Vyriausybė pritarė Sveikatos apsaugos ministerijos siūlymui aiškiau apibrėžti laisvalaikio, pramogų ir sporto paslaugas, kurioms yra taikomi apribojimai karantino metu. Vyriausybės nutarimu buvo patikslinta, kokioms laisvalaikio, sporto ir pramogų paslaugoms taikomi ribojimai, nustatant, kad draudžiama teikti laisvalaikio, sporto įrenginių eksploatavimo, sporto klubų, pramogų, poilsio, baseinų, pirčių (išskyrus viešąsias pirtis, skirtas asmenų higienos poreikiams tenkinti), diskotekų, šokių salių, kino teatrų ir kino klubų paslaugas.

Prof. habil. dr. Eduardas Tarasevičius: „Jaučiuosi laimingas, žvelgdamas į nueitą kelią...“

2020-11-20

Lietuvos farmacijos mohikanas – ilgametis Kauno medicinos instituto (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) Farmacijos fakulteto dekanas, Lietuvos farmacijos sąjungos prezidentas (nuo šių metų rudens – viceprezidentas), profesorius habil. dr. Eduardas Tarasevičius – puikiai žinomas mokslininkas ne tik mūsų šalyje, bet ir tarptautiniu mastu.

Jo nuopelnai Lietuvos farmacijai – neįkainojami. Profesorius paruošė ir išleido šimtus vaistininko profesiją pasirinkusių absolventų; jis, padėdamas būsimiesiems vaistininkams ir jaunesniems kolegoms suvokti profesijos prasmę ir ypatumus, parengė per pusantro šimto mokslinių publikacijų ir keliasdešimt mokymo metodinių priemonių; jis kartu su Lietuvos farmacijos korifėjumi doc. Alfonsu Kaikariu kūrė Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejų; jis atgaivino tarpukario leistą Lietuvos vaistininkų draugijos ir Lietuvos farmaceutų sąjungos žurnalą „Farmacijos žinios“ (pervadindamas žurnalą į „Lietuvos farmacijos žinios“); jis ženkliai prisidėjo nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje rengiant teisės aktus ir kuriant naujas valstybines farmacines struktūras... Jo pastangomis ilgus metus aktyviai veikė Farmacininkų mokslinė draugija, o studentams atsivėrė galimybės mokomąsias praktikas atlikti užsienio šalyse. Iki šiol gyvuoja jo įkurta Lietuvos farmacijos sąjunga, o Lietuva – ačiū Profesoriui – užmezgė ir sėkmingai išplėtojo tarptautinius ryšius, buvo priimta į Pasaulio farmacijos federaciją.

Tai tik dalis E. Tarasevičiaus nuopelnų farmacijos mokslui ir šalies vaistininkystei – juos būtų galima vardyti ir vardyti.

Žurnalistė Virginija Grigaliūnienė paprašė Profesoriaus papasakoti apie savo Gyvenimo kelią, prisiminti, kas paakino rinktis šią garbingą profesiją; su kokiais iššūkiais per daugiau nei penkiasdešimt pedagoginės ir mokslinės veiklos metų teko susidurti ir kaip sekėsi juos įveikti; ką didžiulę profesinę patirtį sukaupęs mokslininkas norėtų pasakyti visai šalies vaistininkų bendruomenei, kokias vertybes savo doru ir garbingu pavyzdžiu patartų puoselėti ir ugdyti.

Gerbiamas Profesoriau, pirmiausia nuo žurnalo FARMACIJA IR LAIKAS redakcijos, LSMU Farmacijos fakulteto ir  šalies vaistininkų bendruomenės noriu perduoti Jums daug daug sveikatos, ištvermės, fizinės ir dvasinės stiprybės. Papasakokite apie savo šaknis, savo šeimą.

Gimiau 1942 metų rugpjūčio 25 dieną istorinėje Lietuvos teritorijoje, Baltakiškės kaime. Ši teritorija prieškariu priklausė Lenkijai ir vietinės administracijos nurodymu mano gimtasis kaimas buvo pavadintas Celinos (iš lotynų k. „dangiškas“) kaimu. Mane krikštijo Adutiškio bažnyčioje, kurioje daug metų klebonu buvo būsimasis Vilniaus vyskupas J. Steponavičius. Mama Veronika Butkutė buvo kilusi iš Debeikių (Anykščių rajonas). Šios aplinkybės lėmė, kad mano vyresnioji sesuo Stasė ištekėjo ir išvyko į Leliūnų kaimą, prie Šventosios upės. Kadangi tėviškėje lietuviškos mokyklos arti nebuvo, o į Adutiškį tektų keliauti aštuonis kilometrus, pradinės mokyklos tris klases baigiau Mičionių mokykloje. Neramūs buvo laikai. Jei pasiekdavo informacija, kad bus vežimas į Sibirą, kartais naktis tekdavo praleisti prie upės... Ketvirtą klasę baigiau Pievų pradinėje mokykloje, kuri buvo už dviejų kilometrų nuo Baltakiškės – kad lietuvių vaikai iš Gudijos galėtų mokytis lietuvių kalba. Nuo penktos klasės mokiausi Vilniaus septintojoje vidurinėje mokykloje, kurios vietoje šiandien pastatytas „Europos“ prekybos centras... Vasarą sugrįždavau į kaimą, kad rinkčiau miško uogas ir, jas pardavęs, Pastovio turgelyje įsigyčiau rūbelių ar mokymo priemonių. Iki šiol prisimenu, kai, neturėdamas batų, penktos klasės baigimo pažymėjimo iš direktorės rankų atėjau atsiimti basas...

Gyvenau pas seserį, kurios šeimoje augo dukra Angelė ir sūnus Bronislavas. Gyvenome pas lenką namo šeimininką, tai teko išmokti susikalbėti lenkiškai. Mokslas sekėsi gerai, bet baigus septynias klases reikėjo sumokėti už mokslą aukštesnėse klasėse. Kadangi mano tėvai kolūkiečiai pinigų neturėjo, esu dėkingas klasės auklėtojai, kuri sumokėjo reikalingą sumą (tais laikais buvo rubliai) ir aš 1959 metais sėkmingai baigiau šią mokyklą – gavau brandos atestatą ir sidabro medalį. Mokykloje ypač patiko chemija, teko dalyvauti konkursuose. Tai iš dalies paskatino pasirinkti farmaciją, kur dėstoma daug chemijos. Ir dar mano svajonė buvo sukurti vaistus, padedančius išgydyti ligonius.

Kokios vertybės buvo puoselėjamos šeimoje, kad išaugo toks talentingas farmacijos mokslininkas?

Tiek mano tėvelių, tiek sesers šeimoje buvo skiepijamas sąžiningumas, darbštumas, parama prašančiam pagalbos, pasidalijimas ir menkais resursais su supančiais žmonėmis. Mama tikėjosi, kad aš pasirinksiu kunigo profesiją, bet likimas lėmė kitaip. Nesu aš talentingas ir garsus mokslininkas, palyginus su Lietuvos iškiliais mokslininkais. Neseniai gavau prof. V. A. Bumelio knygą, kurioje rašoma, kad talento pakanka ir vieno procento, o likusią dalį sudaro kruopštus darbas ir tikslo siekimas. Aš visiškai pritariu tokiam kūrybinės sėkmės vertinimui.

Kodėl pasirinkote farmacijos studijas? Kuo sužavėjo, kuo patraukė būtent farmacija? Teko girdėti, kad labai patiko chemijos mokslai, kad buvote labai stiprus chemikas analitikas?

Žinoma, pagrindinė priežastis pasirinkti farmacijos studijas – tai meilė chemijai. Prisimenu, kai vaikystėje susirgau tuberkulioze ir Adutiškio vaistinėje nebuvo vaistų jai gydyti, mums mamos sesuo iš Brazilijos atsiuntė tablečių, kurių anglišką aprašymą išvertė kunigas. Ir aš nuo tų tablečių pasveikau! Tada kilo mintis kurti ir gaminti vaistus Lietuvoje. Taigi nuo studijų laikų domėjausi biologiškai aktyvių medžiagų sinteze ir buvau chemikas – sintetikas, bet ne analitikas. Pirmuosius naujų junginių sintezės darbus atlikau chemijos moksliniame būrelyje, vadovaujant doc. B. Vaičiūnaitei.

Kokie prisiminimai išlikę iš studijų laikų Kauno medicinos institute, į kurį įstojote, regis, 1959 metais? 

Studijos sekėsi gerai. Grupėje vaikinų buvome tik du. Sunku palyginti buvusią laboratorijų įrangą su šiuolaikine, tačiau teorinius pagrindus dėstytojai pateikdavo, remdamiesi užsienio farmacijos pasiekimais. Farmacinės chemijos pasiekimus užsienyje į paskaitų medžiagą įpinti ypač mokėjo doc. V. Brasiūnas. Mokėjo studentus sudominti ir doc. E. Kanopka, kuris dėstė farmakognoziją. Apie tarpukario Lietuvos farmaciją ir vaistininkų gyvenimą jis papasakodavo daug nežinomų teigiamų pavyzdžių. Visiems studentams paliko neišdildomą įspūdį docento organizuojama praktika, tyrinėjant Lietuvos miškų vaistinių augalų resursus. Mes pamatėme skoningai sutvarkytas girininkijas, kurių teritorijose statydavome palapines ir virdavome vakarienes, prie laužo girdėdavosi pasakojimai apie farmaciją ir, žinoma, docento užvedamos dainos. Apie vaistininko profesijos prestižą vaizdžiai pasakodavo doc. A. Kaikaris. Jis šiltai apibūdino buvusius savo profesorius P. Raudonikį, B. Šiaulį, K Grybauską, kurių paskaitų man jau neteko klausyti. Doc. A. Kaikaris manyje pasėjo domėjimosi farmacijos istorija sėklą, kuri vėliau peraugo į mūsų tamprų bendradarbiavimą, kuriant Farmacijos istorijos muziejų.

Po studijų, turbūt kaip ir kiekvienas absolventas, dirbote vaistinėje. Kaip sekėsi? Kokie pirmosios darbo patirties įspūdžiai išlikę atmintyje iki šių dienų?

Po studijų teko dirbti Šalčininkų rajono Turgelių vaistinėje, nes niekas nenorėjo važiuoti į bažnytkaimį, kuriame gyveno vos trys lietuvių šeimos, o visi kiti kalbėjo lenkiškai, gudiškai arba rusiškai. Vaistinės vedėja E. Kasperavičienė, kurią teko pavaduoti, viską paaiškino ir išvyko į Vilnių. Aš buvau ir vaistinės vedėjas, ir vaistų gamintojas, ir analitikas. Ši kaimo vaistinė buvo tipiška to meto vaistinė: pusę namo užėmė vaistinė, o kitame namo gale – vaistininko butas. Su pacientais pavyko rasti bendrą kalbą, už gerą aptarnavimą man atnešdavo obuolių, kriaušių. Turėdamas laiko, apžiūrėjau namo pastogę ir suradau daug istorinių eksponatų, kuriuos vėliau pervežiau į Kauno medicinos instituto farmacijos muziejų.

Jūsų studijos po instituto tęsėsi toliau, tik jau ne Lietuvoje, o Ukrainos didmiestyje Lvove. Žinau, kad net ir disertaciją apsigynėte ukrainiečių kalba?

Kauno medicinos institute buvo paskelbta aspirantūros vieta Farmacinės chemijos katedroje, tačiau pagal galiojusią tvarką aspirantui galėjo vadovauti tik profesorius.

Nuvykau į Tartu (Estija), tačiau garbaus amžiaus prof. Vaiderpass, sužinojęs apie mano norą dirbti mokslinį darbą sintezės srityje, patarė kreiptis į Lvovo medicinos instituto Farmacinės chemijos katedros vedėją prof. M. Turkevičių. Tai buvo talentingas mokslininkas, mokėjęs anglų, vokiečių, rusų kalbas, kartu ir didelis Ukrainos patriotas, kilęs iš šventikų šeimos ir vienintelis institute profesorius, skaitęs paskaitas ukrainietiškai. Jis man buvo mokslininko idealas, iš kurio aš mokiausi bendravimo patirties su studentais ir bendradarbiais. Katedroje buvo kalbama tik ukrainietiškai, taigi man beliko įtempti ausis ir tiksliai atkartoti žodžių tarimą. Disertacija buvo skirta furano naujų junginių sintezei ir biologiniam aktyvumui tirti. Profesorius man pasiūlė šią temą, nes panašūs moksliniai darbai buvo vykdomi Rygos Organinės sintezės institute. Iš pagarbos savo Mokytojui ir dainingai ukrainiečių kalbai nutariau ginti disertaciją šia kalba, nors visa disertacija pagal galiojusius SSSR reikalavimus buvo parašyta rusiškai.

Po aspirantūros pradėjote dirbti Kauno medicinos institute. Kokias pareigas ėjote? Greitai kilote karjeros laiptais?

Kauno medicinos institute pradėjau dirbti grįžęs iš tikslinės aspirantūros Lvove, 1967 metais. Dirbau asistentu Farmacinės chemijos katedroje. Pradėjau skaityti paskaitas ir vesti laboratorinius darbus studentams. Man įtakos padarė Lvovo medicinos instituto profesorius M. Turkevičius – įsiminė jo nuoširdus bendravimas su studentais ir kolegomis dėstytojais. Norėjau tai diegti ir Kauno medicinos institute, tačiau tuo laiku dėstytojai tarpusavyje mažai bendravo, į studentus žvelgė iš viršaus. Artimesnius kontaktus pasisekė užmegzti su doc. A. Kaikariu – per dėmesį farmacijos istorijai. Jis jau buvo pradėjęs kaupti istorinius eksponatus ir laikė juos savo kabinete, iš vaistinės gautoje spintoje. Aš pasiūliau iškelti spintą į koridorių, kuriame tuos eksponatus galėtų matyti ir studentai bei fakulteto lankytojai. Po kitų dėstytojų nuogąstavimų, kad eksponatai bus pavogti, kilo abejonių, ar verta tą daryti, bet galiausiai mano idėja vis dėlto buvo įgyvendinta. Koridoriuje teko pakeisti apšvietimą, buvo kruopščiai išvalytas senovinis ąžuolinis parketas ir patiestas per vargus iš Grigiškių gamyklos gautas kiliminis takas. Šis koridorius tapo panašus į muziejaus kampelį! Ant kitos sienos atsirado baigusių farmacijos studijas absolventų vinjetės, studentiškų tradicijų atspindžiai (pusdiplomių nuotraukos, penktakursių „testamentai“, parašyti ant lininių rankšluosčių ir net jaučio odos, taip pat suvenyrai iš kitų šalių fakultetų). Išgirdę mano prašymą Šiaulių farmacijos dirbtuvės darbininkai pagamino minkštasuolius, kuriuose, prieš einant į mokomosios vaistinės laboratoriją, buvo galima palikti lauko avalynę. Dėl karjeros nekovojau, bet jos laiptelius priėjau savaime. Buvau paskirtas vyr. dėstytoju, vėliau tapau docentu, katedros vedėju, dekanu.

Kaip Farmacijos fakulteto dekanas buvote labai aktyvus ir teisingas – tą liudija Jūsų kolegų atsiliepimai. Turėjote savo argumentuotą nuomonę, kuri, girdėjau, kartais išsiskirdavo su prof. A. Mickio nuomone. Kaip manote, kodėl taip nutikdavo? Kodėl Jūsų ir jo argumentai kartais nesutapdavo?

Aš džiaugiuosi, kad per visą mano veiklos laikotarpį Kauno medicinos institute, Kauno medicinos akademijoje, Kauno medicinos universitete ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete (tai tos pačios aukštosios mokyklos pavadinimai – V. G.) neturėjau priešų, su visais radau tinkamą bendravimo būdą. Prof. A. Mickis, Farmakologijos katedros vedėjas, buvo išskirtinė asmenybė, kurios daugelis vengė, nes jis turėjo tiesioginių ryšių su tuomet veikusios Komunistų partijos centro komiteto vadovybe už jo tėvo, ministro, nuopelnus pirmajai sovietinei LTSR vyriausybei. Ginčuose su buvusiu rektoriumi prof. Z. Januškevičiumi laimėdavo prof. A. Mickis, galėdamas „koja atidaryti kompartijos centro komiteto duris“ – taip kalbėjo jį pažinoję dėstytojai... Mano nesutarimai su šiuo žmogumi kilo, kai pamačiau, kad jis nori atstovauti farmacijai, nebaigęs nė vieno šios specialybės studijų semestro! Pasinaudodamas farmakologijos ir farmacijos žodžių panašumu jis stengėsi vertinti situacijas mediko akimis, nesileisdamas į kompromisus. Aš visada laikiausi teisybės, faktų ir argumentų principo, dėl to prof. A. Mickiui ir buvau netinkamas oponentas. Netgi Lietuvos Konstituciniame Teisme jis pasisakė už nereglamentuojamą vaistinių nuosavybės teisę, nors Europos šalių modeliai, kuriuos aš pateikiau, rodė priešingą patirtį. Dėl mano skirtingos nuomonės su šiuo farmakologu-mediku buvo nesusipratimų net Sveikatos apsaugos ministerijoje. Prisimenu, tuometė viceministrė Irena Degutienė manęs paklausė: „Kodėl jūs nesutariate su profesoriumi Mickiu – juk abu esate farmacininkai?“ Man teko apginti doc. D. Baranauskaitės parašyto farmakognozijos vadovėlio farmakotechnikams leidimą nuo šio profesoriaus cheminių biologiškai aktyvių junginių struktūros klaidingo vertinimo, man pavyko įrodyti, ir vadovėlis buvo išleistas. Su šiuo farmakologu teko ginčytis, kai aš penkerius metus buvau Farmakopėjos komiteto pirmininku – dėl neteisingos A. Mickio ir Farmakologijos komiteto pirmininko prof. P. Gaidelio nuomonės apie būtinumą spartinti vaistų registraciją, nes Lietuvoje tuo metu trūko užsieninių vaistų. Dėl prof. A. Mickio užsispyrimo buvo sužlugdyta Latvijos kolegų pasiūlyta idėja – vykdyti bendrą Baltijos šalių vaistų registraciją, taip pagreitinant jų patekimą į rinką. Nesutikau su prof. A. Mickio nuomone, kad Lietuvoje nereikia vystyti farmacijos pramonės, o lietuviškus vaistus, kaip buvo siūloma, išmesti į šiukšliadėžę. Keršydamas už pareikštą skirtingą nuomonę, jis per savo šalininkus, buvusius atestavimo komisijoje, sustabdė man profesoriaus pedagoginio laipsnio suteikimą. Bet aš buvau optimistas ir tikėjau, kad teisingumas ateis, nors ir pavėlavęs, ir profesoriaus vardą liudijantį diplomą gavau.

Išties nemalonūs prisiminimai, bet gyvenimas, sakoma, būtų nuobodus ir neįdomus be „karčių prieskonių“... Malonu girdėti, kad Jūs tą spaudimą sėkmingai atlaikėte. Gerbiamas Profesoriau, apie Jus, ilgametį Farmacijos fakulteto dekaną, iki šiol puikiai atsiliepia buvę studentai. Koks buvote studentams? Griežtas? Teisingas? Atlaidus?

Sutikau dalyvauti konkurse į dekano pareigas paskatintas Biochemijos katedros vedėjo prof. A. Praškevičiaus, kuriam dar esant Farmacijos fakulteto dekanu daug ką paaiškinau apie farmacijos profesijos ir studijų specifiką. Prieš tapdamas dekanu, buvau išvykęs į mokslines stažuotes Greifsvaldo universitete Vokietijoje ir Ciuricho aukštojoje technikos mokykloje Šveicarijoje, kur pasisėmiau ne tik mokslo naujienų, bet ir mokymo proceso organizavimo naujovių. Visa tai svajojau įgyvendinti Kauno medicinos institute... Sunku save vertinti pačiam, bet dabar pokalbiuose su buvusiais studentais, mūsų aukštosios mokyklos absolventais, jaučiu jų dėkingumą, kad stengiausi būti teisingas ir negailėjau patarimų bei padrąsinimų suabejojusiems ar suklydusiems. 

Dėstėte ir užsienio studentams. Gal pastebėjote, kuo jie kitokie, palyginti su studentais lietuviais?

Dėstyti užsienio studentams man buvo dar vienas naujas iššūkis. Tačiau šie studentai buvo labiau motyvuoti ir, jei ko nesuprasdavo, stengėsi paklausti, pasiaiškinti. Pagal Šveicarijoje įgytą patirtį kiekvienam studentui prieš paskaitą įteikdavau vaistų cheminių formulių ir reakcijų lygčių schemas, taip sutaupydamas paskaitos laiko, kurį reikėtų skirti techniniam darbui, o tą sutaupytą laiką panaudodavau paskaitos turiniui atskleisti. Tokia naujove studentai buvo labai patenkinti. Šie studentai norėdavo bendrauti su dėstytoju kaip su vyresniuoju kolega. Jie buvo jautrūs žinių įvertinimui. Siekdamas užtikrinti teisingumą ir objektyvumą, parodydavau kontrolinių darbų klaidas ir paklausdavau jų nuomonės, kokį įvertinimą jie parašytų už padarytų klaidų skaičių. Ši  priemonė leido įgyti pasitikėjimą, kad studentų žinių vertinimas buvo objektyvus.

Jūs inicijavote ir Kauno medicinos instituto studentų baigiamąsias praktikas užsienio šalyse. Papasakokite apie tai plačiau.

Vienos mokslinės konferencijos metu tuometinėje Čekoslovakijoje teko artimai pabendrauti su Prahos universiteto Farmacijos fakulteto dekanu prof. J. Solichu. Jam ir išreiškiau norą pabandyti organizuoti studentų praktikų mainus. Pasiūliau pasirinkti vaistų kokybės analizės praktikas. Profesorius su malonumu priėmė mano pasiūlymą, nes apie Lietuvą neturėjo išsamios informacijos ir tikėjosi, kad bus studentų, norinčių čia atlikti praktiką, susipažinti su mūsų šalies vaistinėmis, kultūros paminklais, pamatyti Baltijos jūrą. Pasiūliau prof. J. Solichui parašyti pageidavimo laišką keistis studentų praktikomis bevaliutiniu pagrindu į sąjunginę Aukštojo mokslo ministeriją Maskvoje, nes Lietuvos ministerija neturėjo teisės priimti tokių sprendimų. Maskvoje gavę tokį pasiūlymą iš Prahos universiteto,  atsakymą atsiuntė į Vilnių, kad tokie mainai galimi. Mūsų fakultetas buvo vienintelis, turėjęs galimybę pasikviesti užsienio studentų, nors Kaunas buvo uždaras užsieniečiams.

Praktika vyko tris savaites – vaistinėse, vaistų kokybės laboratorijose. Studentų grupę sudarė dešimt dalyvių ir vienas dėstytojas. Mūsų studentams tai buvo langas į aukštos kultūros šalį su senomis mokymo tradicijomis ir moderniomis laboratorijomis. Per penkiolika metų beveik du šimtai studentų ir dėstytojų sėmėsi patirties iš kolegų Čekoslovakijoje. Iš Prahos universiteto norinčių atvykti į Lietuvą taip pat buvo daugiau, nei numatyta, vykdavo konkursas. Praktiką užsieniečiai atliko stambiose gamybinėse Vilniaus ir Kauno vaistinėse. Prisimenu, kaip teko vežti tuos studentus į Palangą. Kreipiausi į Vidaus reikalų ministeriją leidimo, bet darbuotoja atsakė, kad užsieniečiams ten vykti draudžiama, nes yra kariškių saugoma zona, tokia tvarka esą nustatyta Maskvoje. Aš pradėjau aiškinti, kad Lietuva yra nepriklausoma respublika ir galėtų išduoti tokius leidimus. Matydama mano nuoširdų prašymą, ministerijos atstovė pasakė, kad iš mūsų nepriklausomybės „liko nagai ir ragai“. Iškovojau leidimą nuvežti studentus bent iki Kryžkalnio, kur buvo paminklas sovietiniams kariams. O nuo Kryžkalnio iki Palangos – tik šimtas kilometrų. Susitariau su Palangos vaistinės vedėja, kad turistų viešbutyje bus apgyvendinti Čekoslovakijos studentai, bet vietoj jų pavardžių bus įrašytos lietuvių studentų pavardės. Be to, perspėjau studentus, kad jei prie jūros juos sustabdytų KGB atstovai, tegul sumeluoja, kad jie estai, nes estai, kaip ir čekai ar slovakai, yra blondinai ir blogai kalba rusiškai. Taigi ši mano operacija pavyko – svečiai ne tik pamatė Baltijos jūrą, bet ir išsimaudė. Ir į kagėbistų akiratį nepakliuvo. Dar viena studentų iš užsienio savybė man paliko neišdildomą įspūdį. Paskutinę praktikos dieną dekanate vyko jos aptarimas, ten ir paprašiau šių studentų palikti mums čekoslovakišką suvenyrą – padainuoti liaudies dainų. Jie mielai sutiko, turiu tuos įrašus kasetėje. Mane labai nustebino, kad jie žinojo tiek daug dainų, kad buvo puikus muzikinis paruošimas mokykloje. Paskui tai tapo tradicija – kiekviena atvykusių studentų grupė padainuodavo vis naujų, linksmų liaudiškų ir studentiškų dainų. Dar teko suorganizuoti studentų praktikos pasikeitimą su Budapešto farmacijos fakultetu, bet dėl kalbos problemų tokie pasikeitimai studentais tęsėsi tik trejus metus.

 

Ilgą laiką užsiėmėte ir kūrybine veikla – leidote žurnalą „Lietuvos farmacijos žinios“, buvote jo redaktorius.

Farmacijos istorijos žinovas doc. A. Kaikaris mane supažindino su tarpukariu Lietuvos vaistininkų draugijos ir Lietuvos farmaceutų sąjungos leisto žurnalo „Farmacijos žinios“, kuris ėjo iki 1940 metų, tematika. Man kilo noras atgaivinti ir tęsti buvusio žurnalo tradicijas. Patikslintu pavadinimu – „Lietuvos farmacijos žinios“, kaip Lietuvos farmacijos sąjungos spaudos organas, šis žurnalas buvo pradėtas leisti 1991 metais. Man redaguojant jis buvo leidžiamas iki 2020 metų (popierinis variantas). Žurnalo puslapiuose buvo stengiamasi atspindėti Lietuvos farmacijos sąjungos veiklą, užsienio farmacijos naujienas, konferencijų medžiagą, jubiliejines sukaktis, farmacijos istorijos įdomybes… Žurnalą leidau visuomeniniais pagrindais, iš LFS lėšų buvo apmokamos tik spausdinimo išlaidos. Žurnalas buvo vaistininkų laukiamas ir mėgiamas, padėjo kelti jų profesinę kvalifikaciją.

Daug reikšmingos mokslinės ir pedagoginės patirties sukaupėte tarptautinėse stažuotėse Vokietijoje, Šveicarijoje, Bostone. Disertaciją apsigynėte Maskvoje. Kokia buvo mokslinio darbo tema? Kokius išradimus šioje srityje užregistravote?

Vokietijoje, Greifsvaldo universitete,1971-aisiais buvo mano pirmoji metus trukusi stažuotė pas prof. R. Poludek-Fabini. Dirbau biologiškai aktyvių junginių sintezės srityje. Tai buvo garsus mokslininkas, Farmacijos fakulteto dekanas, iš kurio mokiausi bendravimo kultūros tiek su bendradarbiais, tiek su studentais. 1974 metais buvo antroji mokslinė stažuotė Ciuricho aukštojoje technikos mokykloje, Farmacijos fakultete, pas prof. K. Perlia. Mokslinio darbo tema buvo antimikrobinių biologiškai aktyvių junginių sintezė. Iš Liuksemburgo kilęs mokslininkas man suteikė galimybę dirbti mokslinių leidinių turtingoje bibliotekoje ir savaitgaliais, pasidaryti reikiamų straipsnių kopijas. Abiejose stažuotėse siekiau įsisavinti naujausias sintezės metodikas gautų junginių identifikavimui bei grynumo užtikrinimui. Šios metodikos buvo sėkmingai panaudotos sugrįžus dirbti į Kauno medicinos institutą ir to rezultatas – gauta dvidešimt išradimų patentų, kurių pagrindą sudarė koncepcija vienoje cheminėje molekulėje suderinti panašių farmakoforų kombinacijas, siekiant padidinti antimikrobinį aktyvumą ir sumažinti junginių toksiškumą.

 

Visą interviu su profesoriumi Eduardu Tarasevičiumi skaitykite žurnalo „Farmacija ir laikas“ 2020 m. Nr. 8

Nuotraukose - profesorius E. Tarasevičius su FIP prezidente dr. Carmen Peña, su kolegomis, bendradarbiais, LFS nariais

Redakcijos ir profesoriaus kolegų archyvo nuotraukos

 

Nuotraukų galerija

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.