Pradėjo veikti nauja ligonių kasų interneto svetainė www.ligoniukasa.lrv.lt, kurioje lankytojams pateikiama išsami informacija apie privalomąjį sveikatos draudimą ir visus su juo susijusius klausimus. Svetainė veikia portale „Mano Vyriausybė“.

Mano grupė. Žydronė Bunytė-Sabulienė, rinkimų „Lietuvos metų vaistininkas 2018“ finalinio etapo dalyvė

2021-02-28

Žydronė Bunytė-Sabulienė, rinkimų „Lietuvos metų vaistininkas 2018“ finalinio etapo dalyvė

Kauno medicinos institutas (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas), Farmacijos fakultetas, 1984–1989 metų laida

 

Pirmasis įspūdis apie grupę

Mano pirmasis įspūdis apie grupę – pasakysiu banaliai, bet nerandu tikslesnio apibūdinimo – buvo puikus: visi grupės draugai man pasirodė esantys be galo paprasti, draugiški, nuoširdūs. Suvažiavome studijuoti iš įvairių Lietuvos kampelių (aš – iš Kaišiadorių rajono), bet iškart pasijutome lyg seni geri draugai, pažįstami, mūsų grupė susiklijavo akimirksniu.

 

Grupė

Rugsėjo pirmąją visi susirinkome į tuometį Kauno medicinos institutą ir po trumpos iškilmių ceremonijos sužinojome, kad po kelių dienų turėsime važiuoti dirbti į kolūkį. Pirmiausia teko fiziškai padirbėti – tik tada kibti į studijas... Tais laikais taip buvo priimta.

Dar nelabai vieni kitus pažinodami išvažiavome į Lazdijų rajoną, į Gerdašių vaistinių augalų eksperimentinį tarybinį ūkį (dabar iš jo pavadinimo išbrauktas žodis „tarybinis“). Įdomu tai, kad šis ūkis dar 1966 metais buvo įsteigtas garsios provizorės, žiniuonės, socialinių mokslų daktarės Eugenijos Šimkūnaitės iniciatyva, čia mokslininkė, dirbdama ūkio valdyboje, tęsė vaistažolių tyrimus. Mūsų vadovas buvo nuostabus žmogus, tuo laiku – Farmacijos fakulteto docentas, o dabar jau ir profesorius, habilituotas mokslų daktaras Valdimaras Janulis. Kadangi  į tą ūkį važiavo kelios studentų grupės, buvo ir antras vadovas, bet jo pavardės nebepamenu.

Apgyvendino studentams skirtame bendrabutyje, kur patys sau buvome šeimininkai. Mumis niekas nesirūpino – viskuo turejome pasirūpinti patys. Pamenu, gavome maisto produktų, atvežė pusę kiaulės ir paliko, o mes turėjome patys susidaryti dienos meniu, patys pasigaminti. Reikėjo visiems pasiskirstyti darbus – kas pirmadienį visiems valgyti gamins, kas – antradienį, ir taip toliau; kas plaus indus ar tvarkys virtuvę... Tokiomis sąlygomis atsidūrę greitai susigyvenome, tapome artimi, pasiskirstėme, kas su kuo gyvens. Labai svarbu tai, kad apsiėjome be konfliktų, nereiškėme jokių pretenzijų – kodėl taip ar kitaip...

Mūsų darbas tame ūkyje buvo šiek tiek neįprastas: eidavome į mišką skinti pušų spyglių. Iki šiol pamenu – duodavo 20 litrų aliumininį kibirą ir reikėdavo jį tų spyglių pririnkti. Aišku, beklaidžiodami miške ir prisigrybaudavome, taigi vakarienę paįvairindavome šviežių grybų patiekalais, o kadangi grybų rasdavome labai daug, dar ir prisidžiovinome, virtuvėje pasikabinę virveles.

Taip pat reikėjo rinkti erškėtuoges – kadangi krūmai spygliuoti, būdavo daug vargo.

Vakarais – mūsų laisvas laikas, o jį studentai moka leisti... Eidavome į vietos kultūros namus, kur buvo galima pasižiūrėti kino filmų; kažkuris iš studentų atsivežė gitarą, tai rengdavome smagius vakarėlius, vieni kitiems koncertuodavome. Turėdamos laisvo laiko, merginos važiuodavo pasivaikščioti po Druskininkus, jie buvo visai netoli. Žodžiu, mėnuo tarybiniame ūkyje praėjo labai greitai, o puikius prisiminimus menu iki šiol, nors skiria jau daugiau kaip 30 metų.

 

Studijos

Mano grupėje buvo 26 studentai – 3 vaikinai ir  23 merginos. Po pirmojo kurso du vaikinus pašaukė tarnauti į armiją, todėl liko tik vienas. Tiesa, po kurio laiko į mūsų grupę atėjo dar vienas jaunuolis, užsilikęs nuo vyresnių kursų. Kelios grupės draugės studijų metais ištekėjo, pasigimdė vaikelius ir išėjo akademinių atostogų,  todėl studijas baigėme 23 absolventai. 

Mano grupė buvo suskirstyta į du pogrupius (pagal užsienio kalbą), o paskaitos vykdavo trijose vietose – instituto centriniuose rūmuose A. Mickevičiaus gatvėje, mokomajame korpuse prie Kauno klinikų ir padalinyje M. Jankaus gatvėje. Tais laikais studentai automobilių neturėjo, todėl iš vienos paskaitos į kitą, jau kitoje miesto vietoje, reikėdavo važiuoti autobusu. Kadangi autobusai nuolat būdavo perpildyti, vargdavome grūsdamiesi vidun, kad tik nepavėluotume į paskaitas. Pastate M. Jankaus gatvėje vykdavo anglų, lotynų kalbų paskaitos ir fizinis lavinimas. Taip taip, anais laikais aukštojoje mokykloje buvo daug disciplinų, kurių šiandien nėra – ir fizinė kultūra, ir karinis, ir ateizmas, politinė ekonomija... Mano grupės merginos, kartu ir aš, buvome gan sportiškos – puikiai pasirodėme aukštųjų mokyklų studentų spartakiadoje. Nepamenu, ką ten laimėjome, bet pats faktas buvo labai džiugus.

Iki šių dienų prisimenu patologinės fiziologijos darbus. Nežinau, ar dabar galioja ta pati tvarka, bet kai mokiausi aš, reikėdavo atlikti laboratorinius darbus su gyvūnėliais. Pavyzdžiui, iš triušio ausies paimti kraujo. Taip pat reikėjo preparuoti varles (prieš tai įvykdžius dar vieną ne kiekvienai merginai įveikiamą užduotį – tų varlių prigaudžius ir atnešus į laboratoriją). Aš, laimė, varlių nebijojau, bet kitoms grupės draugėms  buvo ne pyragai. Nors ir labai gaila, tekdavo varlę nužudyti, po to skrosti, tikrinti nervinius impulsus.

Studijų metais atlikau praktiką ir Kauno botanikos sode, ir įvairiose vaistinėse. Būdavo užsiėmimų „Sanito“ farmacijos fabrike, vykome į Vilniuje veikusį farmacijos fabriką.

Studijos labai patiko, viskas buvo įdomu, įgijau daug teorinių ir praktinių žinių. Nors dabar atrodo, kad tada nesusidūriau su jokiais sunkumais, vis dėlto tenka pripažinti, kad mokytis reikėjo. Ir nemažai. Mano mėgstamiausi dalykai buvo chemija ir farmakognozija.

Nors tekdavo ilgokai pasėdėti prie knygų, atrasdavome laiko ir kinui, ir teatrui.

 

Dėstytojas

Džiaugiuosi, kad institute sutikau daug puikių dėstytojų, be galo įdomių asmenybių. Mes, studentai, dėstytojams jautėme ypatingą pagarbą, didžiavomės jais, nes tai buvo tikri profesionalai, savo srities žinovai.

Ypač šilti prisiminimai likę apie visą Farmacinės chemijos katedrą, taip pat apie tuometį fakulteto dekaną profesorių Eduardą Tarasevičių bei farmacijos mokslininką Vytautą Brasiūną, kurie bendraudami su studentais išsiskyrė erudicija, inteligencija, kartu ir taikliu humoru. Iki šiol prisimenu puikius dėstytojus doc. Mariją Sapragonienę, farmakologijos asus Algį Mickį, Vytautą Budniką. Kuo geriausi prisiminimai likę apie fakulteto mokslininkus – Vaistų technologijos katedros darbuotojus Domininką Bernatonį ir Rūtą Bernatonienę.

Mano studijų laikais dėstytojai niekada neskirstė studentų, nesijautė jokių išankstinių nuostatų vieno ar kito studento atžvilgiu, nebuvo jokių simpatijų ir antipatijų. Tikiu, kad taip yra ir dabar.

 

Egzaminas

Man pasisekė, nes visus egzaminus pavyko išlaikyti iš pirmojo karto. Įsimintiniausias, be abejo, buvo mikrobiologijos egzaminas. Jau tada iš metų į metus studentams buvo perduodama žinia, kad šį egzaminą, ypač iš pirmojo karto, įveiks tikrai ne kiekvienas. Mes irgi labai nerimavome, ėjome į egzaminą su drebančia širdimi. Iki šiol prisimenu: atsakinėju dėstytojai ir, žinoma, jaudinuosi, o ji – jeigu į šitą klausimą neatsakysi, rašysiu tik tris (pagal penkiabalę sistemą). Ojetau, pagalvojau, kad tik greičiau paleistų, svarbiausia – išlaikyti! Taigi man pasisekė, nors, regis, ir ne kažin koks įvertinimas. O kitiems grupės studentams teko dar ne kartą eiti tą baisųjį egzaminą perlaikyti. 

 

Nuotykis

Vienais metais rudenį mūsų grupei teko padirbėti Tauragės konservų fabrike.  Dirbome pamainomis, gaminome bulvių granules. Reikėjo prižiūrėti, kad konvejeriu slenkančios bulvės toliau keliautų tik sveikos. Pamačius pažeistas ar apgedusias, reikėdavo skubiai nuo konvejerio paimti, o jei įmanoma – pažeistą dalį nupjauti ir vėl mesti bulvės dalį ant konvejerio. Taigi kiekviena darbininkė turėjome rankose po peilį. Staiga girdžiu – triokšt pokšt, kažin koks ausiai itin nemalonus garsas, lyg būtų įvykusi tragedija! Pasirodo, prie konvejerio dirbusi kita studentė apsižioplino ir netyčia paleido iš rankų peilį, kuris slenkančiu konvejeriu tučtuojau nukeliavo tolyn, pateko į mechanizmą ir šis jį sutraiškė. Teko skubiai stabdyti ir remontuoti visą liniją. Gavome pylos, kad miegame prie konvejerio…

 

Statybos  būrys

Po pirmojo kurso mūsų grupė su statybiniu būriu „Žemyna“ išvyko į Stavropolį.  Ten ėmėme derlių – skynėme agurkus, pomidorus, persikus, abrikosus. Nelabai norėjome taip toli važiuoti (kelias dienas traukiniu dundėjome, kol pasiekėme Stavropolio kraštą), bet niekas į mūsų norus neatsižvelgė: reikia – ir privalai paklusti... Vasaros ten – labai karštos, išeidavome į laukus anksti ryte tiesiog su maudymosi kostiumėliais, nes su drabužiais būtų buvę neįmanoma dirbti. Atėjus pietums kelias valandas palaukdavome, kol karštis atlėgs, tada toliau dirbdavome iki vėlumos. Nors lengva nebuvo, įgijome daug gyvenimiškos patirties. Tai kas, kad lyg kalinius apgyvendino po keliasdešimt, didžiuliuose kambariuose su dviejų aukštų metalinėmis lovomis, kad reikėdavo praustis bendrose patalpose, kad trūko patogumų – studentams tai ne kliūtis surengti smagius vakarėlius, bendrauti iki išnaktų, o po bemiegės nakties vėl stoti prie darbo.

 

Darbas

Kai baigiau studijas, dar galiojo paskyrimai, tačiau jau ir studentai galėjo ieškotis sau darbo vietos. Kelios studentės gavo darbą institute. Aišku, dauguma norėjo likti dirbti Kauno vaistinėse, bet jų nebuvo tiek daug, kad visus norinčius priimtų. Aš išvažiavau į Elektrėnų vaistinę ir iki šiol džiaugiuosi tokiu savo pasirinkimu. Patekau į didelį, bet labai šaunų, draugišką kolektyvą. Mūsų vaistinė buvo išskirtinė, nes gamino vaistus ir savo vaistinės neturėjusiai ligoninei, ir Abromiškių sanatorijai. Teko užimti įvairias pareigas, įgijau daug patirties. Pavyzdžiui, kurį laiką dirbau defektare – važiuodavau į Vilniaus vaistų sandėlį užsakinėti vaistų, du kartus per mėnesį vaistinė juos autobusiuku parsiveždavo. 

Šioje vaistinėje išdirbau 10 metų ir, norėdama įgyti dar kitokios patirties, perėjau į didmeninę įmonę. Ten dirbau užsakymų skyriuje, bet techninis darbas nelabai žavėjo. Atvirai pasakysiu – geriau jaučiausi vaistinėje. Taigi ilgai negalvojusi sugrįžau į vaistinę ir dabar jau 20 metų dirbu Kaišiadoryse, UAB „Ramunėlės vaistinė“. 

 

Susitikimai

Vaistininko darbas ypatingas tuo, kad reikia pratęsinėti veiklos licenciją, vadinasi, dalyvauti mokymuose, konferencijose. Kadangi ten dažnai susitinku su kitais farmacijos specialistais, taip pat ir su buvusiais grupės draugais, grupės susitikimų kol kas buvo tik vienas – po studijų praėjus 15 metų.

Pernai jau suėjo 30 metų, kaip baigiau institutą, bet taip ir nesusiorganizavome susitikimo. Gal ateityje pavyks tą padaryti. Tačiau galiu pasidžiaugti, kad su keliomis studijų draugėmis šiltai bendrauju iki šiol. Tai buvusios mano bendrabučio kambariokės Rasa Širbinskaitė-Čekavičienė (kilusi iš Druskininkų, dirba PILĖNŲ vaistinėje Kaune) ir Nijolė Žogelytė-Remeikienė, kuri dirba „Limedikoje“.

Pasigirsiu ir tuo, kad mano grupės draugė – 2018 metų Lietuvos metų vaistininko rinkimų aukso medalio laimėtoja Asta Jakučionytė-Trumpienė.

 

Užrašė Virginija Grigaliūnienė

Ievos Mecelienės ir asmeninio archyvo nuotr.

Plačiau skaitykite žurnale „Farmacija ir laikas“ 2020 m. Nr.8–9.

Nuotraukų galerija

 

© 2006 Visos teisės saugomos.