ne, tarkim, populiarumo viršūnėje daug metų išliekančias mediciną, odontologiją?

Taip, mokykloje buvau moksliukas ir kartu – gamtos vaikas. Vasarą su kitais vaikais ryte išeidavau į lauką ir grįždavau tik sutemus. Todėl ir studijuoti norėjau tai, kas susiję su gamta. Vilniaus universitete įstojau į biochemijos specialybę ir visiškai atsitiktinai kartu su klasioku nuvežiau dokumentus dar ir į tuometį Kauno medicinos universitetą. Klasės draugo mama buvo šeimos gydytoja, tad jis įstojo į Medicinos fakultetą. O aš tada net neįsivaizdavau, kas yra ta medicina, tai pasirinkau farmaciją, ir turbūt pirmiausia dėl to, kad man labai patiko chemija. Kai reikėjo galutinai apsispręsti, kuriame universitete pasilikti, mano tėvai tiesiog iš praktinės pusės patarė studijuoti farmaciją. Nors tada dar irgi nelabai įsivaizdavau, kas tai per profesija.

Po universitetinių studijų padirbėjote „biurokratu“ – Valstybinėje vaistų kontrolės tarnyboje. Kas nepatiko, kad su valdiška tarnyba gana greitai  atsisveikinote?

VVKT buvo kaip papildomas darbas šalia studijų. Tikrai negaliu tvirtinti, kad ten kažkas nepatiko, gal kaip tik viskas buvo labai gerai, buvo sudarytos galimybės dirbti laisvu grafiku, net ir savaitgaliais, atlygis priklausė nuo rezultato. Tai buvo puiki mokykla susipažinti, kaip veikia valdiška institucija, kaip reikia oficialiai bendrauti raštu, puiki proga susipažinti su tais teisės aktais, kurių, dirbdamas vaistinėje, tikrai niekada neperskaityčiau.

Esate dirbęs keliuose tinkluose. Geriausiai jaučiatės turbūt ten, kur dirbate dabar.  Kuo „Gintarinės vaistinės“ tinklas palankus darbuotojui?

Pirmas susijęs su farmacija darbas buvo didmeninėje vaistų platinimo įmonėje, kur dirbau užsakymų surinkėju. Po to įsidarbinau nepriklausomoje vaistinėje, kuri aprūpindavo vaistais kaimo medicinos punktus. Kiekvienoje darbovietėje gali labai daug išmokti, tereikia turėti noro ir nebijoti klausti. Esu dirbęs „Norfos“ vaistinėje, o dabar – „Gintarinėje“, tačiau iš esmės tai yra tas pats vaistinių tinklas.

Kokių trūkumų pastebite šiandienėje farmacijos politikoje ir ką keistumėte, jei būtų Jūsų valia?

Tai labai plati ir kartu sudėtinga tema. Mano nuomone, pirmas neteisingas žingsnis buvo žengtas leidus vaistinės savininku tapti nebūtinai vaistininkui.  Dabar mes turime vaistinių tinklus, o nepriklausomų vaistinių likusios vos kelios... Antra negerovė – kad vaistininkų bendruomenė yra labai susiskaldžiusi, nėra nė vienos organizacijos, kuri atstovautų vaistininkams ir įstatymų leidyboje, ir santykiuose su darbdaviu, ir keliant kvalifikaciją. Manau, kad mums, vaistininkams, reikia kur kas daugiau bendravimo, daugiau progų susitikti, daugiau renginių. Tik susitikę randame bendrų temų, diskutuojame apie problemas, kartu gimsta daugiau idėjų, ką galima nuveikti dėl mūsų pačių bendruomenės ateities.

Išduokite paslaptį, kartu ir patarkite kitiems: kaip reikia dirbti vaistinėje, kad kolegos pastebėtų ir pasiūlytų į finalinį Lietuvos metų vaistininko rinkimų etapą? Ko palinkėtumėte visiems šalies vaistininkams?

Būti geriausiam, mano įsitikinimu, yra labai paprasta: bendravimas, bendravimas, bendravimas... Ir – žinios. Daugiau – jokių paslapčių. Kai buvau ką tik baigęs mokslus, šią eilutę dėliojau šiek tiek kitaip: žinios, žinios ir bendravimas. Bet gyvenimas parodė, kad buvau neteisus. Galiu žinoti viską pasaulyje, bet jei su pacientais bendrausiu „elfų kalba“, kiti tik pirštą prie smilkinio gali pasukioti... O bendrauti reikia su visais: klientais, kolegomis, daktarais. Visi gi esame žmonės ir visi galime vienas kitą ko nors išmokyti. Todėl visiems ir palinkėčiau daugiau nuoširdaus bendravimo, ypač tarpusavyje. Išgirskime kolegas, išgirskime pacientus, ir jau iškart tapsime geresni!

 

Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė

Plačiau skaitykite žurnale „Farmacija ir laikas“ 2020 m. Nr. 2.

 

© 2006 Visos teisės saugomos.