„Kai suvoki, kad gali mirti, pradedi iš tiesų gyventi!“

2021-08-10

Pakalbinti apie sveikatą ir jos saugojimą ponią Eriką pasirinkome neatsitiktinai – kas jau kas, bet ji šiuo klausimu sukaupusi milžinišką patirtį ir apie tai gali pasakoti valandų valandas! O kiekvienas jos ištartas žodis, patarimas, išsakyta mintis ar pasvarstymas kiekvienam iš mūsų – aukso vertės. Nes Erika, drąsiai galima teigti, perėjo tikrą pragarą, jai teko susidurti ir galynėtis su labai sunkiomis ligomis, bet stipri moteris išsilaikė, nepasidavė! Šiandien Erika jaučiasi sveika, vadinasi – turtinga ir laiminga... 

Pirmiausia susipažinkime su mūsų žurnalo „Farmacija ir laikas“ ir interneto svetainės emedicina.lt skaitytojais. Papasakokite jiems apie save – iš kur esate kilusi, kur augote, mokėtės.

Jeigu trumpai – esuErika Umbrasaitė, žurnalistė ir knygų „Vienos krūties istorija“, „Moteris katė ir jaunas mėnulis“, „Prancūzija Mon amour“, „Paskolink man savo gyvenimą“ bei „Lūpdažio pamokslai“ autorė. Jeigu plačiau – esu antros kartos vilnietė, užaugusi nedidelėje išsiskyrusių (o tuo metu tai buvo gana reta) tėvų šeimoje, tačiau ir po skyrybų tėvų santykiai buvo puikūs, taigi didelių traumų vaikystėje nepatyriau. Be to, turėjau nuostabų patėvį. Baigiau sustiprintą literatūrinę klasę sostinės 22-ojoje vidurinėje mokykloje Antakalnyje, kur turėjau nuostabią lotynų kalbos mokytoją Rūtą Beinoravičiūtę, paskatinusią mane rinktis rašančio žmogaus kelią. Labai anksti pradėjau darbinę karjerą – spausdinau kompiuteriu tuo metu ranka rašytus žurnalistų tekstus „Atgimimo“ laikraščio redakcijoje, vėliau ir pati pradėjau rašyti bei tuo pat metu mokytis žurnalistikos. Vėliau dirbau „Europos lietuvio“ ir „Lietuvos ryto“ redakcijose, o po kelerių metų, baigusi profesines ryšių su visuomene ir komunikacijos studijas, pradėjau dirbti įvairiose agentūrose. 

 

Jau daug metų gyvenate Prancūzijoje. Kada ir kokie vėjai nupūtė į tą šalį? Kur įsikūrėte? Kuo ten dabar užsiimate? 

Prancūzijoje gyvenu jau išties ilgai – vienuolika metų. Ši šalis mane žavėjo nuo vaikystės, kai teturėjau mažą nučiupinėtą nespalvotą knygą, kurioje žvelgdavau į nedideles Eifelio bokšto ir vynuogynų nuotraukas. Mamai sakydavau, kad užaugusi ištekėsiu už prancūzo ir gyvensiu vynuogynuose! Ši svajonė išsipildė, bet kiek kitaip – į Prancūziją persikėlėme gyventi su mano sūnumi ir gyvenimo partneriu lietuviu. Prieš tai daug keliavome ir ieškojome svajonių Prancūzijos – žlugo mitai apie šią šalį ir teko ilgai, net aštuonerius kelionių metus, ieškoti autentiškosios Prancūzijos… Taip atsidūrėme pietvakarių Prancūzijoje, keletą savaičių (kurios begal prailgo) pagyvenome išsinuomotoje fermoje (mes ir svajojome iš miesto pabėgti į kaimą – jei jau keisti viską, tai kardinaliai!), ir suvokėme, kad būtent čia ir būtent taip – lėtai, paprastai – mes ir norime gyventi. Įsikūrėme nedideliame, žaviame, vos 250 gyventojų turinčiame kaimelyje, senojoje XIX a. vidurio mokykloje, kurią didikas kadaise buvo pastatęs kaimo vaikams šviesti. Senas namas – labai patrauklu, bet prie tokio gyvenimo būdo reikia įprasti: su lūžtančiomis grindimis, kiaurais langais ir sproginėjančiais vamzdžiais… Bet tai – savotiška romantika. Be to, man visuomet patikdavo renovacijos, o šis projektas, kaip kartais juokauju, – be pabaigos… Gyvenimas Prancūzijos kaime įmanomas tik tuomet, jei pats sau susikuri darbo vietą, nes čia, provincijoje, juntama didelė bedarbystė. Pasitaikė proga įgyvendinti seną svajonę – gretimame Isižako (Issigeac) miestelyje įkūriau meno dirbinių ir autorinių papuošalų bei drabužių galeriją. Nors miestelis – turistinis, vis dėlto labai mažas, neskaičiuoja nė tūkstančio gyventojų. Tad kai kūriau tokį ekskliuzyvinį projektą, visi sakė – ką tu darai, bankrutuosi, niekam čia tavo menų nereikia. Vis dėlto išsilaikėme, dirbame jau dešimt metų, sustiprėjome, nors pirmus metus, teisybė, tikrai dirbau „į minusą“. Be to, ir vietiniai žmonės yra gana atsargūs: stebi tave trejus metus, ir tik tada jau tampa tavo klientais. Prancūzai labai renkasi, kam atiduoti savo nelengvai uždirbtus pinigus. O jei jau užkariauji jų pasitikėjimą, tuomet jie tave remia ir perka būtent iš tavęs. Per visas krizes, ypač dabar, per koronaviruso sukeltą pandemiją, mes, mažieji komersantai, pajautėme vietinių gyventojų paramą, o ir patys stengėmės remti vieni kitus, pirkti vieni iš kitų. Kai įkūriau galeriją, miestelyje jau buvo keli antikvariatai, vyninė, aukšto lygio restoranai, kelios parduotuvėlės, po to pradėjo kurtis ir kitibutikai, bet ne „made in China“, o originalūs, ekskliuzyviniai, meniški… Atsidarė baldų remonto ir rėminimo dirbtuvės. Dabar visi, kas apsilanko Isižake, neatpažįsta jo ir giria, jog mūsų miestelio boutiques nėra spąstai, skirti turistams; jie netgi tvirtina, kad mūsų miestelio parduotuvės – vienos gražiausių visoje Dordonėje! Ir iš tiesų prieš krizę Isižake mūsų klientai buvo ne tik prancūzai, britai ir belgai, bet ir amerikiečiai, australai, naujazelandiečiai. Kadangi savo galerijoje turiu nemažai lietuvių dailininkų ir grafikų darbų, labai didžiuojuosi, kai juos įsigyja žmonės iš viso pasaulio – jaučiuosi savotiška Lietuvos meno ambasadore mažame niekam nežinomame rojaus užkampyje. 

 

Pirmieji metai svetur, pirmosios patirtys? Pradžia turbūt nebuvo lengva… Kaip jaučiatės dabar?

Prancūzija per tiek metų jau tapo mano namais, susibūrė artimų draugų ratas. Nors paslapties, kaip tai įvyko, tiesą sakant, nežinau, nes integravomės į bendruomenę gana lengvai. Galbūt dėl to, kad buvome ne britai, kurie dažnai renkasi gyvenimą savo tautiečių gete ir net neišmoksta prancūzų kalbos, o mes, lietuviai, neturėjome kito pasirinkimo, kaip tik nerti į bendravimą su prancūzais, britais, amerikiečiais… Mes nepriklausėme jokiai bendruomenei ar tautinei grupei, ir tai buvo mūsų silpnoji, kartu turbūt ir stiprioji pusė… Mūsų nevaržė jokios išankstinės nuostatos ar lengvesnių kelių paieškos. Kita vertus, manau, kad mums tiesiog pasisekė atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku, sutikti kelis „startinius“ žmones, kurie mus supažindino su platesniu vietinių ratu. Mes visi, kurie pamilome Isižako miestelį, juokaujame, kad čia tvyro kažkokia magiška atmosfera. Ir kad ne tu renkiesi šį miestelį, o jis renkasi žmones, kurie jame gyvens, juos tiesiog įtraukia ir nebepaleidžia. Nedideliame miestelyje, be prancūzų, gyvena anglai, pora iš Pietų Afrikos, amerikiečiai ir netgi australai, toks tikras Babelio bokštas… Ir patys prancūzai sako, kad Isižakas yra netipiškas miestelis, nes, pavyzdžiui, komersantai čia puikiai sutaria tarpusavyje, nėra tarpusavio konkurencijos ir pavydo; mes kartu pietaujame ir netgi leidžiame kartu laisvalaikį, o tai yra gana retas reiškinys, nes paprastai mažuose miesteliuose daug pavydo, apkalbų, intrigų. Aišku, jų yra ir Isižake, bet „mažesnėmis proporcijomis“, bent jau mes taip manome... Vis dėlto, kad ir kaip idiliškai viskas skambėtų, emigracijoje, net ir tokioje savanoriškoje kaip mūsų šeimos, visuomet yra didelė dozė egzistencinės vienatvės, atitrūkimo nuo savo gimtų namų ir šalies, nostalgijos – tai reikia priimti ir su tuo reikia susitaikyti, kasdien su šiuo jausmu gyventi. Be iliuzijų, nes kitaip gali ištikti melancholia negra – juodasis gilusis liūdesys, o to norėtųsi išvengti. Ypač emigracijos pradžia nebūna lengva – daug iššūkių, apgavysčių, svetima kalba ir t. t. Be to, dabar, kai pasaulis vėl atsitvėręs sienomis bei draudimais dėl koronaviruso ir draugai, šeima negali atvykti į svečius, su egzistencinės vienatvės jausmu reikia kovoti kasdien – laimė, jog dar „neužtvertas“ virtualus bendravimas, kad tokiu būdu galima kartu vakarieniauti su draugais iš Niujorko, kad kompiuteryje galima atšvęsti sūnaus, išvykusio studijuoti į Lietuvą, gimtadienį, internetu kasdien bendrauti su visame pasaulyje išsimėčiusiomis draugėmis... 

 

Užsiminėte apie pandemiją. Kaip prancūzai ją išgyvena? Ar drausmingai laikosi valdžios institucijų nurodymų? Kaip jūs pati to nelemtojo viruso saugotės? 

Prancūzai – revoliucionierių ir anarchistų tauta, tai likę jų genuose, tad jie sunkiai pakelia karantininius draudimus ir bando jiems priešintis, visaip juos apeiti. Juokas juokais, bet per karantiną meilužiai ir net šiaip draugai skirdavo pasimatymus prekybos centruose, apsipirkinėdami duonos kasdieninės, nors bet koks susibūrimas ar susitikimai tuomet buvo griežtai draudžiami… Be abejo, jie prisigalvoja ir slaptų aperityvo akimirkų, ir barbekiu organizuoja, kam nepasiseka – gauna arba virusą, arba baudas. Be to, jiems labai sunku atsisakyti tradicinio pasisveikinimo bučinio į skruostus. Dar pandemijos pradžioje prancūzai ir patys vengė bučiuotis, o po atsipalaidavimo vasarą dabar jau man tenka nuolat protestuoti ir sakyti, jog esu socialiai frigidiška ir su niekuo nesibučiuoju! 

Aš stengiuosi laikytis taisyklių kiek įmanoma. Tiesa, per abu karantinus, kai pasivaikščiojant buvo galima nutolti nuo namų tik vieną kilometrą ir vienai valandai, nebuvau tokia drausminga – su šunimis miškais ir vynuogynais eidavau dešimtis kilometrų. Bet aš gyvenu kaime ir ten, kur vaikščiodavau, tikrai nė vieno žmogaus nesutikdavau, taigi išdrįsdavau surizikuoti… Tiesa, mūsų pora kartais susitinka socialinio burbulo ribose su kitais asmenimis, tai yra žmonėmis, su kuriais kasdien dirbame ir kasdien matomės. Viruso saugausi vartodama didelį kiekį vitamino C, cinko ir vitamino D, taip pat valgydama sveiką maistą ir kiek įmanoma judėdama. Nors judėjimo, turiu prisipažinti, trūksta, tingumas bei sofos ir knygos neretai nugali sportą. Darbe visuomet dėviu kaukę ir nuolat dezinfekuoju rankas bei paviršius. Kol kas viruso pavyko išvengti. Kartu manau, jog ne mažiau svarbu viruso neįsileisti į savo galvą – stengiuosi vengti negatyvios informacijos, o rėkiančias bei paniką keliančias antraštes vertinu blaiviai; straipsnius skaitau, bet tik tiek, kiek reikia būti informuotai; bendraudama su kitais vengiu šios temos, ypač jei kalba pasisuka apie sąmokslo teorijas ir visokius juodžiausius žmonijos scenarijus… Stengiuosi gyventi šia diena ir rankioti mažas, skanias laimės akimirkas kasdienybėje, sau ir savo partneriui stengiuosi kasdien susikurti bent po mažą šventę. Kadangi restoranai ir kavinės vis dar uždaryti, namuose organizuoju (tik mums dviem!) įvairių šalių vakarienes su tų šalių patiekalais, muzika ir būtinai žvakėmis bei šviesų girliandomis, kurių nenukabinau net ir po Kalėdų, nes dabar gyvenime mums kaip niekad reikia šviesos visomis šio žodžio prasmėmis! Kadangi dabar daugiausia laiko praleidžiame namuose ir gyvename pagal principą „Mano namai – mano tvirtovė“, stengiuosi tą tvirtovę visaip sujaukinti: perdažiau pusę baldų ir sienų, nuolat keičiu namų dekoracijas vietomis ir visaip kitaip stengiuosi, kad rutinos rūdys nepradėtų ėsti mūsų sumažėjusio karantininio pasaulio. Tai, kaip žmonėms reikia jaukumo, pajutau ir įkūrusi savo internetinę meno bei namų kvapų parduotuvę – žmonės iš įvairių pasaulio kampelių perka žvakes, namų kvapus ir paveikslus, bando bent taip pasigražinti ir pasiskaninti savo dabartinę – karantininę – buitį. Mano namuose žvakės – tiek kvapiosios, tiek paprastos, tikro vaško, degamos kasdien, o namus nuolat kvėpinu – kiekvienam kambariui parenku skirtingą kvapą pagal to kambario paskirtį. Tai, aišku, žaidimas, bet žaidžiant gyventi lengviau… Taip pat, net ir būdama namuose, stengiuosi puoštis, pasidažyti, kasdien kvėpinuosi ir netgi rengiuosi jaukiai, bet elegantiškai. Jau seniai nekeliauju, tai bent kelis kelioninius drabužių komplektus, kuriuos, beje, esu pati susimodeliavusi ir kurie yra sportiški, bet elegantiški, paverčiau karantinine namų apranga. Visos šios smulkmenos leidžia plaukti per koronos bangas iškelta galva, nenuskęsti. 

 

Išties, kaip jus veikia visokiausios sąmokslo teorijos apie COVID-19 kilmę ir paplitimą po pasaulį? Kuo tikite, o kas kelia juoką ar net pyktį? Kokia Jūsų nuomonė apie tai?

Žmogus taip jau sutvertas, kad tikėti kažkuo – dievais, angelais ar sąmokslo teorijomis – jam yra lengviau, nei suvirškinti sausą realybę ir joje gyventi. Sąmokslo teorijos tarsi palengvina viso šiuo metu vykstančio chaoso suvokimą. Bet aš stengiuosi jų vengti ir, laimei, esu pakankamai racionalus žmogus, taigi neklimpstu į tokias teorijas, stengiuosi vengti net pokalbių apie tai. Deja, viena mano artima draugė yra rimtai įtikėjusi sąmokslo teorijomis ir beveik ruošiasi pasaulio pabaigai! Bandome ją visaip perkalbėti, gelbėti, bet kol kas – be rezultatų. Kuo tikiu – sunku pasakyti. Tiesiog stebiu visus reiškinius ir visas teorijas ir bandau susidaryti savo asmeninę nuomonę. Sąmokslo teorijos man kelia ne pyktį ar juoką, o baimę – bijau, kad pasveikę, tiksliau – išsivadavę nuo viruso, mes turėsime didelę problemą – daugybę žmonių praplautomis smegenimis, daug sektų ir panašiai. 

 

Šiandien kaip niekad anksčiau daug kalbama apie sveikatą ir jos saugojimą. Kokia Jūsų sveikata? Žinau, kad teko susidurti su nemenkais sveikatos iššūkiais. Kaip juos įveikėte?

Prieš penkiolika metų teko persirgti agresyviu HER2 teigiamu krūties vėžiu. Ačiū gydytojams, chemoterapijai ir imunoterapijai, už kurią, beje, teko pakovoti. Ir iškovojau ją ne tik sau, bet ir visoms Lietuvos moterims, dabar galiu džiaugtis gyvenimu. Šiuo metu mano sveikata gera. Vėžio diagnozė man buvo paskata pradėti gyventi, kaip noriu, o ne kaip verčia sociumas. Todėl ir išvykau į Prancūziją, ir iš sėkmingos verslo moters su kostiumėliais tapau kaime gyvenančia bohemiška galerininke – pinigų mažiau, bet laimės ir vidinės satisfakcijos daug daugiau. Kelionė per vėžį nebuvo lengva, ji truko beveik pusantrų metų – tai aprašiau savo pirmojoje knygoje „Vienos krūties istorija“. Ši knyga iki šiol yra leidžiama ir skaitoma netgi žmonių, kurie nėra susidūrę su tokia diagnoze; ji yra tarsi motyvacinė knyga, padedanti susidoroti su gyvenimo iššūkiais ir užkrečianti meile gyventi. Konsultuoti, psichologiškai palaikyti su vėžiu kovojančias moteris tenka iki šiol.... 

 

Kas jums atrodo svarbiausia, kalbant apie sveikatą – žmogaus vidinės nuostatos, psichologija, ar vis dėlto medicina, jos pasiekimai, gydytojo nuoširdumas, stiprinantis žodis?

Kaip sakydavo mano chemoterapeutė, sergantįjį gydo trys – daktaras (ir jo visi turimi medicininiai resursai), Dievas (ar likimas, čia jau kaip kam artimiau) ir pats žmogus. Aš esu iš tų racionaliųjų, kurie labai pasitiki medicina, taigi net nekvestionavau gydymosi chemoterapija, ir vėliau, kai tekdavo konsultuoti moteris, bijančias per gydymą prarasti plaukus, visuomet pabrėždavau tokio drastiško, bet būtino gydymo svarbą. Bet, mano įsitikinimu ir patirtimi, galiu pasakyti, jog be teigiamo psichologinio nusiteikimo, dvasinės stiprybės gydymas būtų buvęs mažiau efektyvus, bent jau kelionė „per vėžį“ būtų buvusi daug sunkesnė. Būtent sirgdama išmokau gyventi pagal principą – šypsokitės, rytoj gali būti dar blogiau… Kai suvoki, kad gali mirti, pradedi iš tiesų gyventi, tokie sunkumai nori nenori išmoko optimizmo. Kai po chemoterapijos seansų kelias dienas negali net paeiti ir bloga taip, kaip net neįmanoma įsivaizduoti, kaip gali būti bloga, kai venos nuo chemijos sudegusios ir atrodo lyg Amazonės baseino žemėlapis, juodos, ir kai vieną dieną staiga pasijunti nors lašeliu geriau – taip įvertini gyvenimą, tokią palaimą pajunti… Būtent vėžys padėjo išmokti džiaugtis smulkmenomis.

 

Interneto platybėse – begalė patarimų, kaip stiprinti sveikatą, deja, tie patarimai neretai prieštarauja vienas kitam. Kaip jus veikia tokios reklamos ir kaip atsirenkate, kur grūdai, o kur pelai? 

Aš labai skeptiškai žiūriu į visas teorijas ir naujus guru, juo labiau bijau patarti, kaip reikia sveikai gyventi, nes teorijos nuolat keičiasi. Stengiuosi galvoti savo galva, prisitaikyti tai, kas tinka būtent mano organizmui. Nežinau, kava gerai ar blogai, bet aš be poros rytinių puodelių sunkiai atsikeliu naujai dienai, taigi man tą akimirką tokios teorijos rūpi mažiausiai. Bet jei pajaučiu, kad kava pradeda kelti rūgštingumą, gyvenu mėnesį be kavos – draugauju tik su arbata. Sirgdama vėžiu buvau ir tebesu įtikėjusi teorija, jog žmoguje ligą sukelia rūgštinė organizmo terpė, todėl laikiausi ir stengiuosi dabar laikytis dietos, kad 70–80 proc. suvartojamo maisto būtų šarminis, o likęs – rūgštinis. Pavyzdžiui, valgau labai daug daržovių, vengiu pieno produktų ir cukraus (laimei, nei to, nei to nemėgstu, o sūrius, kuriuos dievinu, stengiuosi vartoti pagamintus iš ožkų ar avių pieno – ne karvių). Taip pat kursais vartoju vitaminą C, cinką, vitaminą D ir gerąsias žarnyno bakterijas. Sportuoti, ypač salėje, labai nemėgstu, prisipažįstu – esu tinginė, todėl stengiuosi daug vaikščioti pėsčiomis, važinėti dviračiu ir plaukioti baseine. Manau, kad visos teorijos turi savo madas, kartu – ir pliusų, ir minusų, todėl žmogus turi atsirinkti iš jų tai, kas geriausiai tinka būtent jam. Aklai laikytis sveiko gyvenimo būdo taip pat, manau, yra tam tikras fanatizmas, kuris kenkia dvasinei būsenai, nes jei nuolat svajosime apie kruviną kepsnį, bet versime save tapti vegetaru, tai netrukus būsime tokie pikti, jog imsime ir aplinkinius „kandžioti“, ir save graužti. Manau, visur sveikiausia laikytis saiko. Be saiko galima „vartoti“ tik juoką ir laimę. 

 

O tabletės? Antibiotikai Prancūzijoje?  

Sakoma, kad tabletė numalšina skausmą, bet nepanaikina ligos atsiradimo priežasties. Bet vis tiek be tablečių neapsieisime... Aš gyvenu pagal principą: jei gali apsieiti be tabletės, tai ir apsieik. Manau, jog reikia pirmiau ieškoti ligos priežasties, o ne greitai užmaskuoti jos simptomus. Pavyzdžiui, vaistus nuo galvos skausmo vartoju labai retai – pirmiausia bandau susivokti, kodėl ją skauda – gal peršalimas, o gal pervargimas; gal kraujo spaudimas ar dar kas kita, ir stengiuosi šalinti priežastį. Mano vaistinėlėje vaistų mažai, bet jei liga rimta ir vaistas tikrai padeda – be abejo, jį ir vartoju. O dėl antibiotikų… Prancūzų gydytojai labai mėgsta lengva ranka išrašyti antibiotikus. Pamenu, kartą atėjau į gydytojo kabinetą su sloga, peršalimu, o išėjau… su ilgiausiais receptais antibiotikų. Kelis kartus net perklausiau daktaro, ar jis tikras, kad man reikia tokios „sunkiosios artilerijos“ paprasčiausiai slogai? Ar jis plika akimi, be rentgeno, mato sinusitą, užsimaskavusį sloga? Pasielgiau savavališkai ir antibiotikų negėriau – išsisukau su arbatomis, nosies plovimais ir lašais į nosį bei lovos režimu. Pasveikau per tris dienas. Nors šiaip esu linkusi klausyti gydytojų ir jais pasitikėti… Tiesa, dar sirgdama vėžiu išmokau, kad net ir asmuo su baltu chalatu yra tik žmogus, tai yra galinti klysti būtybė, todėl užklupus rimtai ligai pravartu išgirsti kelias nuomones. Antai mano krūties vėžį patvirtino tik trečias gydytojas, o du – neigė! Net gulint ant operacinio stalo vienas iš gydytojų tvirtino, esą be reikalo mane čia jo kolega išgąsdinęs, tai tik fibroma, ne joks piktybinis auglys. Deja, šis gydytojas buvo neteisus. Taigi svarbiausia – rasti gydytoją, kuriuo pasitiki, kurio gydymo metodai tau tinka ir kuris taip pat pirmiausia ieško priežasties, o ne tik maskuoja ligos pasekmes. 

 

Ar dažnai tenka kreiptis į Prancūzijos gydytojus konsultacijos, patarimo? Kokia yra pacientų priėmimo, registracijos į polikliniką tvarka? Ar reikia mokėti už tokias konsultacijas, receptą?

Laimei, gydymo įstaigose lankausi retai. Metinę sveikatos patikrą dažniausiai atlieku Lietuvoje, privačiose klinikose (taupydama laiką, nes atvykstu neilgam). Labiausiai pasitikiu lietuviais gydytojais – manau, mūsų medicina yra iš tiesų stipri. Į prancūzų medikus yra tekę kreiptis, ypač nemažai su jais teko bendrauti, kai buvau susilaužiusi pėdos kaulą. Beje, tada irgi pravertė antrosios nuomonės paieškos – pirmasis gydytojas liepė gulėti lovoje tris mėnesius su įtvaru, o antrasis rekomendavo atsargiai, bet visgi kuo daugiau vaikščioti, nusiimti tą įtvarą ir užsisakyti specialų ortopedinį vidpadį skilusiam kaului sutvirtinti. Ir pastarasis buvo teisus! Už gydytojo vizitą Prancūzijoje reikia mokėti, konsultacijos kaina – nuo 26 Eurų, bet vėliau dalį šios sumos kompensuoja valstybinės ligonių kasos, o likusią dalį – privatus draudimas. Jeigu liga rimta, pavyzdžiui, vėžys, daug gydymo paslaugų yra nemokamos, ypač jei žmogus neturi materialinių išteklių. Vizito pas gydytoją dažniausiai užsirašoma internetu, tiesa, eilės ilgos, pas specialistus – net iki pusmečio. Bet jeigu liga rimta, tuomet priima gana greitai. Šeimos gydytojas dažnai pats organizuoja kitas konsultacijas, siunčia žmogų pas reikiamą specialistą. Kas mane nustebino – net valstybinėse ligoninėse yra patiekiamas meniu, iš kurio kelių variantų gali pasirinkti, kokį maistą valgysi sirgdamas (jei nėra specialios dietos). Jeigu pacientas iš ligoninės vežamas tirti į kitą miestą ir tai užtrunka visą dieną, jam yra skiriamas davinys – sumuštinis, obuolys, vanduo. Tai, žinoma, smulkmena, bet, kita vertus, parodomas labai humaniškas požiūris į ligonį. 

 

Ar Prancūzijoje akcentuojamas paciento nusiteikimas įveikti sunkią ligą – ar kalbama apie maldą, bažnyčios lankymą, psichoterapiją? 

Taip, Prancūzijoje daug dėmesio skiriama paciento psichologinei būsenai. Gal mažiau kalbama apie religiją, nes valstybė yra griežtai atskirta nuo bažnyčios. Tačiau apie psichoterapiją, meditaciją kalbama išties labai daug. 

 

Ar Prancūzijoje daug ne europietiškos kilmės sveikatos priežiūros specialistų? Gal jie turi savų bendravimo ypatumų?

Taip, Prancūzijoje yra tekę lankytis pas akių gydytoją iš Bulgarijos, echoskopuotoją iš Taivano, beveik visi medicinos slaugytojai (broliai, ne sesutės kaip Lietuvoje) yra arabų kilmės. Skirtumų nepastebėjau, gal tik pokalbiai ne apie ligą greičiau užsimezga, nes daktaras emigrantas būtinai paklaus, iš kur esu su savo akcentu atvykusi, o tada savo ruožtu trumpai papasakos savo atsiradimo Prancūzijoje istoriją. Mano sūnui pjūvį rankoje siuvo daktaras iš Sirijos, patyręs daug karo siaubų, tai jiedu operacinėje užsikalbėjo apie karą – aštuoniolikmetis išėjęs iš kabineto visas net švytėjo iš laimės, kad turėjo tokį įdomų pašnekovą, o su savo sutvarstyta ranka turbūt ir pats jautėsi kaip sužeistas karys…

 

Ar populiarūs Prancūzijoje maisto papildai, homeopatiniai preparatai?

Prancūzijoje homeopatija yra labai populiari, ir nors pripažinta, kad tai ne vaistai, žmonės jais yra šventai įtikėję, vaistinėse jų vis dar galima nusipirkti. 

 

O koks gydymas jums priimtinesnis – vaistingieji augalai, nemedicininė pagalba, ar vis dėlto cheminiai preparatai, kurių poveikį turbūt įmanoma pajusti greičiausiai? 

Aš – chemijos mėgėja ir oficialios medicinos adeptė, nors šiaip, jei galiu nevartoti cheminių vaistų (kai liga nėra rimta), stengiuosi apsieiti be jų. Vaistinguosius augalus vertinu, bet kaip papildą imunitetui stiprinti – ne gydymui, ypač rimtų ligų. Be to, laikausi principo, kad agresyviai ligai reikalingas ir agresyvus gydymas, tai yra viskas, ką tuo metu gali pasiūlyti medicina. O kokiai nors slogai įveikti pakanka ir žolių arbatų ar skalavimų mineraliniu vandeniu. Netikiu, kad vėžį galima išsigydyti kokių nors šaknelių užpilu ar meškos letenos tinktūra, juk net chemija jo kartais neįveikia! 

 

Ar Prancūzijos degalinėse, prekybos centruose galima įsigyti reikalingų vaistų? 

Vaistų Prancūzijoje galima įsigyti tik vaistinėse. Tiesa, vaistinėse yra ir daug kosmetikos produktų, o kai kurios vaistinės, vadinamosios parapharmacie, neparduoda receptinių vaistų – tik nereceptinius nuo skausmo, virškinimo sutrikimų ir panašiai. Tokių vaistinių specializacija – kosmetikos prekės, jose yra platus kūno bei burnos higienos priemonių asortimentas. 

 

Ar vietos gyventojai besąlygiškai pasitiki vaistininku, gydytoju? Ar juos gerbia? 

Dažniausiai – taip. Nors, jei neužsimezga asmeninis kontaktas, daktaro keisti nevengia. Paprastai prancūzai po to, kai išsirenka jiems patinkantį specialistą, ilgus metus lieka ištikimi tiek savo daktarui, tiek savo vaistininkui. Tarp jų užsimezga net asmeninis ryšys – lankomasi šeimomis, daktaras netgi žino tam tikrų pacientų asmeninio gyvenimo detales. 

 

Ar pranešama apie gydytojų padarytas apmaudžias klaidas, kai sužalojama paciento sveikata ar skirta medicininė pagalba dėl mediko neapsižiūrėjimo, nerūpestingumo baigiasi nesėkme? 

Spaudoje nuolat būna tokių straipsnių ir vyksta teismo procesai. Nematau čia nieko keista, juk gydytojai – tai žmonės, o mes, žmonės, esame klystantys, neapsaugoti nuo klaidų. Tik paprastų žmonių klaidos kainuoja mažiau, o mediko klaida gali kainuoti gyvybę. Bet tai nereiškia, kad medikas neišgyvena dėl padarytos klaidos – tai tragedija ir pacientui, ir gydytojui…

 

Kaip Jūs saugote savo sveikatą? 

Stengiuosi sveikai maitintis, daug miegoti, kiek įmanoma judėti, vartoti vitaminus ir maisto papildus. Ir – būti laiminga, žvelgti į gyvenimo šviesiąją pusę, nes esu įsitikinusi, kad mūsų sveikata didele dalimi priklauso nuo psichologinės būsenos. Šiaip nieko ypatingo nedarau, netgi labai nemėgstu pokalbių apie sveikatą, ypač po to, kai pasveikau nuo vėžio. Klausimai – kaip jautiesi, kaip tavo sveikata – mane visuomet trikdo, nes, visų pirma, grąžina į tuos laikus, kai sveikata buvo pavojuje, o, antra, man atrodo, kad klausiantysis jau mato, kad aš mirtinai sergu, dėl to ir klausinėja... O juk pakaruoklio namuose apie virvę nekalbama… Net ir sirgdama su draugais ir artimaisiais nemėgdavau kalbėtis, kaip jaučiuosi, nes ko labiausiai pasiilgsti sirgdamas – tai, kad į tave žiūrėtų kaip į normalų žmogų, o ne kaip į ligonį; kad tavęs negailėtų. Apie sveikatą pakankamai prisikalbama su gydytojais. Aš esu ir prasta klausytoja, ypač kai skundžiamasi, kam ką skauda, kas kuo serga ir nuo ko mirė… Su labai artimais žmonėmis mes, be abejo, pasikalbame tokiomis temomis, bet labai trumpai, o amžinų besiskundžiančių „ligonių“ stengiuosi vengti. Kaip ir pati nenoriu aplinkinių užkrauti savo ligomis ar simptomais.

 

Kaip manote, kas labiausiai kenkia žmogaus sveikatai ir kaip to būtų galima išvengti? 

Manau, jog dauguma mūsų ligų prasideda ne kūne, o sieloje, kitaip sakant, mūsų sveikata labai priklauso nuo dvasinės, psichologinės būsenos. Savigrauža ir kitų graužimas, pyktis, pavydas, savęs linčiavimas, amžino tobulumo siekimas – visa tai padeda mums „užsidirbti“ skrandžio opas, aukštą kraujo spaudimą ar net vėžį. Banalus, bet labai prasmingas posakis, esą sveikame kūne yra sveika siela, ir atvirkščiai. Be abejo, reikia vengti žalingų įpročių, o jei nepavyksta, tai bent jau tokias ir panašias nuodėmes daryti saikingai. Reikia save mylėti ir tausoti. Aš labai tikiu sveika, skania, normalia mityba – be jokių ekstremalių teorijų, tiesiog, kad maistas būtų kuo šviežesnis ir skanesnis, pagamintas su meile ir valgomas lėtai, pasimėgaujant, su mylimais žmonėmis, ne prie televizoriaus ekrano. Kuo daugiau daržovių, žuvies, kuo mažiau miltų, mėsos, cukraus; didesnės lėkštės, bet mažesnės porcijos. Žmogaus kūnas sudarytas ir iš skysčių gausos, todėl nepamirškime gerti vandenį. Ir daug vaikščiokime bei daug šypsokimės, užkrėskime kitus šypsena, laime, meile gyvenimui… 

 

Jūsų geros savijautos receptas?

Turbūt pirmiausia pasakyčiau taip: mažiau vaistų, daugiau žingsnių ir šypsenų. Kitas svarbus dalykas – patogiai išsimiegoti, nevengti trumpų siestų (tai pietų miegas, kurio taip nemėgome vaikystėje, o jis su amžiumi tampa labai vertingu geros savijautos vitaminu, kuris nieko nekainuoja!). Dar labai svarbu maitintis tam tikromis valandomis – pusryčiai, pietūs, vakarienė ir jokių užkandžiavimų tarp jų! Kartais vakarienę galima ir pamiršti arba pakeisti ją lengvu užkandžiu. To išmokau iš prancūzų, deja, iš jų išmokau ir vėlai valgyti vakarienę, bet stengiuosi, kad ji būtų lengva. Dar viena recepto dalis – nepersivalgyti, bet valgyti skaniai ir estetiškoje aplinkoje, neskubant, pageidautina, su gera kompanija (ypač kai baigsis korona). Svarbu klausyti savo organizmo ir savo vidinio balso; mažiau pykti – ant savęs, ant kitų, ant valdžios, ant aplinkos ir aplinkybių. Taip pat – nesijaudinti dėl to, ko negali pakeisti ar sukontroliuoti, priimti viską kaip pamoką, iššūkį, laikiną gyvenimo etapą ir tiesiog gyventi. Bendrauti su tau patinkančiais, tave įkvepiančiais žmonėmis, vengti vampyrų, vagiančių tavo laiką ir energiją. Nenuvertinti malonumo! Gyvenimas ir taip nėra lengvas, todėl labai svarbu pamaloninti save ir kitus – pareiga yra svarbu, bet nepamirškime užsiimti ir tuo, kas mums teikia malonumą, džiuginkime save ir kitus. Nesijausti auka, daugiau duoti, mažiau imti, mažiau tikėtis – ypač iš kitų, nes niekas tau nieko neprivalo. Dirbti tai, kas tau patinka ir tave įkvepia, arba bet kuriame darbe, net ir plaunant grindis, rasti tai, kas patinka ir įkvepia. Dirbti nuoširdžiai, bet su saiku – medalių niekas neduos, o nepakeičiamųjų – pilnos kapinės. Daug laiko praleisti gamtoje ir justi jos grožį. Turėti augintinį ir mokytis iš jo, pavyzdžiui, kaip bunda katinas, kaip jis rąžosi – tai tavo nemokamas jogos treneris, ir tu, žmogau, nesi sutvertas ryte šokti iš lovos it kareivis nepasirąžęs. Tempimo pratimai yra jėga. Šokti! Nebūtinai diskotekoje, bet ir šluojant kiemą, plaunant grindis ar valantis dantis. Ne stabdyti bėgantį laiką, o priimti jį, jo pamokas, įvaldyti banalųjį „čia ir dabar“ gyvenimo ritmą…

 

Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė

Asmeninio albumo nuotraukos

Nuotraukų galerija

 

© 2006 Visos teisės saugomos.