Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC), vadovaudamasis 2020 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ informuoja, kad karantino laikotarpiu planiniai skiepijimai nėra atidedami ir turi būti vykdomi, numatant pacientų srautų valdymą.

Mano grupė. Petras Žukauskas (vaistininkas, dirbantis „Norfos vaistinėje“ Alytuje)

2021-01-13

Mano grupė

Petras Žukauskas

vaistininkas, dirbantis „Norfos“ vaistinėje (Alytus)

 

Laida

2009 m. įstojau į Kauno medicinos universitetą, 2017 m. baigiau Lietuvos sveikatos mokslų universitetą. Mano studijos buvo nutrūkusios dėl tam tikrų asmeninių priežasčių. Vis dėlto radau jėgų įveikti juodą periodą ir studijas sėkmingai baigiau.

Pirmasis įspūdis apie grupę

Jo turbūt ilgai nepamiršiu... Naujieji draugai buvo gana drąsūs, visi pasirodė esantys šilti, nuoširdūs žmonės. Greitai nusprendėme, kad reikia išsirinkti seniūną ar seniūnę. Sugalvojome paprastą kriterijų, pagal kurį ir išsirinkome grupės „vadą“ – kad būtų vietinis, tai yra iš Kauno.

Mano grupė buvo didžiausia iš viso kurso, todėl vėliau šiek tiek išsiskirstė grupelėmis. Netrukus susidraugavome ir su kitais kursiokais.

Buvo visko, tačiau neatsimenu, kad man kažkas būtų nepadėjęs prireikus, arba  atvirkščiai. Turiu omenyje ne tik studentus – ir dėstytojus...

Beje, man atmintyje įstrigo ir pirmieji darbai. Jie buvo lotynų kalba, pas visiems žinomą ir visų studentų labai gerbiamą Kalbų katedros vedėją Raimondą Brunevičiūtę.

 

Studijos

Mokykloje per biologijos pamokas labiausiai nemėgdavau augalų temos. Įstojau į farmaciją galvodamas apie chemiją, bet visiškai ignoruodamas faktą, kiek daug farmacijoje reiškia augalai, kiek daug mes išmokome ir vis dar mokomės iš augalijos. Po pirmojo studijų pusmečio laužiau galvą, ar tikrai papuoliau ten, kur norėjau – juk mane labiausiai domino, kaip veikia mūsų, žmonių, organizmas, kaip jį gydyti. Sukandau dantis ir nenuleidau rankų, vėliau perlipau barjerą, skyrusį mane nuo augalų.

Studijuojant labai patiko laboratorijos, ypač jų instrumentai: kolbos, štanglazai, grūstuvės, mėgintuvėliai ir kt. Žinoma, visiems laikams atmintyje išlikę ir atlikti eksperimentai, kurių buvo tikrai daug. Gerai įsiminė metalų nustatymas, juos kaitinant virš degiklio – stebėjome nuostabias spalvas su pirotechnikos prieskoniu!


Jau vėliau, dirbdamas vaistinėje, supratau, kad universitete vis dėlto mažokai dėmesio skiriama psichologijai. Vaistininkas juk turės nuolat bendrauti su žmonėmis, todėl gilesnės psichologinės žinios būtų stiprus faktorius, didelis pliusas kvalifikacijai, bendram pasirengimui. Taip pat, vertindamas buvusias studijas, drįsčiau šiek tiek sukritikuoti teisės aktų aiškinimą. Ypač pastarojo meto laikotarpis parodė, kaip greitai gali viskas keistis, kokia dinamiška gali būti situacija, kai ką tik galiojusi tvarka tampa nebeaktuali.

 

Dėstytojas

Vienareikšmiškai numeris pirmas – LSMU Farmacijos fakulteto profesorius Liudas Ivanauskas. Tai išties savo srities profesionalas! Ypač patraukli jo savybė – niekada nestokoja gero humoro jausmo. Taip pat išskirčiau savo magistrinio darbo kuratorę Rimą Minkutę. Iš jos sulaukiau labai daug pagalbos ir palaikymo rengiant magistro darbą. Iš tikrųjų, kai dabar pagalvoju, buvo daug nuostabių ir įkvepiančių dėstytojų. Tai ir docentai Tauras Mekas ar Konradas Vitkevičius, stebėdavęsi, kaip mes taip gausiai renkamės į jų paskaitas! Tuometis Farmacijos fakulteto dekanas profesorius Vitalis Briedis turbūt buvo pirmasis, supažindinęs mus su vaistais, kuriamais baltymų pagrindu. Taip pat didelį įspūdį paliko tokios asmenybės, kaip profesorė Nijolė Savickienė, profesorius Eduardas Tarasevičius, profesorė Sonata Trumbeckaitė.

Egzaminas

Didžioji dalis egzaminų rezultatų mums lemdavo tik nedidelę galutinio balo dalį, dėl to dažniausiai egzaminų nelaikydavau. Bet čia įžvelgiu tik teigiamą pusę. Kodėl? Bet kurį mokslo dalyką turi nuolat mokytis ir stengtis visuomet pasirodyti gerai, nes kitu atveju negelbės ir egzaminas. Mano atveju tai buvo visiškai kita motyvacija, nes negalėdavai atsipūsti, į studijas žiūrėti pro pirštus. Išskirčiau baigiamąjį egzaminą. Jam teko tikrai įtemptai ruoštis, atnaujinti žinias, prisiminti jau primirštus dalykus.

Nuotykis

Nepamirštamų nuotykių studijų metais buvo tikrai ne vienas ir ne du... Visą mediumo vakarą ir pasiruošimą jam įvardyčiau vienu iš tokių. Negana to, tąvakar šokdamas staiga pajutau labai stiprų skausmą kelyje – lyg kas būtų peilį į kelį įsmeigęs! Kitą rytą nubundu – koja baisiai ištinusi, sąnaryje pilna skysčio. Gijo labai ilgai... Taip ir nesupratau, kas tada man buvo atsitikę. O ir dabar kartais pasitaiko akimirkų, kai skausmas tame sąnaryje primena mediumo vakarą... Bet kad ir kaip beskaudėtų, tai buvo nuostabus, nepakartojamas laikas, kurį galima minėti tik su nostalgiška šypsena...

Per Damų ir Džentelmenų vakarą man teko vaidinti Kalėdų Senelį. Turėjau roges ir, priėjęs prie dėstytojų stalo, paprašiau padeklamuoti kalėdiškų eilių. Ir ne bet kaip, o būtent atsistojus ant rogių! Atkakliai įkalbinėjau tuometį dekaną Vitalį Briedį ant tų rogių užlipti ir padeklamuoti eilėraštį, bet ar pavyko įkalbėti, nepamenu... Tik puikiai prisimenu, kad šitas juokas man grįžo bumerangu: maždaug po savaitės, prieš laboratorinius darbus, viena dėstytoja (kaip manote, kieno tai buvo idėja ar patarimas?) paliepė man stotis ant kėdės ir deklamuoti kalėdinius posmus! Visa grupė leipo iš juoko...

 

Visuomeninė veikla, laisvalaikis

Buvau aktyvistas kūryboje – farmacininkų laikraščiui „Panacėja“ rengdavau straipsnius. Kadangi nuo vaikystės linkau prie muzikos, grojau mušamaisiais instrumentais, su ansambliu aktyviai koncertuodavome Lietuvoje ir užsienio šalyse, pasisiūlau rašyti straipsnius muzikine tematika. Mano pasiūlymą priėmė. Aprašiau įvairius muzikos stilius, o, artėjant vasarai, laikraščio numeriui parengiau festivalių kalendorių. Sudėjau į jį visus muzikinius akcentus, paminėjau ryškiausias muzikos pasaulio žvaigždes. Labai norėjosi akcentuoti ką nors išskirtinio, netradicinio – tiek rašant apie festivalius, tiek apie muzikos stilių…

Man įsiminė ir tai, kad mūsų grupė buvo tikra prisiekusių keliauninkų kompanija! Kiekvienais metais vis kur nors išvažiuodavome, o ekskursijas padėdavo suorganizuoti docentas Tauras Mekas. Tradicinė ekskursija būdavo į Rygą, kur aplankėme Farmacijos ir medicinos muziejų. Iki šiol prisimenu, kaip dėstytojas Tauras negailėjo pagyrų ir didžiavosi mūsų kurso aktyvumu, nes tą dieną, kai vykome į Rygą, spaudė gal 20 laipsnių šaltis, bet neatsirado nė vieno studento, kuris būtų atsisakęs vykti! Iš tiesų visi kaip reikiant sušalome, bet buvo beprotiškai smagu.

 

Darbas

Baigęs studijas pradėjau dirbti ir iki šiol dirbu vaistinėje. Daugumą vaistininkų, manau, vienija noras padėti kitam žmogui. Tiesa, neretai pasitaiko situacijų, kai dėl svetimos gėdos ir pačiam norisi lįsti po stalu, bet galop vis vien susitelki ir tiesiog darai, ką privalai daryti – stengiesi žmogui padėti. Vieną kartą tai gali būti tik malonus, paguodžiantis žodis, kitą kartą gali tekti ir pusvalandį ar ilgiau užtrukti aiškinant, kas, kodėl ir kaip. Nors toks darbas kartais gali atrodyti monotoniškas (tie patys žmonės, tos pačios šaltojo sezono ligos), vis dėlto vaistinėje juntama labai dinamiška, nenuspėjama, kūrybiška, reikalaujanti greitų sprendimų aplinka. Man tekę ir vagis gaudyti, ir išvalyti bei sutvarstyti šviežias žaizdas, kviesti medikus staiga sunegalavusiam pacientui, ir taip toliau… Nuolatinis mokymasis ir įgytų žinių pritaikymas praktikoje vaistininkui yra būtinybė, nes vienu metu tenka konsultuoti susirgusį kūdikį, o po akimirkos jau vardyti patarimus garbaus amžiaus senjorui. Čia ir atsiskleidžia mūsų gebėjimas mąstyti ir veikti greitai, o visų svarbiausia – nepamirštant žmogiškumo. Turiu ne vieną pacientą, kuris grįžta ir kaskart padėkoja, kad teisingai įvertinau jo sveikatos sutrikimus, padėjau juos įveikti. Tai man yra maloniausios darbo akimirkos. Nuoširdumas ir žmogiškumas labai daug reiškia, bet pacientų rodomas pasitikėjimas vaistininkui turbūt yra svarbiausia. Ir pats dirbu, ir kolegoms linkiu dirbti darbą, kaip dzūkai pasakytų, „nuog visos dūšios“.

Kitoje veiklos sferoje savo farmacinių žinių išnaudoti nebandžiau, nes jaučiu, jog save visiškai realizuoju  būtent dirbdamas vaistininku. Vaistinėje atradau gyvenimo ir veiklos prasmę, netgi, sakyčiau, pajutau tikrąjį savo pašaukimą. Dėl to labai džiaugiuosi.

 

Susitikimai

Deja, bet grupės susitikimų kol kas neorganizavome. Tikiuosi, kad būtinai tą padarysime ateityje, gal po metų, kitų, kai būsime dar labiau vienas kito pasiilgę...

 

Užrašė Virginija Grigaliūnienė

 

Plačiau skaitykite žurnale „Farmacija ir laikas“ 2020 m. Nr.7

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

 

Nuotraukų galerija

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.