Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC), remiantis Europos ligų prevencijos ir kontrolės (ELPKC) centro duomenimis, informuoja, kad Prancūzijoje (Var departamente, Hyères mieste) užregistruotas vietinis Zikos virusinės infekcijos atvejis. Siekiant išsiaiškinti užsikrėtimo aplinkybes šiuo metu šalyje vykdomi detalesni tyrimai.

Psichologas ir rašytojas Vytautas Čepas: „Svarbiausi sveikatos patarimai sau ir kitiems - nebijoti būti savimi ir vengti tamsos...“

2019-05-21

Prieš kurį laiką bibliotekoje į akį kritusi rašytojo, psichologo, politikos ir visuomenės veikėjo Vytauto Čepo knyga „Plepalai arba Gyvenimo keistenybės“ paakino pasidomėti šio klaipėdiečio gyvenimo ir sveikatos receptais, kuriais jis dalinosi ir iki šiol dalinasi ne tik šioje knygoje – ir konsultuodamas žmones, ir bendraudamas su giminaičiais, kaimynais, miestiečiais bei, žinoma, politikos bendraminčiais. Tiesa, šiųmetį kovą Vytautas paskutinį kartą nuėjo į Klaipėdos miesto tarybos posėdį ir – tikina – politinei veiklai galutinai ištarė „sudie“. Psichologo nuomone, politika  žmogui – tikrai ne į sveikatą...

Gerbiamas Vytautai, gal nuo politikos ir pradėkime – ką tik atsisveikinote su darbu Klaipėdos miesto taryboje, kur praleidote ne vieną dešimtmetį. Ar nesigailite taip ilgai save saistęs su šia veikla? Juk politika, sakoma, nėra itin „švarus reikalas“, tikrai žmogui „ne į sveikatą“...

Iš tikrųjų, jeigu reikėtų atsakyti vienu sakiniu, patvirtinčiau, kad politika žmogui tikrai „ne į sveikatą“, ir kad tai buvo mano didelė klaida. Nereikėjo ten lįsti... Bet ji mane tiesiog absorbavo, įtraukė – iš pradžių buvo aktyvi veikla Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdyje, po to -  Aukščiausioji Taryba, Seimo nario mandatas, darbas Europos Taryboje, taip pat – įvairūs postai Klaipėdos miesto taryboje... Sutinku, kad politika nėra „švari“, kita vertus, švarių dalykų gyvenime nėra labai daug – gal tik gimsti švarus, be nuodėmių... Vis dėlto į politikos „katilą“ man buvo naudinga patekti, nes įgijau milžinišką patirtį, sutikau labai įdomių žmonių, susipažinau su Lietuvos šviesuomene – rašytojais, aktoriais, kitų sričių menininkais, kurie taip pat nebuvo abejingi tam, kas vyko šalyje... Neseniai mintyse paskaičiavau – politinei veiklai atidaviau per 30 savo metų! Bet kartu tuos 30 metų kaip šuva buvau pririštas – nesvarbu, kad tave apspjaudo, privalai nutaisyti malonią veido išraišką ir visiems šypsotis...

Jūs – psichologas, vadinasi, tokias žmonių reakcijas turbūt lengviau ištverti nei bet kuriam iš mūsų?

Iš dalies, be abejo, psichologo profesija politikoje padėjo. Tarkime, mane, kaip ir kitus politikus, apšaukia vagiu. Klausiu tų žmonių, ką pavogiau. O jie – tai jūs, politikai, visi ten vagys, apgavikai... Pagalvojau, o ko nepajuokavus - kartą rinkimuose į Klaipėdos miesto tarybą išsispausdinau plakatą su šūkiu „Balsuokite už mane, nes kiti jus apgaus dar labiau!“, ir iš 17 vietos sąraše buvau reitinguotas  į antrąją! Tiesa, dėl tokio šūkio paskui net Briuselyje teko aiškintis…

Nors politinė ir visuomeninė veikla atimdavo daug laiko, spėjote parašyti šimtus publikacijų psichologinėmis temomis, išleidote ne vieną knygą. Jūsų trečioji knyga „Plepalai arba Gyvenimo keistenybės“ – trumpų įžvalgų rinkinys, recenzentų apibūdinta kaip „rašytojo mąstymo virtuvė“. Būtent joje radau daug taiklių pastebėjimų apie gyvenimą ir sveikatą...

Ši knyga, galima sakyti, pasirašė pati (juokiasi – V. G.). Rašiau kitą knygą, kai netikėtai suvokiau, kad šalia „rašosi“ dar viena. Surinkau savo užrašus, sumaišiau kaip kortuotojai maišo kortų kaladę, ir padariau kažką panašaus į gyvenimą – sujauktą, sulankstytą, neišdailintą...

Viename tos „kaladės“ puslapių perskaičiau: „Uždrausk lietuviams kalbėti apie sveikatą, pinigus ir politiką, ir jie taps suomiais“...

Jau seniai esu pastebėjęs, kad žmonės labai retai kalba apie kultūrą, meną, dvasinius dalykus - daugiausia pliekiamasi dėl tos pačios politikos, visada mėgstama plepėti apie pinigus ir sveikatą. Na, dar galima pridėti sportą. Todėl uždraudus tokias temas, lyg ir neliktų apie ką kalbėtis, mat lietuviai šia prasme yra labai riboti. Tuo jie šiek tiek primena suomius, kurie iš prigimties yra tyleniai. Suomiai gali valandą šalia stovėti ir nė žodžio nepasakys...

Išties, ne tik lietuviai panašėja į suomius. Ir turbūt ne be naujųjų technologijų pagalbos...

Kad ir kaip besidžiaugtume  naujovėmis, technologijų progresas kenkia žmogaus sveikatai, nes atitraukia žmogų nuo natūralios aplinkos, nuo įprasto gyvenimo, įprasto bendravimo. Štai dabar visi po miestą vaikšto su išmaniaisiais telefonais rankose, kaip anksčiau miestelių davatkos - su maldaknygėmis... Visiškas nesidomėjimas aplinka, o tai – didžiulė žala sveikatai. Kodėl? Nes žmogus tampa virtualaus pasaulio vergu, gyvena tarsi realaus pasaulio nuošaly... O jei dar visą dieną prasėdima prie kompiuterio, nesunku įsivaizduoti, kaip sveikata ir savijauta neigiamai veikiamos ir fizine prasme - trūksta judėjimo, kenčia akys, silpsta regėjimas... O visų didžiausia žala daroma žmogaus psichikai. Aišku, naujovių nesustabdysi, jos ir toliau vystysis – žmogus tik dar labiau bus prikaustytas prie taburetės, uždarų patalpų, neturės poreikio eiti į viešumą, todėl verkiant reikalingi alternatyvūs sveikatos ir savijautos gerinimo būdai, kurie mums, deja, kol kas visai nerūpi. Šia prasme technologijos yra „peilis“, nes nė viena iš naujųjų technologijų žmogui sveikatos nepriduoda – tik ją blogina.

Dar vienas pastebėjimas jūsų knygoje – kad „...vaistai ir kosmetikos priemonės triukšmingai reklamuojami, o tai yra klasikinė apgavystė“. Nejau tikrai manote, kad ligoniui nereikia vaistų?

Taip rašydamas, visų pirma turėjau galvoje kosmetiką, ypač tas priemones, kurios esą naikina raukšles, stabdo senėjimo procesus. Laikas kiekvienai moteriai suvokti, kad besiformuojančios ar jau susiformavusios raukšlelės – tai natūralus organizme vykstančių neišvengiamų pokyčių procesas, ir žiūrėti į tai reiktų paprasčiau, be dramų... Nes kai tas raukšleles moterys pradeda tepti viena už kitą „efektyvesnėmis“ košelėmis ar tepalais, kai bando jas maskuoti po storu makiažo sluoksniu, raukšlelės tik dar labiau išryškėja, o storas tepalų sluoksnis ir estetiškai atrodo nepatraukliai. .. Na, o vaistai, be abejo, reikalingi, tik bėda, kad vis daugiau lietuvių vaistų griebiasi labai greitai - reikia jų ar nereikia. Perka, kaupia, didina atsargas... Beje, ir mano šeimoje tas pats – nors nei aš, nei žmona nesame ligoniai, sveikata vis dar nesiskundžiame, bet pasižiūriu – pilnas stalčius vaistų! Išreklamavo vienus ar kitus preparatus – ir žmona suskubo nusipirkti… Taip jau yra, kad, pavyzdžiui, suskaudus galvą ieškome tabletės nuo skausmo (ypač – moterys!), vietoj to, kad išeitume pasivaikščioti, pasidžiaugtume bundančia gamta. Žinau, kad dailiosios lyties atstoves dažnai varginančią migreną padeda įveikti naminiai gyvūnėliai – šuniukas, katytė, triušiukas… Psichologijoje yra toks terminas „logoterapija“ – tai tokia psichoterapinė sistema, kuri padeda žmogui atrasti gyvenimo prasmę, geriau pažinti savo dvasinį stovį, išeiti iš egzistencinės tuštumos.  Tarkime, kartą jau patyręs infarktą, žmogus pradeda paniškai bijoti, kad ir vėl infarktas neištiktų.  Beprotiškai bijo infarkto! O logoterapija moko – norėk tu to infarkto! Nebijok! Ir pamatysi, kaip jis praeis pro šalį. O kai bijai – nelauktas svečias visada šalia…

Puiki alternatyvi pagalba sau – ir nebijoti prisipažinti klydus? Tą akcentuojate ir minėtoje įžvalgų knygoje.

Padarytų klaidų pripažinimas yra tarsi sielos ekologija. Reikia ne bažnyčioje savo nuodėmes išpažinti, o visų pirma sau. Kai sau prisipažįsti, nesunku apie tai pasakyti ir kitiems. Ir išties viduje labai palengvėja, nes tokie dalykai apvalo sielą. Toks apsivalymas vadinamas psichologinio komforto pamatu,  nes tada žmogus pradeda jaustis komfortabiliai. Būtų gerai, kad politikams  būtų prievolė ne tik viešai deklaruoti savo ir šeimos narių turtą, pajamas, bet ir viešai pripažinti savo ydas, pavyzdžiui, esu žulikas, esu melagis (juokiasi – V. G.). Manau, nemaža dalis nusprendusiųjų eiti į politiką prieš tokį žingsnį gerai pagalvotų...

Oi, kaip vis dėlto sunku „atsiplėšti“ nuo politikos... Grįžkime prie knygos. Dar viena jūsų knygos sentencija – apie vienatvę, kaip sielos būseną, ir apie vienišumą – kaip sielos ligą. Kokie tai negalavimai? Kaip jų išvengti?

Vienatvė visai nebaisi  - dažnas jos trokšta, nori pabūti vienumoje, pasiklausyti savęs... O vienišumas - tai būsena, sąlygota psichinių socialinių veiksnių. Vienišumas dažniausiai pradedamas jausti nuo ankstyvos vaikystės – žmogus esti nelankstus, stigmatizuotas, ir dažniausiai turi ne tikrą, o išsigalvotą stigmą. Pavyzdžiui, mergaitė nusprendžia, kad negraži jos nosis. Ir dėl to užsisklendžia savy... Vienišumas žmogų alina, bet yra pagydomas. Aišku, ne vaistais, o visai kitokiomis priemonėmis, psichoterapija. Efektyvus pagalbininkas tokiam žmogui – esantysis šalia, kuris galėtų būti lyg vadybininkas, ištempiantis kenčiantįjį iš vienišumo kiauto... Apskritai vienišumas literatūroje dažnai yra romantizuojamas, daug romanų apie vienišius  prirašyta, vis dėlto vieniši žmonės nėra laimingi. Nes jie nei save myli, nei kitus. Nes nieko nenori į savo erdvę įsileisti... Taigi, mano įsitikinimu, vienišumas nėra jokia vertybė – tai tarsi kalėjimas, kuriame žmogus užsidaręs savo noru.  

Jei vienišumas – liguista būsena, tai juoktis tikrai sveika?

Juokas išties pravėdina smegenis, parodo tavo santykį su aplinka – kad tu su ja draugauji, bendrauji, kad tas santykis yra teigiamas... Besijuokiančio žmogaus galima nebijoti, jis niekam nepavojingas. Nenuginčijamai juokas - tai vienas šauniausių dalykų, kuriuo žmonės yra apdovanoti – kiti gyvi padarai juoktis negali.  

Plačiau skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2019 m. Nr. 3

 

© 2006 Visos teisės saugomos.